Pranešimas: 16
Registruotas: 21.05.10
Iš kur: Lietuva, Vilnius
Išsiųsta: 02.06.10 16:43. Pavadinimas: CITATOS IŠ URANTIJOS KNYGOS (ïðîäîëæåíèå)
Siūlau į šią temą įkelti citatas iš UK, kurios tuo metu labiausiai „kabina“ sielą. Be to, tai bus proga atsiversti knygą, kad dar kartą prisiminti arba naujai perskaityti. Pagarbiai Tadas
Išsiųsta: 13.01.13 02:44. Pavadinimas: Per šitą &..
Per šitą šlovingą amžių visą laiką besivystančių mirtingųjų pagrindinis siekis yra ieškojimas, kaip geriau suprasti ir pilniau įgyvendinti suvokiamus Dievybės elementus – tiesą, grožį, ir gėrį. Tai išreiškia žmogaus pastangas pastebėti Dievą prote, materijoje, ir dvasioje. Ir kada mirtingasis siekia šito ieškojimo, tada jis pamato, jog vis daugiau jis pasineria į empirinį filosofijos, kosmologijos, ir dieviškumo studijavimą. 0646_3_2
(1773.3) 160:1.6 Kada žmonės natūralių troškimų gyvenimo išdrįsta atsisakyti vardan meno ir netvirtos logikos rizikingo gyvenimo, tada jie turi tikėtis, kad jiems teks kentėti dėl to kylančius emocinių praradimų pavojus—konfliktus, nelaimingumą, ir neužtikrintumą—bent jau iki to laiko, kada jie pasieks tam tikrą intelektualios ir emocinės brandos laipsnį.
Nedrąsumas, nerimas, ir tinginystė yra konkretus moralinio nesubrendimo įrodymas. Žmogiškoji visuomenė susiduria su dviemis problemomis: su individo subrendimo pasiekimu ir su rasės subrendimo pasiekimu.
Subrendusi žmogiškoji būtybė greitai pradeda žvelgti į visus kitus mirtinguosius su švelnumo jausmais ir su pakantumo emocijomis. Subrendę žmonės į nesubrendusius žmones žiūri su meile ir supratimu kaip tėvai augindami savuosius vaikus.
IŠVADA: užtenka perskaityti šio forumo pasisakymus ir supranti, kad dalyviai dar ne visi subrendę :)
1. Urantijos problema (839.2) 75:1.1 Adomo misija eksperimentinėje, maišto draskomoje, ir izoliuotoje Urantijoje buvo sunkiai įveikiama užduotis. Ir Materialusis Sūnus ir Dukra greitai suvokė savo planetinės užduoties sunkumą ir sudėtingumą. Nepaisant šito, jie drąsiai ėmėsi užduoties spręsti daugybę savo problemų. Bet, kada jie ėmėsi visų svarbiausio darbo, kad defektyvius ir degeneratus pašalintų iš žmogiškosios giminės, tada jie visiškai prarado drąsą. Jie nematė jokios išeities iš šios dilemos ir negalėjo pasitarti su savo vyresnybe nei iš Jerusemo, nei iš Edentijos. Čia jie buvo izoliuoti, ir diena po dienos susidurdavo su kokiomis nors naujomis ir komplikuotomis painiavomis, su kokiomis nors problemomis, kurios atrodė, jog yra neišsprendžiamos. (839.3) 75:1.2 Esant normalioms sąlygoms Planetos Adomo ir Ievos pirmasis darbas būtų rasių suderinimas ir sumaišymas. Bet Urantijoje toks projektas atrodė beveik beviltiškas, nes tos rasės, nors biologiškai ir buvo tinkamos, bet niekada nebuvo išlaisvintos nuo savo protiškai atsilikusių ir defektyvių palikuonių. (839.4) 75:1.3 Adomas ir Ieva atsidūrė tokioje sferoje, kuri buvo visiškai nepasiruošusi žmogiškosios brolystės paskelbimui, tokiame pasaulyje, kuris grabaliojosi apgailėtinoje dvasinėje tamsybėje ir kuris buvo prakeiktas pasimetimu, kurį dar daugiau supainiojo ankstesnės administracijos misijos sužlugdymas. Protas ir moralė buvo žemo lygio, ir vietoje to, kad pradėtų įgyvendinti religinės vienybės užduotį, jie turi visą darbą pradėti iš naujo, atversdami gyventojus į pačias paprasčiausias religinio tikėjimo formas. -> Vietoje vienos kalbos, kurią būtų galima vartoti visiems, jie surado pasaulinę painiavą, kurią sudarė šimtų šimtai vietinių tarmių. Nė vienas planetinės tarnystės Adomas niekada nebuvo atgabentas į sunkesnį pasaulį; atrodė, jog šitos kliūtys tvariniui yra neįveikiamos, o problemos yra neišsprendžiamos. (839.5) 75:1.4 Jie buvo izoliuoti, ir tas milžiniškas vienišumo jausmas, kuris juos slėgė, dar labiau padidėjo, kada neužilgo globėjai Melkizedekai išvyko. Tiktai netiesiogiai, angeliškųjų kategorijų dėka, jie galėjo bendrauti su bet kuria būtybe už planetos ribų. Palaipsniui jų drąsa blėso, jų nuotaika prastėjo, ir kartais jų įtikėjimas beveik susvyruodavo. (840.1) 75:1.5 Ir tai yra tikrasis vaizdas, parodantis šitų dviejų kilnių sielų siaubą, kada jos aptarinėjo tas užduotis, su kuriomis susidūrė. Jos abi aiškiai suprato tas milžiniškas problemas, kurias turi spręsti vykdydamos savo užduotį planetoje. (840.2) 75:1.6 Galbūt nė vienas Nebadono Materialusis Sūnus niekada nebuvo susidūręs su tokia sunkia ir tariamai beviltiška užduotimi, su kokia susidūrė Adomas ir Ieva Urantijos apgailėtinoje padėtyje. Bet jiems būtų kada nors pasisekę, jeigu jie būtų buvę toliaregiškesni ir kantresni. Jie abu, ypač Ieva, -> buvo iš viso nekantrūs; jie nenorėjo imtis ilgo ilgo sunkaus kantrybės išmėginimo. Jie norėjo pamatyti kokius nors rezultatus nedelsiant, ir jie pamatė, bet tokiu būdu pasiekti rezultatai buvo katastrofiški tiek jiems patiems, tiek ir jų pasauliui. (...tas pats vyksta ir dabarties metu,tik kitokiais būdais,nemaža žmonių dalis stato 'iliuzinio gyvenimo piramidę',taip ir nepamatydami jos viršaus.)
Fredas
moderator
Pranešimas: 1222
Registruotas: 07.12.10
Išsiųsta: 21.01.13 20:31. Pavadinimas: (1229.7) 112:2.20 M..
(1229.7) 112:2.20 Materialusis aš, žmogiškosios tapatybės ego-esybė, fizinio gyvenimo metu priklauso nuo toliau tebesitęsiančio materialaus gyvybės vežimo veikimo, nuo nesubalansuotos energijų ir intelekto pusiausvyros toliau tebesitęsiančios egzistencijos, kuriai Urantijoje buvo suteiktas gyvybės pavadinimas. Bet savasis aš, turintis išlikimo vertybę, savasis aš, kuris gali pranokti mirties patyrimą, yra išvystomas tiktai sukuriant besivystančios asmenybės tapatybės pagrindo potencialų perkėlimą iš žemiškosios gyvybės vežimo—materialaus kūno—į atsparesnę ir nemirtingos prigimties morontinę sielą ir toliau iki tų lygių, kuriuose ta siela susilieja su dvasine tikrove, ir galiausiai pasiekia dvasinės tikrovės statusą. Šitą aktualų perėjimą iš materialaus susivienijimo į morontinį tapatumą įgyvendina žmogiškojo tvarinio Dievo ieškančių sprendimų nuoširdumas, atkaklumas, ir tvirtumas. URANTIJOS KNYGA.
(1232.4) 112:5.3 Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka.
(1228.2 112 ; 2.2 ) Tas visatos faktas, jog Dievas tapo žmogumi, amžiams pakeitė žmogiškosios asmenybės visas prasmes ir visas vertybes. Tikrąja šio žodžio prasme, meilė pažymi visuminių asmenybių, nesvarbu, ar jos būtų žmogiškosios ar dieviškosios arba žmogiškosios ir dieviškosios, abipusį rūpinimąsi. Savojo aš dalys gali veikti daugeliu būdų – galvodamos, jausdamos, norėdamos – bet tiktai visuminės asmenybės suderintos savybės yra sukoncentruojamos protingame veiksme; ir visos šitos galios yra susietos su mirtingojo proto dvasiniu sugebėjimu, kada žmogiškoji būtybė nuoširdžiai ir nesavanaudiškai myli kitą būtybę, žmogiškąją ar dieviškąją.
( 1228 .8 112: 2.8 ) Laike, mąstymas veda į išmintį, o išmintis veda į garbinimą; amžinybėje, garbinimas veda į išmintį, o išmintyje atsiranda minties užbaigtumas.
(1228.3) 112:2.8 Visos mirtingojo sampratos apie tikrovę yra grindžiamos prielaida apie žmogiškosios asmenybės realybę; visos sampratos apie viršžmogiškąsias realybes remiasi žmogiškosios asmenybės patyrimu su tam tikrų susietų dvasinių esybių ir dieviškųjų asmenybių kosminėmis realybėmis ir tose kosminėse realybėse. Viskas, kas žmogiškajame patyrime yra nedvasinga, išskyrus asmenybę, yra priemonė pasiekti tikslą. Kiekvienas mirtingojo žmogaus teisingas ryšys su kitais asmenimis—žmogiškaisiais ar dieviškaisiais—yra tikslas pats savaime. Ir tokia bičiulystė su Dievybės asmenybe yra amžinasis kilimo visatoje tikslas. URANTIJOS KNYGA.
(907.6) 81:6.9 Žinios yra jėga. Išradimai visada būna prieš kultūros vystymosi paspartėjimą pasauliniu mastu. Mokslas ir išradimai daugiausia naudos turėjo iš spausdinimo mašinos, o visos šitos kultūrinės ir išradimų veiklos tarpusavio veikimas milžiniškai paspartino kultūros vystymosi greitį. (907.7) 81:6.10 Mokslas žmogų išmoko kalbėti nauja matematikos kalba, ir jo mintis lavina sutinkamai su griežtu tikslumu. Ir mokslas taip pat stabilizuoja filosofiją, panaikindamas klaidas, tuo tarpu jis išgrynina religiją, sunaikindamas prietarus. (907.8) 81:6.11 4. Žmogiškieji resursai. Skleidžiant civilizaciją be žmogaus neįmanoma apsieiti. Kada visos sąlygos yra vienodos, tada didelė tauta nustelbs mažesniosios rasės civilizaciją. Todėl, jeigu gyventojų skaičius nepasiekia tam tikro lygio, tuomet yra užkertamas kelias nacionalinio tikslo įgyvendinimui iki galo, bet gyventojų skaičiui didėjant, pasiekiamas toks taškas, kada tolimesnis augimas tampa pražūtingu. Gyventojų gausėjimas viršijantis normalaus žmogaus-žemės santykio optimalumą reiškia arba pragyvenimo lygio smukimą, arba tiesioginį teritorinių sienų išplėtimą taikiu įsiskverbimu arba kariniu užkariavimu, prievartine okupacija. (908.1) 81:6.12 Kartais jus pritrenkia karo nuniokojimai, bet turėtumėte suvokti, jog yra būtina sukurti didžiulį kiekį mirtingųjų tam, kad būtų suteiktos plačios galimybės visuomeniniam ir moraliniam vystymuisi; su tokiu gimstamumu planetoje greitai iškyla per didelio gyventojų skaičiaus rimta problema. Didžioji dauguma apgyvendintų pasaulių yra maži. Urantija yra vidutinė, gal truputėlį mažesnė už vidutinę. Nacionalinio gyventojų skaičiaus optimalus stabilizavimas kelia kultūrą ir užkerta kelią karui. Ir tokia nacija, kuri žino, kada jai nustoti augus, yra išmintinga.
(542.3) 48:1.6 Mirtingojo materialaus kūno dienomis dieviškoji dvasia gyvena jūsų viduje, beveik kaip atskira substancija—tikrovėje tai yra Visuotinio Tėvo padovanotos dvasios įsiveržimas į žmogų. Bet morontiniame gyvenime toji dvasia taps tikrąja jūsų asmenybės dalimi, ir kada jūs pereisite iš eilės per 570 augančių transformacijų, tada iš tvarinio gyvenimo materialaus būvio jūs pakilsite į dvasinį būvį.(542.4) 48:1.7 Paulius žinojo apie morontinių pasaulių egzistavimą ir apie morontinių medžiagų realybę, kadangi jis rašė: “Danguje jie turi geresnę ir atsparesnę medžiagą.” Ir šitos morontinės medžiagos yra realios, tikros, net kaip “tame mieste, turinčiame pamatus, kurio statybininkas ir sutvėrėjas yra Dievas.” Ir kiekviena iš šitų nuostabių sferų yra “geresnė šalis, tai yra, dangiškoji šalis.” URANTIJOS KNYGA
Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-samonės intelektas tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingosios sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę. URANTIJOS KNYGA.
Tadas
nuolatinis dalyvis
Pranešimas: 217
Registruotas: 21.05.10
Iš kur: Lietuva, Vilnius
(1126.5) 102:7.5 Religijos intelektualus skiriamasis ženklas yra tikrumas; filosofinė savybė yra nuoseklumas; visuomeniniai vaisiai yra meilė ir tarnystė.
(1126.6) 102:7.6 Dievą pažįstantis individas nėra tas, kuris yra aklas sunkumams arba ignoruojantis tas kliūtis, kurios yra kelyje surandant Dievą šių laikų prietarų, tradicijų, ir materialistinių polinkių labirinte.
Jis buvo susitikęs su šitais trukdymais ir triumfavo prieš juos, nugalėjo juos gyvojo įtikėjimo dėka, ir, nepaisant jų, pasiekė dvasinio patyrimo aukštumas.
Bet tai yra tiesa, jog daugelis tų, kurie viduje yra įsitikinę, jog Dievas yra, tokį įsitikinimo jausmą bijo pareikšti dėl gausybės ir protingumo tų, kurie renka prieštaravimus ir didina sunkumus, susijusius su tikėjimu į Dievą.
Didelio proto nereikia tam, kad būtų ieškoma trūkumų, kad būtų pateikiami klausimai, arba kad būtų reiškiami prieštaravimai.
Bet iš tiesų reikia proto aštrumo tam, kad šitie klausimai būtų atsakyti ir šitie sunkumai būtų išspręsti; įtikėjimo tvirtumas yra didingiausias metodas, kaip spręsti visus tokius paviršutiniškus ginčus.
LAIKAS
Pranešimas: 7
Registruotas: 14.02.13
Išsiųsta: 16.02.13 13:47. Pavadinimas: Kaip atlygį u&..
Kaip atlygį už statuso ribiškumą ir tam, kad būtų kompensuota dėl tvarinio sampratos apribojimų, Visuotinis Tėvas sukūrė evoliucinio tvarinio septinkartį priartėjimą prie Dievybės: 1. Rojaus Sūnūs Kūrėjai. 2. Dienų Senieji. 3. Septynios Pagrindinės Dvasios. 4. Aukščiausioji Būtybė. 5. Dievas Dvasia. 6. Dievas Sūnus. 7. Dievas Tėvas.
Šitas septinkartis Dievybės įasmeninimas laike ir erdvėje ir septynioms supervisatoms įgalina mirtingąjį žmogų pasiekti Dievo, kuris yra dvasia, buvimą.
LAIKAS
Pranešimas: 8
Registruotas: 14.02.13
Išsiųsta: 16.02.13 14:11. Pavadinimas: AB užima centri..
AB užima centrinę vietą Septinkartyję. Simetriškai toliausia Dievas Tėvas ir Rojaus Sūnūs Kūrėjai. Mūsų atveju tai vienas Sūnus Kūrėjas –Nabadono Mykolas –Jėzus Izraelio mokytojas. Vienoj pusėj tikrovės paskleidėjai, kitoj tikrovės darbuotojai, betarpiški žaidėjai, kurie sėkmingai, ar nesėkmingai (su uždelsimais) užpildo laiko-erdvės teatrą nesibaigiančiais spektakliais. Tarp absoliučių patikimumo centrų ir scenos režisierių nepatikimų scenarijų ir fatališkų epizodų įsiterpia tarpinė jungtis –Aukščiausioji Būtybė.
LAIKAS
Pranešimas: 9
Registruotas: 14.02.13
Išsiųsta: 16.02.13 15:11. Pavadinimas: Dievas Septinkartis ..
Dievas Septinkartis – Dievybės asmenybė realiai veikianti bet kur laike ir erdvėje. Rojaus Asmenės Dievybės ir jų kūrybiniai pagalbininkai, veikiantys centrinės visatos ribose ir už jos ribų, ir energijos dėka įsiasmeninantys kaip Aukščiausioji Būtybė pirmajame tvarinio lygyje, suvienijant Dievybės apreiškimą laike ir erdvėje. Šitas lygis, didžioji visata, yra Rojaus asmenybių laikinė-erdvinė leidimosi sfera, esanti abipusio poveikio susivienijime su evoliucinių tvarinių kilimu laike-erdvėje. [0004_11(5)]
Tai tuščiaviduris, bevaisis, bejėgis Dievas, turintis aukšta kilmę pagal dokumentus. Tai bereikšmė kempinė beribiame kosmose, niekam neįdomi, nieko negalinti, ir tik jos kilmė kelia smalsumą-žingeidumą, ir žada intrigą. Ir štai prasideda. Centrinė Dievybė užpildo kempinę-Aukščiausiąją Būtybę užduotimis. Tiksliau kalbant; užpildo Sūnus Kūrėjus, Dienų Senuosius ir Pagrindines Dvasias. Tačiau šis užpildymas pirmiausia persikošia per kempinę, ir joje palieka visos užduoties kopiją, kaip asmeninį Aukščiausios Būtybės turinį. Ir taip AB aktualizuojasdi, ir pradeda funkcinio Dievo egzistavimą. Įsidėmėkite visam laikui –tai FUNKCINIS Dievas. Ne potencialus, ne aktualus, ne idėjinis-ideologinis, nei rėmėjas, nei skatintojas. Turintis panašumo su Paslaptinguoju Pagalbininku (Minčių Derintoju, Amžinybės Šnibždesiu, piligrimystės bendrakeleiviu).
Šitas septinkartis Dievybės įasmeninimas laike ir erdvėje ir septynioms supervisatoms įgalina mirtingąjį žmogų pasiekti Dievo, kuris yra dvasia, buvimą. [0011_6]
Panašumas tame; kaip Minčių Valdovas įsiterpia tarp Centrinės Dievybės (Trejybės) ir mirtingojo, taip AB –funkcinis Dievas įsiterpia tarp Amžinybės Šaltinių ir kūrinijos darbuotojų. Buvimas Mintyse nesiurbia informaciją iš Amžinybės Salos, jis pats yra toji informacija, kantriai laukianti ir kruopščiai fiksuojanti amžinybės atšvaistus mirtingojo prote ir gyvenime. AB pati iš savęs yra Dievas be iniciatyvos. Tai kondensatorius, sintezatorius kosmoso darbuotojų SĖKMĖS iš vienos pusės, ir amžinybės augančių PASIEKIMŲ iš mirtingųjų pusės.
LAIKAS
Pranešimas: 14
Registruotas: 14.02.13
Išsiųsta: 16.02.13 16:40. Pavadinimas: Dar du momentai F1 n..
Dar du momentai F1 netiksliai pastebima, kad tai dar nesiaktualizuojantis Dievas, o tik telkiantis patirtinę potenciją. Čia yra dalis tiesos. Jis nesiaktualizuojasi –nedirba sistemingai, kryptingai. Jis savarankiškai ribotai praktikuojasi dabartinėje visatoje. Stažuojasi prieš ateitie pilnavertę veiklą besiformuojančioje išorinėje visatoje.
LAIKE , labai įdomiai , savitai , tačiau teisingai pakomentavai savo paskutinį komentarą , nors reikėtų atminti , kad dieviškąjame minčių Derintojuje yra daug , mūsų protui neatskleistų paslapčių , nes visa dieviškoji Šviesa sąveikauja su žmogaus protu , pagrindinai už mūsų sąmonės ribų . Tačiau , kad tokia žmogaus ir Dievo integracija vyksta , tai tikrai , nes visa Urantijos knyga tuo spinduliuoja ir to moko .
Nors savo žvilgsnį jūs kreipiate vien tiktai į amžinųjų realybių pasiekimą, bet taip pat jūs turite pasirūpinti ir žemiškojo gyvenimo būtiniausiomis reikmėmis. Nors dvasia ir yra mūsų tikslas, bet materialus kūnas yra faktas. Retkarčiais gyvenimui būtiniausi dalykai į mūsų rankas gali patekti visiškai atsitiktinai, bet apskritai, mes turime išmintingai dirbti, kad juos turėtume. Gyvenimo dvi pagrindinės problemos yra tokios: pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu ir pasiekti amžinąjį išlikimą. Ir net šiai problemai, kaip pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu, reikalinga religija tam, kad ją būtų galima išspręsti idealiai. Jos abi yra dideliu laipsniu asmeninės problemos. Tikroji religija, iš tikrųjų, neveikia be individo. [1778_4]
Apsvarstęs protu bei apmąstęs širdyje, supratau, jog giminystė su išmintimi teikia nemarumą, draugystė su ja – tyras malonumas, jos rankų triūsas duoda neišsemiamus turtus, lavybos jos draugėje – supratimą ir pokalbis su ja – pagarsėjimą. Leidausi jos ieškoti, kad jos įsigyčiau. Aš buvau iš tiesų gabus vaikas, man buvo tekusi kilminga siela; arba veikiau, būdamas kilmingas, gavau nesuteptą kūną. Bet suvokiau, kad neįsigysiu išminties, jeigu Dievas man jos neduos – tai buvo ženklas suprasti, kas gali tą dovaną duoti, – kreipiausi į VIEŠPATĮ, maldavau jį ir iš visos širdies...
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume