URANTIJOS knyga

Kadangi šioje svetainėje vienas pagrindinių naudojamų terminų yra EGO, pabandysiu trumpai paanalizuoti, kaip šis teminas yra aiškinamas mokslininkų (S. Freud‘o), nes visi kiti vadovaujasi jo suformuluotais teiginiais.

„Esame susikūrę asmens psichikos procesų vientisos organizacijos vaizdinį ir tą vaizdinį vadiname asmens EGO. Nuo šio Ego priklauso sąmonė, jis valdo paslankumo kanalus, t. y., galimybę išlieti jaudulį į išorės pasaulį; tai toji psichikos instancija, kuri kontroliuoja visus dalinius procesus, kuri naktį eina miegoti ir net tada dar vykdo sapnų cenzūrą. Tasai Ego lemia ir išstūmimą, dėl kurio tam tikri psichikos siekiai turi būti atskirti ne tik nuo sąmonės, bet ir nuo kitų būdų reikštis ir veikti“. (Sigmund Freud „Anapus malonumo principo“)

Freud'as teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių (Id) ir ribojančių realybės reikalavimų (Ego). Taip pat žmoguje yra gynybos mechanizmai, skirti Ego pusiausvyrai atstatyti: sublimacija, racionalizacija, projekcija, išstūmimas, atvirkštinis reagavimas, regresija, perkėlimas.

„Suvokimas Ego sferoje vaidina tą vaidmenį, kuris Id sferoje tenka potraukiui. Ego reprezentuoja tai, ką galimą pavadinti protu ir blaivumu, o Id sritis yra jo priešingybė, ten susitvenkusios aistros (....) Funkcinis Ego reikšmingumas reiškiasi tuo, kad normaliu atveju jis valdo veiklos svertus. Taigi jo santykis su Id yra nelyg raitelio, turinčio sutramdyti pranašesnę arklio jėgą, o skirtumas čia tas, kad raitelis tai mėgina padaryti savomis jėgomis, o Ego – pasiskolintomis (...) Raiteliui, nenorinčiam išsiskirti su arkliu, dažnai nieko daugiau nelieka, kaip vesti jį ten, kur jis nori eiti; taip ir Ego neretai paverčia veikla Id valią, tarytum tai būtų jo paties valia(....) Ego visų pirma yra kūniškas, jis ne tik paviršiaus esybė, bet ir pats yra paviršiaus projekcija. Ieškant jam anatominės analogijos greičiausiai jį galima tapatinti su anatomų „smegenų žmogeliu“, kuris stovi smegenų žievėje ant galvos, atstatęs kulnis aukštyn, žiūri atgalios ir, kaip žinoma, kairėje pusėje turi kalbos sritį. (Sigmund Freud „Anapus malonumo principo“)

Kitaip sakant, Id , Ego ir Superego yra psichikos sudedamosios dalys, skirtos apibrėžti Sigmundo Freudo sukurtą struktūrinį psichikos modelį, jie yra trys teoriniai konstruktai, kurių veikla ir sąveika psichikos gyvenime yra nuodugniai aprašyta:
Id (lot. tai) – nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys. Vienintelis psichinės energijos šaltinis.
Id veikia pagal malonumo principą. Procesai, kurių pagalba Id išlaisvina nuo įtampos, yra vadinami reflektoriniais veiksmais bei pirminiu procesu:
reflektoriniai veiksmai – Id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą;
pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje. Tai ikiloginis, ikižodinis, patyrimo ir išmokimo dar nesupavidalintas ir nespecializuotas psichikos vyksmas.
Kitaip sakant, Id - tai nekoordinuotas instinktų tendencijos rinkinys.

Ego (lot. aš) – tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, loginį mąstymą ir įgūdžius.
Ego yra organizuota, realistiškoji dalis.

Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą. S. Freud superego dalina į:
sąžinę – elgesį, už kurį tėvai bausdavo, versdami vaiką jaustis kaltu;
ego idealą – kuriais individas nori sekti ir į kuriuos stengiasi būti panašus. Idealas žmogų apdovanoja ir jis gali savimi didžiuotis, t.y., superego vaidina kritišką ir moralizavimo vaidmenį.