Išsiųsta: 05.06.11 20:07. Pavadinimas: Emilio Petro asmeninis skyrius
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ NHC II,2
Štai slapti žodžiai, kuriuos pasakė gyvasis Jėzus ir kuriuos užrašė Didimas Judas Tomas. 1. Ir Jisai tarė: Kuris ras šių žodžių prasmę, neragaus mirties. 2. Jėzus tarė: Ieškantysis tenesiliauja ieškojęs, kol neras, o kai ras, bus sukrėstas, o sukrėstas bus nustebintas ir ims viešpatauti virš visko. 3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukščiai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas. 4. Jėzus tarė: Senas žmogus, savo dienomis nedvejodamas, paklaus mažutėlį septynių dienų kūdikį apie gyvybės vietą, ir jis gyvens, nes daug pirmųjų bus paskutiniai, ir jie taps vienu. 5. Jėzus tarė: Pažinki tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų. 6. Jo mokiniai paklausė jį, sakydami: Ar nori, jog pasninkautume, ir kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir kaip elgtis su maistu? Jėzus tarė: Nemeluokite ir nedarykite to, ko patys nekenčiate, nes dangui viskas yra žinoma. Iš tiesų nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma, ir nieko nėra paslėpta, kas liktų neatskleista. 7. Jėzus tarė: Palaimintas yra liūtas, kurį suvalgys žmogus, ir liūtas taps žmogumi; ir prakeiktas yra žmogus, kurį sudraskys liūtas, ir žmogus taps liūtu. 8. Ir Jisai tarė: Žmogus panašus į protingą žveją, kuris užmetė savo tinklą jūron; jis ištraukė jį iš jūros pilną smulkių žuvelių; tarp jų šitas protingas žvejas rado didelę gražią žuvį. Jis sumetė visas smulkias žuveles jūron, be vargo pasirinkdamas didžiąją žuvį. Kas turi ausis klausyti, teklauso! 9. Jėzus tarė: Štai išėjo sėjėjas, pasėmė saują (grūdų) ir pasėjo. Tačiau kai kurie nukrito ant kelio, ir atskridę paukščiai sulesė juos. Kiti nukrito ant akmenų ir nesuleido šaknų žemėn, ir neiškėlė varpų į dangų. O kiti nukrito tarp erškėčių; šie nustelbė grūdus, ir kirminai sugraužė juos. O kiti nukrito į gerą dirvą ir davė gerą derlių; jie davė šešiasdešimt iš vieno saiko ir šimtą dvidešimt iš vieno saiko. 10. Jėzus tarė: Numečiau į pasaulį ugnį ir štai sergiu jį, kol jis įsiliepsnos. 11. Jėzus tarė: Šis dangus praeis, ir virš jo esąs dangus praeis, ir tie, kurie mirę, nėra gyvi, ir tie, kurie gyvena, nemirs. Tomis dienomis tai, ką valgėte negyva, pavertėte gyvu. Ką veiksite, kai atsidursite šviesoje? Tą dieną, kai buvote vienas, virtote dviem. Bet ką veiksite, kai tapsite dviem? 12. Mokiniai tarė Jėzui: Mes žinome, jog tu paliksi mus. Kas yra tasai, kuris bus didesnis už mus? Jėzus jiems tarė: Ten, kur pateksite, nueisite pas Jokūbą Teisingąjį, kurio dėka buvo sukurta ši žemė ir dangus. 13. Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus. Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri yra manyje ir kurią tik aš išmatavau. Ir jis paėmė jį, pasivėdėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus. 14. Jėzus tarė jiems: Jei pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, o jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, padarysite sieloms bloga. ir jei ateinate į kokią nors šalį ir užsukate į kokį nors sodžių, jeigu ten jus priglaus, valgykite, kas bus paduota, slaugykite tuos, kurie iš jų serga. Iš tiesų tai, kas įeis jūsų burnon, nesuterš jūsų, bet jus suterš tai, kas išeina iš jūsų burnos. 15. Jėzus tarė: kai išvysite moters nepagimdytąjį, pulkite kniūpsti ir garbinkite jį: tai yra jūsų Tėvas. 16. Jėzus tarė: Galbūt žmonės mano, kad atėjau taiką pasauliui duoti, ir jie nežino, kad atnešiau į žemę susiskaldymą, kalaviją, ugnį, karą. Iš tiesų jų bus penketas viename name - trys prieš du ir du prieš tris: tėvas prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, ir jie laikysis po vieną. 17. Jėzus tarė: Duosiu jums tai, ko neregėjo akis, tai ko negirdėjo ausis, ir tai, kas nepasiekė žmogaus širdies. 18. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, kokia bus mūsų pabaiga? Jėzus tarė: Argi radote pradžią, kad ieškotumėte pabaigos? Juk ten, kur yra pradžia, bus (ir) pabaiga. Palaimintas, kuris stovės pradžioje, ir jis pažins pabaigą, ir neragaus mirties. 19. Jėzus tarė: Palaimintas, kuris buvo anksčiau nei ėmė būti. Jei esate mano mokiniai ir klausote mano žodžių, šie akmenys tarnaus jums. Iš tiesų rojuje turite penkis medžius, kurie nejuda nei žiemą, nei vasarą, ir lapai nenukrenta. Tas, kuris pažins juos, neragaus mirties. 20. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, į ką panaši dangaus karalystė. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. 21. Marija tarė Jėzui: Į ką yra panašūs tavo mokiniai? Jisai tarė: Jie panašūs į mažus vaikus, įsitaisiusius jiems nepriklausančiame lauke. Kai ateis lauko šeimininkai, jie sakys: Palikite mums mūsų lauką. Ir jie bus nuogi jų akivaizdoje, kad jie jį paliktų ir atiduotų jiems jų lauką. Todėl sakau: jeigu namų šeimininkas žino, kad vagis turi ateiti, jis budės, kol jis ateis, ir neleis įsilaužti į savo viešpatijos namus ir išsinešti jo gerą. Tačiau jūs budėkite pasaulio akivaizdoje, stipriai susijuoskite strėnas, kad kartais piktadariai nerastų kelio į jus. Nes jie ras naudą, kurios tikitės. Tebūnie tarp jūsų patyręs žmogus! Kai vaisius subrendo, jis nedelsdamas atėjo su pjautuvu savo rankoje ir nuėmė jį. Kas turi ausis klausyti: tesiklauso! 22. Jėzus išvydo žindančius kūdikius. Jis tarė savo mokiniams: Šitie žindantys kūdikiai panašūs į tuos, kurie įžengia karalystėn. Jie tarė: Vadinasi, karalystėn įžengsime, tapdami kūdikiais? Jėzus tarė jiems: Kai iš dviejų padarysite vieną, išorę padarysite tokią kaip vidų, viršų - kaip apačią, ir kai vyrą ir moterį padarysite vienu taip, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris, kai padarysite akį vietoj akies, ir ranką vietoj rankos, ir koją vietoj kojos, atvaizdą vietoj atvaizdo, tuomet įžengsite į [karalystę]. 23. Jėzus tarė: Aš parinksiu jus vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, ir jie bus kaip vienas. 24. Jo mokiniai tarė: Parodyki mums vietą, kur tu esi, nes mums būtina rasti ją. Jisai tarė: Kas turi ausis, teklauso! Šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jis šviečia visam pasauliui. Jeigu jis nešviečia, tai yra tamsybė. 25. Jėzus tarė: Mylėki savo brolį kaip savo sielą; sergėki jį kaip savo akies vyzdį. 26. Jėzus tarė: Krislą matai savo brolio akyje, bet nematai rąsto savo akyje. Kai pašalinsi rąstą sau iš akies, tuomet pamatysi, kaip pašalinti krislą iš savo brolio akies. 27. (Jėzus tarė): Jeigu nepasninkausite už pasaulį, nerasite karalystės; jei šabo nešvęsite kaip šabo, neišvysite Tėvo. 28. Jėzus tarė: Aš atsistojau pasaulio viduryje ir pasirodžiau jiems kūno pavidalu. Aš radau juos visus girtus ir neradau nė vieno trokštančio, ir mano siela nuliūdo dėl žmonių vaikų, nes jie yra akli savo širdimi ir nemato, kad pasaulin atėjo, būdami tušti; jie stengiasi ir išeiti iš pasaulio tušti. Tačiau dabar jie yra girti. Kai jie mes savo vyną, tuomet ims gailėtis. 29. Jėzus tarė: Jei dvasia buvo kūno priežastis, tai - stebuklas. O jei kūnas (buvo) dvasios priežastis, tai - stebuklų stebuklas. Betgi aš stebiuosi: kaip [šitas] didžiulis turtas radosi tokiame varge. 30. Jėzus tarė: Ten, kur yra trys dievai, tai yra dievai; ten, kur jų yra du arba vienas, aš esu su juo. 31. Jėzus tarė: Joks pranašas, jei jis priimamas savajame sodžiuje. Gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta. 32. Jėzus tarė: Miestas, įsikūręs aukštame kalne (ir) įtvirtintas, negali kristi, o juo labiau negali būti paslėptas. 33. Jėzus tarė: Tai, ką išgirsite viena (ir) kita ausimi, skelbki(te) nuo stogų. Iš tiesų niekas, įžiebęs žiburį, nepavožia jo po ryku ir nededa slaptavietėn, bet stato į žibintuvą, kad visi įeinantieji ir išeinantieji matytų jo šviesą. 34. Jėzus tarė: Kai aklas veda aklą, abu įkrenta į duobę. 35. Jėzus tarė: Neįmanoma, jog kas nors įeitų į stipruolio namus ir užimtų juos smurtu, pirmiau nesurišęs jam rankų. (Tik) tuomet jis nusiaubs namus. 36. Jėzus tarė: Nesirūpinkite nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto, kuo vilkėsite. 37. Jo mokiniai tarė: Kurią dieną pasirodysi mums ir kurią dieną mes išvysime tave? Jėzus tarė: Kai nesigėdydami apsinuoginsite ir paimsite savo rūbus, ir, numetę sau po kojų, mindysite juos tarsi maži vaikai, tada [išvysite] sūnų to, kuris gyvas, ir nebijosite. 38. Jėzus tarė: Daug kartų geidėte išgirsti žodžius, kuriuos sakau dabar, ir neturite nieko kito, iš ko juos galėtute išgirsti. Ateis dienos, kai ieškosite manęs ir nerasite. 39. Jėzus tarė: Fariziejai ir raštininkai gavo žinojimo raktus (ir) paslėpė juos. Jie neįėjo patys ir neįleido kitų, kurie norėjo (įeiti). Tačiau jūs būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai. 40. Jėzus tarė: Vynmedis buvo pasodintas be Tėvo ir, kadangi jis nesutvirtėjo, bus išrautas su šaknimis ir žus. 41. Jėzus tarė: Kas turi savo rankoje, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta ir tas truputis, kurį turi. 42. Jėzus tarė: Būkite praeiviai. 43. Jo mokiniai tarė jam: Kas tu esi, kuris mums tai sakai? (Jėzus tarė jiems): Argi nepažįstate, kas esu, iš to, ką sakau? Bet jūs pasidarėte kaip žydai, nes jie mėgsta medį (ir) neapkenčia jo vaisiaus, mėgsta vaisių ir neapkenčia medžio. 44. Jėzus tarė: Kuris piktžodžiaus prieš Tėvą, tam bus atleista, ir kuris piktžodžiaus prieš Sūnų, tam bus atleista; tačiau kuris piktžodžiaus prieš Šventąją dvasią, tam nebus atleista nei žemėje, nei danguje. 45. Jėzus tarė: Neraškomos vynuogės nuo erškėčių ir figos krūmų: iš tiesų jie neveda vaisiaus. Geras žmogus iškelia gera iš savo lobio; blogas žmogus iškelia bloga iš savo blogo lobio, esančio jo širdyje, ir kalba bloga, nes bloga iškelia dėl pertekliaus širdyje. 46. Jėzus tarė: Nuo Adomo iki Jono Krikštytojo tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją, tad jo akys nebus sunaikintos. Bet aš jums sakiau: Kuris iš jūsų taps mažas, pažins karalystę ir bus didesnis už Joną. 47. Jėzus tarė: Neįmanoma žmogui joti ant dviejų arklių, įtempti du lankus, ir tarnui - tarnauti dviem šeimininkams: arba jis gerbs vieną ir niekins kitą. Nė vienas žmogus, kuris geria seną vyną, tuojau pat negeidžia jauno. Ir nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kad kartais šis nesugadintų vyno. Nelopo naujo rūbo senu lopu, nes praplyš. 48. Jėzus tarė: Jeigu du yra sandoroje viename ir tame pačiame name, jie tars kalnui: Persikelk! Ir kalnas persikels. 49. Jėzus tarė: Palaiminti vienišieji ir išrinktieji, nes jūs rasite karalystę, nes jūs esate iš jos (išėję) (ir) vėl į ją sugrįšite. 50. Jėzus tarė: Jeigu jūsų klaus, iš ko esate gimę, sakykite: Mes esame gimę iš šviesos, iš ten, kur šviesa gimė pati iš savęs; ji [pakilo] ir pasirodė jų atvaizdu. jeigu jūsų klaus, kas esate, sakykite: Esame jos sūnūs ir esame gyvojo Tėvo išrinktieji. Jeigu jūsų klaus, koks yra ženklas jūsų Tėvo, esančio jumyse, sakykite: Tai judėjimas ir ramybė. 51. Jo mokiniai tarė jam: Kurią dieną stos ramybė mirusiems ir kurią dieną ateis naujasis pasaulis? Jisai tarė jiems: Ta ramybė, kurios laukiate, yra atėjusi, bet jūs nepažįstate jos. 52. Jo mokiniai tarė jam: Dvidešimt keturi pranašai skelbė Izraelyje, ir visi jie skelbė apie tave. Jisai tarė jiems: Jūs palikote gyvąjį, esantį jūsų akivaizdoje, ir kalbėjote apie mirusiuosius. 53. Jo mokiniai tarė jam: Ar apipjaustymas naudingas, ar ne? Jisai tarė jiems: Jeigu apipjaustymas būtų naudingas, tėvas gimdytų juos apipjaustytus iš jų motinos. tačiau tikrasis apipjaustymas dvasioje turėjo didelę naudą. 54. Jėzus tarė: Palaiminti vargšai, nes jūsų yra Dangaus karalystė. 55. Jėzus tarė: Kuris neniekins savo tėvo ir motinos, negalės būti mano mokiniu, o (kuris) (ne)niekins savo brolių ir seserų ir (ne)neš savo kryžiaus kaip ir aš, nebus vertas manęs. 56. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado lavoną, o kuris rado lavoną - pasaulis nevertas jo. 57. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, turėjusį [gerų] sėklų. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo dirsių su geromis sėklomis. Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių. Jis tarė jiems: Neateikite dirsių rauti, kad kartais, raudami jas, neišrautumėt kviečių; juk pjūties dieną dirsės pasirodys: jos bus išrautos ir sudegintos. 58. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris vargo, - jis rado gyvenimą. 59. Jėzus tarė: Žiūrėkite į Gyvąjį, kol esate gyvi, tam, kad nenumirtumėte ir nemėgintumėte pamatyti jį, nepajėgdami jo pamatyti. 60. (Jie išvydo) Samarietį, kuris, nešinas avinėliu, įžengė į Judėją. Jisai tarė savo mokiniams: Tasai (ką jis nori padaryti) su avinėliu? Jie tarė jam: Užmušti jį ir suvalgyti. Jisai tarė jiems: Kol jis gyvas, jis nesuvalgys jo, bet jeigu (tiktai) užmuš jį, ir jis virs lavonu. Jie tarė: Kitaip jis negalės jo suvalgyti. Jis tarė: Jūs taip pat ieškokite sau vietos ramybėje, kad nevirstumėte lavonais (ir) kad jūsų nesuvalgytų. 61. Jėzus tarė: Dvejetas ilsėsis vienoje lovoje - vienas mirs, kitas gyvens. Salomėja tarė: Žmogau, kas tu esi ir kieno tu (sūnus)? Tu atėjai į mano gultą ir valgei nuo mano stalo. Jėzus tarė: Aš tasai, kuris gimė iš to, kuris vientisas; man duota tai, kas yra mano Tėvo. (Salomėja tarė): Aš esu tavo mokinė. (Jėzus tarė jai): Todėl sakau: Kai jis bus vientisas, jis bus pilnas šviesos, o kai bus atskiras, jis bus pilnas tamsos. 62. Jėzus tarė: Aš skelbiu savo paslaptis [tiems, kurie verti mano] paslapčių. To, ką darys tavo dešinioji ranka, tegul tavo kairioji nežino to, ką ji daro. 63. Jėzus tarė: Buvo turtingas žmogus, turėjęs daug gero. Jis tarė: Panaudosiu savo gerą - pasėsiu, nupjausiu, pasodinsiu, prikrausiu savo diendaržius vaisių, kad man nieko nestigtų. Štai apie ką jis mąstė širdyje ir numirė tą pačią naktį. Kas turi ausis, teklauso! 64. Jėzus tarė: Vienas žmogus turėjo svečių ir, surengęs vaišes, pasiuntė tarną jų kviesti. Šis nuėjo pas pirmąjį (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. (Tasai) tarė: Man reikia paimti pinigus iš kai kurių pirklių; jie turi ateiti pas mane šįvakar, (ir) aš duosiu jiems nurodymų. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kvietė tave. Tasai tarė: Aš pirkau namą, ir prašo manęs [ateiti] dieną; aš būsiu užsiėmęs. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė jam: Mano draugas veda, ir aš pats rengiu puotą: aš negalėsiu ateiti. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė: Aš pirkau ūkį ir vykstu ten rinkti nuomos: aš negalėsiu ateiti. Aš atsiprašau. Tarnas sugrįžęs tarė šeimininkui: Tavo kviestiniai atsisakė vaišių. Šeimininkas tarė tarnui: Eik į kelią; atveski pasivaišinti tuos, kuriuos sutiksi. Pirkėjai ir pirkliai ne[įžengs] į mano Tėvo valdas. 65. Jisai tarė: Vienas doras žmogus turėjo vynuogyną; jis atidavė jį darbininkams, kad jie įdirbtų ir gautų iš jo vaisių. Jis pasiuntė tarną, primušė (ir) nedaug trūko, kad jis būtų miręs. Tarnas grįžo (ir) apsakė šeimininkui. Šeimininkas jam tarė: Galbūt jie nepažino jo. Jis pasiuntė kitą tarną; darbininkai primušė ir šitą. Tada šeimininkas pasiuntė sūnų. Jis tarė: Galbūt jie drovėsis mano sūnaus. Tie darbininkai, sužinoję, kad jis vynuogyno paveldėtojas, sučiupo (ir) nužudė jį. Kas turi ausis, teklauso! 66. Jėzus tarė: Parodykite man akmenį, kurį atmetė statytojai: tai kertinis akmuo. 67. Jėzus tarė: Kas viską pažįsta, stokodamas pats savęs, stokoja visko. 68. Jėzus tarė: Būsite palaiminti, kai jus ims niekinti ir persekioti, ir jie neras vietos ten, kur jus persekiojo. 69. Jėzus tarė: Palaiminti, kuriuos persekiojo širdyje; tai jie iš tiesų pažino Tėvą. Palaiminti alkstantieji, nes norinčiojo pilvas bus pripildytas. 70. Jėzus tarė: Kai turėsite tai savyje , tas ką turite, išgelbės jus. Jei neturite savyje to, tas ko neturite, pražudys jus. 71. Jėzus tarė: Aš sugriausiu [šį] namą, ir niekas neįstengs jo [at]statyti. 72. [Vienas žmogus tarė] jam: Pasakyki mano broliams, kad pasidalytų su manimi tėvo gerą. Jisai tarė jam: Žmogau, kas gi padarė mane dalytoju? Jisai atsigręžė į mokinius (ir) tarė: Argi aš dalytojas? 73. Jėzus tarė: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad melskite Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į pjūtį. 74. Jisai tarė: Viešpatie, daug yra aplink (šaltinį), bet nė vieno (šaltinyje). 75. Jėzus tarė: Daug stovinčiųjų prie durų, bet vienišieji tie, kurie įžengs į vedybų menę. 76. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į pirklį, turėjusį prekių (ir) radusį perlą. Šito pirklio būta protingo: jis pardavė prekes (ir) nusipirko vieną perlą. Jūs gi ieškokite lobio, išliekančio amžinai ten, kur kandys nepasiekia jo sunaikinti, nė kirminai jo negraužia. 77. Jėzus tarė: Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane. 78. Jėzus tarė: Ko išėjote į tyrus? Pasižiūrėti vėjo linguojamos nendrės ir švelniais rūbais dėvinčio žmogaus? [Štai jūsų] valdovai ir jūsų didžiūnai dėvi švelniais [rūbais], ir jie negalės pažinti tiesos. 79. Moteris minioje tarė jam: Palaimintos tave nešiojusios įsčios ir tave penėjusios [krūtys]. Jisai tarė (jai): Palaiminti, kurie girdėjo Tėvo žodį (ir) tikrai išlaikė jį. Iš tiesų ateis dienos, kai sakysite: Palaimintos įsčios, kurios nepradėjo, ir krūtys, kurios nežindė. 80. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas. 81. Jėzus tarė: Kuris pralobo, tekaraliauja, o tas, kuris turi galios, teatsisako. 82. Jėzus tarė: Kuris yra arti manęs, tas - arti ugnies ir kuris yra toli nuo manęs , toli nuo karalystės. 83. Jėzus tarė: Atvaizdai yra apreikšti žmogui, ir šviesa, kuri slypi juose, yra paslėpta Tėvo šviesos atvaizde. Jis pasirodys, ir jo atvaizdą slėps jo šviesa. 84. Jėzus tarė: matydami savo panašumą, jūs džiaugiatės. Bet, kai išvysite savo atvaizdus, sukurtus iki jūsų, kurie ir nemiršta, ir neapsireiškia, kiek daug (teks) jums pernešti! 85. Jėzus tarė: Adomas yra kilęs iš didelės galybės ir didelio turto, ir jis nevertas jūsų; nes, [būdamas vertas], ne[būtų ragavęs] mirties. 86. Jėzus tarė: [Lapės turi savo olas] ir dangaus paukščiai - [savo] lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti. 87. Jėzus tarė: Pasigailėtinas yra kūnas, priklausąs nuo kūno, ir pasigailėtina yra siela, priklausanti nuo jų abiejų. 88. Jėzus tarė: Angelai ateis pas jus ir pranašai, ir jie duos jums tai, kas yra jūsų. Jūs irgi duokite jiems tai, ką turite rankose, ir tarkite sau: kurią dieną jie ateis (ir) paims kas yra jų? 89. Jėzus tarė: Kodėl jūs plaunate taurės išorę? Argi nesuprantate, jog tas, kuris padarė jos vidų, padarė ir jos išorę? 90. Jėzus tarė: Ateikite pas mane, nes mano jungas yra geras, o mano viešpatavimas yra saldus, ir jūs atrasite ramybę sau. 91. Jie tarė jam: Pasakyki mums, kas esi, kad įtikėtume į tave. Jisai tarė jiems: Jūs aiškinate dangaus ir žemės veidą, o nepažįstate to, kas yra jūsų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemokate patirti. 92. Jėzus tarė: Ieškokite ir rasite, bet dalykus, kurių klausėte anomis dienomis ir kurių jums nepasakiau tada, noriu dabar pasakyti, ir jūs neklausiate jų. 93. [Jėzus tarė]: Neduokite to, kas šventa, šunims, kad nenumestų to į mėšlą. Nemėtykite perlų kiaulėms, kad nepadarytų tai [ ]. 94. Jėzus [tarė]: Kas ieško, tas ras, [ir kuris beldžiasi], tam bus atidaryta. 95. [Jėzus tarė]: Jei turite pinigų, neduokite už palūkanas, bet duokite [ ] tam, iš ko jų negausite. 96. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į moterį, (kuri), paėmusi truputį mielių, [įdėjo] į minkymą (ir) padarė iš jo didelius kepalus. Kas turi ausis, teklauso! 97. Jėzus tarė: [Tėvo] karalystė panaši į moterį, nešančią ąsotį, pilną miltų. Jai einant ilgą kelią, nutrūko ąsočio rankena, miltai išbiro už jos ant kelio. Ji (to) nepastebėjo ir nežinojo nelaimės. Parėjusi namo, pastatė ąsotį ant žemės (ir) rado jį tuščią. 98. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, norėjusį nužudyti didžiūną. Jis ištraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė jį į sieną, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. 99. Mokiniai tarė jam: Tavo broliai ir tavo motina stovi lauke. Jisai tarė jiems: Štai jie, kurie vykdo mano Tėvo valią, yra mano broliai ir mano motina; tai jie įžengs į Tėvo karalystę. 100. Jie parodė Jėzui aukso monetą, sakydami: Ciesoriaus žmonės reikalauja iš mūsų duoklės. Atiduokite ciesoriui tai, kas ciesoriaus. Dievui atiduokite tai, kas dievo, o kas mano, atiduokite man. 101. [Jėzus tarė]: Kuris neniekins savo [tėvo] ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Ir kuris nemylės savo tėvo ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Nes mano motina [ ], tačiau [tikroji mano motina], jinai davė man gyvybę. 102. Jėzus tarė: Vargas jiems, fariziejams, nes jie panašūs į šunį, gulintį jaučių ėdžiose, nes jis nei pats ėda, nei jaučiams duoda ėsti. 103. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris žino, [kokiu] nakties [metu] ateis vagys, tad jis atsikels, sutelks savo [ ], apsijuos strėnas prieš jiems ateinant. 104. Jie tarė [jam]: Eime, pasimelskime ir pasninkaukime šiandien. Jėzus tarė: Kokią gi nuodėmę aš padariau arba kuo aš nusidėjau? bet kai jaunikis išeis iš vedybų menės, tada tegul jie pasninkauja ir meldžiasi. 105. Jėzus tarė: Kuris pažins tėvą ir motiną, bus vadinamas paleistuvės sūnumi. 106. Jėzus tarė: Kai iš dviejų padarysite vieną, jūs tapsite žmogaus sūnumi, ir jums tarus: Kalne, persikelk, - jis persikels. 107. Jėzus tarė: Karalystė panaši į piemenį, turėjusį šimtą avių; viena, pati didžiausia iš jų, pasiklydo; jis paliko devyniasdešimt devynias (ir) ieškojo vienos, kol rado. Padėjęs vargo, jis tarė aviai: Aš myliu tave labiau nei devyniasdešimt devynias. 108. Jėzus tarė: Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. 109. Jėzus tarė: Karalystė yra panaši į žmogų, turėjusį savo lauke [paslėptą] lobį, apie kurį (jis) nežinojo ir kurį po mirties paliko savo [sūnui]. Sūnus nieko nežinojo [apie jį] jis priėmė tą lauką (ir) pardavė jį. O kuris jį nupirko, atėjo (ir) ardamas [rado] lobį. Jis ėmė skolinti pinigus už palūkanas kam norėjo. 110. Jėzus tarė: Kuris rado pasaulį ir pralobo, teatsisako pasaulio! 111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susisuks jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) iš gyvojo, neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jėzus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo. 112. Jėzus tarė: vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos; vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno. 113. Jo mokiniai tarė jam: Kokią dieną ateis karalystė? (Jėzus tarė): Ji neateis, kai laukiate. Nepasakys: Štai jinai čia. Arba: štai jinai ten; tačiau Tėvo karalystė plyti žemėje, o žmonės nemato jos. 114. Simonas Petras tarė jiems: Tepasitraukia Marija nuo mūsų, nes moterys nėra vertos gyventi. Jėzus tarė: Štai aš imsiu jai vadovauti, kad padaryčiau ją vyru, kad jinai irgi taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, tapusi vyru, įžengs dangaus karalystėn .
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II a.) Iš 53 rankraštinių kūrinių (religinių traktatų, dialogų, laiškų, apreiškimų, evangelijų), kurie sudaro 13 rinkinių (kodeksų), 1945 m. surastų Egipte, Nag Hamadi kaime, įdomiausiu ir reikšmingiausiu mokslininkai laiko Evangeliją pagal Tomą, parašytą koptų kalba. Spėjama, kad šios evangelijos autorius - apaštalas Didimas Judas Tomas. Kai kurie tyrinėtojai, įžiūrėdami evangelijoje judėjiškąjį bei krikščioniškąjį substratą, daro išvadą, jog pirmiausia ji galėjusi būti užrašyta graikiškai apie 140 m. ir tik vėliau išversta į koptų kalbą. Nuo kanoninių Naujojo Testamento evangelijų ji skiriasi tuo, kad neaprašinėja Jėzaus gyvenimo ir veiklos, o tik fiksuoja jo pamokymus. Nors daugelis jų ir sutampa su Jėzaus pamokymais, užfiksuotais kanoninėse evangelijose, vis dėlto Evangelijoje pagal Tomą ryški gnostiškoji kai kurių krikščioniškųjų idėjų interpretacija ne tik gnosticizmui būdinga terminologija, bet ir konceptualiniu kryptingumu. Chrestomatijoje spausdinamas šios evangelijos vertimas, parengtas prancūziškojo vertimo pagrindu. Kaip kontroliniais naudotasi koptiškuoju originalu bei tarybinės mokslininkės M. Trofimovos atliktu rusiškuoju šios evangelijos vertimu, paskelbtu straipsnių rinkinyje Ąķņč÷ķīńņü č ńīāšåģåķķīńņü (M., 1972, p. 369-380). Laužtiniuose skliaustuose įrašyti atstatyti, o lenktiniuose - papildomi vertėjo žodžiai, pavartoti dėl minties aiškumo
Civilizacijos trupiniai Spausdinti Rekomenduoti Kategorija: Mus veda Mokytojai Parašyta Pirmadienis, 30 birželio 2014 Autorius Gyvoji Etika
Mes didžiuojamės civilizacijos trupiniais taip pat, kaip ir atlantai. Kaip nebūtų gaila, bet dabartis, šiandiena pilnutinai atitinka paskutinį Atlantidos gyvavimo laikotarpį. Tie patys apsišaukėliai pranašai, tas pats melagingas gelbėtojas, tie patys karai, tos pačios išdavystės ir dvasinis sulaukėjimas.
Mes didžiuojamės civilizacijos trupiniais taip pat, kaip ir atlantai. Sugebėjimą žaibo greitumu apskrieti planetą jie naudojo, kad apgautų vienas kitą. Taip pat išniekintos šventovės, ir mokslas virto spekuliacijos ir nesantaikos įrankiu. Taip pat vyko ir statybos niekas nesiekė statyti atsparius, tvirtus, amžinus statinius. Taip pat sukilo prieš Herarchiją ir duso nuo savo egoizmo. Taip pat sunaikino požeminių jėgų pusiausvyrą ir bendromis pastangomis sukūrė katastrofą.
AJ, Herarchija nr.145
Klausimas. Sveiki, o kuris yra melagingas gelbėtojas?
Atsakymas: Kiekvienas Mokymas, duodamas žmonijai, moko žmogų mąstyti. Todėl Mokymai visada yra pateikiami alegorijomis, sulyginimais, palyginimais ir niekada neduodamas tikslus žmogaus ar įvykio įvardijimas. Ir tik tada, kai mokymas pradedamas iškraipyti, prasideda įvardijimai. Ryškiausias pavyzdys yra viduramžių inkvizicija: Dievo vardu ant laužo buvo siunčiami asmeniniai priešai, daugiausia šviesūs ir mąstantys žmonės.
Kas yra melagingas gelbėtojas? Kiekvienas žmogus įvardins kažką kitą ir tai nėra prieštaravimai. O įvardijimas priklausys nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Jei žmogui svarbiausia yra jo šeima, giminė, jei jis visus santykius sprendžia tik vadovaudamasis kraujo ryšiu, tai jo įvardintasis bus iš šeimos ir giminės rato. Jei žmogus jau išlipęs iš giminystės saitų, jei jį jau domina savos tautos ir šalies likimas, tai jo melagingas gelbėtojas bus vietinis, greičiausiai politinio elito atstovas. O jei žmogui jau rūpi visos planetos ateitis, tai melagingas gelbėtojas gali būti iš galingųjų pasaulio valstybių. O jei susimąstysime, kad Žemė tai tik mažytė Visatos dalelė, beveik kaip taškelis, tai jau kalbėsime ne apie melagingą gelbėtoją, o apie tamsą, kuri gožia Šviesą, arba apie nemokšiškumą, grubumą, kurie iš žmogaus dažnai padaro žvėrį ar gyvulį.
P.S. Knyga Hierarchija buvo parašyta 1931m., taigi, kas buvo tada įvardintas melagingu gelbėtoju, galima atsekti istorijos kronikose.
Klausimas. Ačiū už atsakymą. Bet jus taip pat tikslai ir nepasakote, kas šiai dienai yra melagingas gelbėtojas? Juk rašėte, kaip Atlantidoje, taip ir dabar ... tai kuris? Nes ir man ir jums esminis dalykas mūsų planetos evoliucija visatos atžvilgiu. Taigi, kuris? ir kaip jį sustabdyti?
Atsakymas. Atsigręžkime į istoriją, pažvelkime į viduramžius: daug kas bandė įvardinti kas jis ir suliepsnojo inkvizicijos laužai... Prisiminkime stalinizmą, prisiminkime fašizmą: tremtys, koncentracijos stovyklos.
Kaip jį sustabdyti? Melagingo gelbėtojo dalelė gyvena kiekviename iš mūsų; melagingo gelbėtojo pastangos būtų bevaisės, jei į jo kvietimą neatsilieptume. Melagingas gelbėtojas veikia svetimomis rankomis. Prieš ieškodami pasaulinio melagingo gelbėtojo, suraskime jo savybes-ydas savyje, kad netaptume aklais to melagingo gelbėtojo parankiniais.
Į šį klausimą S.Stulginskis (Gyvosios Etikos judėjimo atkūrėjas Lietuvoje) atsakė taip:
Agni Joga ne tik nurodo gyvenimo prasmę, bet ir paaiškina, kas šiandien vyksta. To nepajėgia paaiškinti jokia kita filosofija, religija. Tiesa, Evangelijose yra išpranašautas žmonijos likimas, tik dabar niekas to kažkodėl neprisimena. Kas konkrečiai jose pasakyta? Ogi tai, kad ateis pasaulio pabaiga, antrą kartą pasirodys Jėzus Kristus, įvyks paskutinysis teismas ir prasidės Naujoji Gadynė, šviesesnė už dabartinę.
Tą patį teigia ir Agni Joga, tik ji patikslina, duoda daugiau paaiškinimų. Todėl nūnai nesistebiu, kad pasaulyje - baisi sumaištis, chaosas; tai dėsninga, taip turi būti, taip sakė pranašai ir išminčiai prieš tūkstančius metų. Pasaulis - milžiniška sistema, neišvengiami tam tikri jos periodai: dabar mes esam Juodojo periodo žlugimo ir Šviesiojo kūrimosi, Armagedono Šviesos ir Tamsos dvikovos amžininkai. Rytų išmintis sako, kad Tamsiajai epochai (Kali Jugai) atėjo galas, ją pakeis kita, nepalyginti tobulesnė (Satja Juga). Dabar gausu nusivylimo, netgi beprotysčių, savižudybių. Neįmanoma likti ramiems vidinio lūžio, perversmo metu; amžių sandūroje visi matome, kad šiandien beprotiškai elgiasi ne tik kai kurie žmonės, bet ir valstybės.
Kodėl apie šį mokymą mažai kas girdėjęs? Jeigu jis gali padėti žmonėms įveikti negandas ir tamsiąsias jėgas kodėl jo nepopuliarinate, nepropaguojate? Tiesa, literatūros lyg ir esama, bet ji įveikiama tik intelektualams. 0 ką daryti paprastam žmogui? Į šį klausimą S.Stulginskis atsakė taip:
Žmogų mes vertiname ne išoriškai: jis gali būti nebaigęs jokių mokslų, tačiau dvasiškai subrendęs. Toks žmogus pats susiras išeitį. Dvasingas gyvenimas mokyklų mokykla; jai irgi būdingos tam tikros klasės, pakopos. Kas pats nejaučia noro tobulėti, neieško kelio į dvasingumą, tam nepadės jokie patarimai. Tiesa, viskas vyksta pagal dieviškąjį planą, tačiau jokiu būdu nedera pamiršti žmogaus laisvos valios. Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša ir savąjį planą, savaip jį įgyvendina, neretai nepaisydamas jokių patarimų ir mokymų. Juk ir Kristus dovanojo žmonėms žinojimą, bet kaip dabar daugelis mūsų naudojasi šia dovana? Žodžiu, Agni Joga tiems, kurie ieško; mes patys nieko neperšam.
Ar padėjo Gyvoji Etika gyvenime pačiam Steponui Stulginskiui?
Padėjo, ir ne tik sunkiaisiais momentais, bet ir kiekvieną dieną: kai reikia nusiraminti, nuvyti tamsias mintis, susikaupti. O jeigu jums būtinai reikia konkrečių pavyzdžių prašom. Apie vienutę Vilniaus KGB rūsiuose jau pasakojau. Kai iš Pavlodaro srities buvau ištremtas į Džiazkazgano vario kasyklas, komisija nustatė, jog nesu tinkamas fiziniam darbui. Tapau lagerio dailininku: piešiau numerius, siuvamus ant nugarų, plakatus. Paskui kažkam iš valdžios pasirodė, kad man per daug gerai, ir ėmė verbuoti į KGB. Kategoriškai atsisakiau; tai vyko tuo metu, kai visokius stukačius tremtiniai patys baudė, naikino. Pasakiau: Nenoriu, kad mane papjautų! Po tokio pareiškimo nusiuntė į akmenų skaldyklą. Pabandžiau ogi kūjo nepakeliu! Iškėlęs kumščius, pripuolė brigadininkas, o aš jam: Ką, gyvent nusibodo? Jis iškart atšlijo. O tvirtumo man teikė gilus įsitikinimas, jog visos mano kančios mano likimas, niekur nuo jo nepabėgsiu, reikia atsiskaityti už kadaise (gal ir kituose gyvenimuose) pasėtą blogį. Pagaliau atsiskaitoma ne tik už savo, bet ir visos visuomenės ydas, nuopuolius. Susitaikęs su savo likimu, stoiškai pakėliau visas negandas; tuomet mano akyse virto vyrai kaip ąžuolai jauni, raumeningi... Todėl dar ir dar sykį kartoju: visa ko pamatas dvasios tvirtybė".
101. Dalyvauju atliekant bandymą perduoti žmogaus jėgą per atstumą. Minties energijų jėgą nukreipus į atitinkamą objektą, galima pasišaukti bet kokį daiktą, galima atstumti durų velkę. Šis bandymas seniai žinomas, bet siekiant bendradarbiavimo reikėtų atminti, kad mąstymo energija jungia visus būties planus. Ne kūju jungsime, bet mintimi perskrosime net sudėtingus daiktus. Išmintis visame kame žino indas. Bendradarbiavimas su visu kuo, pridurs Maitrėjos epocha. Ne įsakymais, ne harmonija, bet minties žaibu sujungiami bendradarbiai. Naujam Pasauliui būdingi atskirų materijos sluoksnių bendri suderinti veiksmai. Kiekviena epocha turi savo šaukiamuosius signalus. Minties jėga bus Naujo Pasaulio šaukiantis pradas. Bandykite stebėti taip vadinamų negyvų daiktų gyvenimą. Stebėkite savo poveikį jiems. Ne visada juokingas žmogus, kalbantis su daiktais. Mintys apie daiktą apgaubia jį ištisa atmosfera. Taip sūkuriuojantis minčių stulpas perskrodžia tolimų pasaulių erdvę. Galvokite apie mintį kaip apie realų gyvenimo faktorių. Iš to seka griežta minčių srauto kontrolė.
116. Ypatingą reikšmę sveikatai gali turėti menkiausias ištikimybės ir atsinaujinimo pagrindų priėmimo nenuoširdumas. Toks nenuoširdumas gali slypėti giliausiuose sąmonės sluoksniuose. Nenuoširdumas labai užkrečiamas, nes jis pažeidžia greta esantį spinduliavimą. Jeigu žmonės žinotų, kaip jie pakenkia sau ir kitiems daliniais, neryžtingais sprendimais! Jie perskelia sąmonę, pastūmėdami į mirtį. Liga kaip visada prasideda nepastebimai, tačiau vėliau bus reikalinga neišvengiama mirtinai pavojinga operacija. Taip žūsta žmonės nuo menkutės nenuoširdumo gyvatės geluonies. Perspėti reikia, bet perdaryti negalima. Virš bedugnės pasibaidęs žirgas, nebeklauso pavadžio.
118. Dažnai girdime savimi patenkintų balsus: Aš jau pasikeičiau, aš jau padariau pažangą! Svyruojantis aš, ar tu teisingai save įvertinai? Jeigu tu padarei pažangą, tai puiku, bet ar nepasikeitė aplinka ir ar nepasisavinai svetimos pažangos? Kur gi įžvalgumas, ir ar nesišauki dvasios ligos? Klaidinga galvoti, kad Mūsų pokalbiai be pasekmių. Priešingai, kiekvienas Įsakymas neša apsaugos arba pasmerkimo sūkurius. Ar gali būti kitaip, kai kiekvienas pasitenkinimas savimi skleidžia kenksmingą užkratą? Kai kiekvienas ribotumas maitinasi kaimyno sąskaita? Todėl kiekvienas ne iki galo išgirstas Įsakymas kaip strėlė į širdį. Kiekvienas smukimas kaip smaugianti kilpa. Žinote, kad viskas pakimba erdvėje. Kuris gi pats įsikals savo pasmerkimo vinį? Tačiau Mes skubame išbaigti karmas, kad išlaisvintume greitaeigį laivą nuo nereikalingų lynų. Lemties valandą įtempkite klausą, kad suprastumėte kiekvieną Valdovo žodį.
PRIEŠ VISOKIAS BLAVATSKAJOS SLAPTASIAS DOKTRINAS , PRIEŠ RERICHU ŠAMBALOS PASLAPČIU DOKTRINAS , PIEŠ JOGŲ JOGOS DOKTRINAS , PRIEŠ BIBLIJOS IR ŠVENTO RAŠTO DOKTRINAS IR TAIP TOLIAU , IR TAIP TOLIAU ...
BUVO PRADŽIŲ PRADŽIA IR VISŲ MISTERINIŲ ŽINIŲ IR PASLAPČIŲ DOKTRINA , KURIĄ PASAULIUI ATSKLEIDĖ , EGIPTO ŽINYS - HERMIS TRISMEGISTAS . JO VARDAS , JAU ANAIS LAIKAIS BUVO ŽINOMAS VISAME VIDURŽEMIO JŪROS REGIONE . JO PASKLEISTOS MISTERINĖS ŽINIOS , KAIP GAIVINANTIS LIETUS NUSILEIDO Į MOZĖS LUPAS , ZARATRUSTOS LUPAS . MITROS LUPAS , O VELESNIAIS AMŽIAS NUPLAUKĖ NET PRIE GANGO UPĖS IR HIMALAJŲ KALNUOSE .
TAČIAU ŠITO NEŽEMIŠKŲ ŽINIŲ ŽMOGAUS VARDĄ IR GARBĘ IŠTRYNĖ KRIKŠČIONYBĖ , JUDAIZMAS , ISLAMAS , BUDIZMAS . TIK DABAR PRAEJUS TŪSTANČIAMS METŲ VĖL PO TRUPUTI ATGIMSTA TIKROSIOS ŽINIOS IR SLAPČIAUSIOS PASLAPTYS , KAIP URANTIJOS KNYGA , SAI BABOS MOKYMAI IR PANAŠIAI .
AŠ JUMS SIŪLAU PRISILIESTI PRIE TOS TOLYMOS PRAEITIES , KAI NEBUVO NEI KOSMINIŲ ZONDŲ , NEI ŽEMĖS PALYDOVŲ , NEI KOSMINIŲ STOČIŲ , NEI ELEKTRONIBIŲ IR OPTINIŲ TELESKOPŲ TIPO ,,FABL'' , BET BUVO TIKROVĖS SUPRATIMAS , KURIĄ MES DABAR , VARGAIS NEGALAIS . BANDOME SUPRASTI PASITELKĘ KOSMINIUS LAIVUS IR OPTINIUS ELEKTRONIBIUS TELESKOPUS .
SKAITYKITE ĮVADĄ , O VĖLIAU ĮKELSIU DAR DAUGIAU .
KIBALIONAS
Senojo Egipto ir Senosios Graikijos hermetinės filosofijos mokymas NEĮŠVENTINTIESIEMS TIESOS LŪPOS NEPRABYLA Čikaga, 1940 m.
Šis hermetinio mokymo traktatas su pagarba pašvenčiamas Hermiui Trismegistui, seniesiems egiptiečiams žinomam kaip DIDŽIAUSIAS IŠ DIDŽIAUSIŲ ir MEISTRŲ MEISTRAS Anotacija Kibalionas Hermio paliktų žinių pradžiamokslis: aksiomos, aforizmai, sentencijos ir komentarai. Naudodami šioje knygoje pateiktas žinias bei patarimus, jūs galėsite praktiškai įvaldyti savo būsenas, susikurti naujus įpročius ir naują charakterį. Dar tais laikais, dabartinės rasės priešaušryje, kai Hermis vaikščiojo tarp žmonių, savo pasekėjams jis patikėjo šventąją Toto Knygą. Ši Knyga užslaptintas procesas, kuris gali atnešti žmonijos atgimimą. Tai raktas ir kitiems jo kūriniams.
Šioje Knygoje Hermis visai žmonijai atvėrė vienintelį Kelią, ir jau ištisus amžius visų laikų ir visų tikėjimų didieji Išminčiai siekia nemirtingumo šiuo Keliu. Ir mūsų dienomis yra keletas slaptų mokyklų, kuriose uždegamas Hermio žibintas. Bet ir be šių mokyklų, ir iš viso be jokių mokyklų, Hermio žibintas nušvies kiekvieną žinių siekiantį protą, vieninteliu Keliu išves į atgimimą.
ĮVADAS
Studijuojantiems ar tyrinėjantiems slaptuosius mokslus su malonumu pristatome šį nedidelį darbą, pagrįstą senu kaip pasaulis hermetiniu mokymu. Šiuo klausimu rašyta taip mažai (išskyrus begalines nuorodas į mokymą daugelyje darbų apie okultizmą), kad atkaklūs slaptųjų tiesų ieškotojai, be abejonės, turėtų džiaugtis šia knyga. Šio darbo tikslas ne skelbti kokią nors filosofiją ar doktriną, bet trumpai išdėstyti mokiniams Tiesą, kuri padės sujungti į vieną visumą daug atskirų okultinio mokslo žinių, kurių jie yra įgiję, bet kurios akivaizdžiai prieštarauja vienos kitoms ir dažnai išgąsdina ar atstumia pradedančiuosius. Mes neketiname statyti naujos žinių šventovės, bet ketiname įduoti mokiniams į rankas meistriškumo raktą, kuriuo jie galės atrakinti misterijos šventovės vidines duris, iki kurių jie jau priėjo pro pagrindinį įėjimą.
Visame pasaulyje niekas taip stipriai nesaugojo jokių kitų okultinių mokymų, kaip hermetinio mokymo fragmentų, kurie mus pasiekė per tūkstantmečius, prabėgusius nuo tų laikų, kai didysis šio 2 mokslo pradininkas, Hermis Trismegistas, Dievų Raštininkas gyveno Egipte, kai ten formavosi dabartinė žmonių rasė. Abraomo amžininkas ir, jeigu legendos neklysta, garbaus išminčiaus vadovas, Hermis buvo ir yra didžioji centrinė okultizmo saulė, kurios spinduliai nušviečia begalinius, nuo tų laikų tebeskelbiamus mokymus. Visi pagrindiniai, esminiai mokymai, kuriais remiasi kiekvienos rasės ezoteriniai mokslai, gali būti atsekti iki pat Hermio. Net seniausieji Indijos mokymai neabejotinai kyla iš hermetinio mokymo.
Daug pažangių okultistų iš Gango žemės keliaudavo į Egipto žemę, kad atsisėstų prie meistro kojų. Iš jo jie gavo meistriškumo raktą, kuris paaiškino ir sujungė jų skirtingus požiūrius, ir taip buvo tvirtai sukurtas slaptasis mokslas. Ir iš kitų kraštų atkeliaudavo išminčių, kurie laikė Hermį meistrų meistru. Jo įtaka buvo tokia didelė, kad, nepaisant gausių nuklydimų nuo šio kelio per amžius įvairiose šalyse, vis dar galima rasti esminių panašumų bei atitikimo, slypinčių daugumoje dažnai netgi prieštaringų teorijų, skleidžiamų ir mokomų tose įvairiose šalyse šiomis dienomis.
Palyginamosios religijotyros studentas lengvai pastebės hermetinio mokymo įtaką kiekvienoje žmonėms žinomojoje religijoje, ar ji būtų mirusi, ar plačiai paplitusi mūsų laikais. Nepaisant prieštaravimų, visada yra tam tikrų bendrumų, ir hermetinis mokymas veikia kaip didysis sutaikytojas.
Atrodo, kad Hermio gyvenimo darbas buvo sėti didžią tiesos sėklą, kuri išaugo ir sužydo gausiomis, keistomis formomis, o ne kurti vieną vyraujančią filosofijos mokyklą, vieną pasaulinę mintį. Visgi kiekviename amžiuje pirmines, neiškraipytas jo dėstytas tiesas saugodavo keletas žmonių, kurie, atmesdami gausius nepakankamai išsilavinusius mokinius bei ieškotojus, išlaikė hermetinį paprotį ir perduodavo šią tiesą tik keletui pasiruošusių ją suvokti ir įvaldyti. Tiesa būdavo perduodama iš lūpų į ausį. Kiekvienoje kartoje, įvairiose pasaulio šalyse visada buvo keletas įšventintųjų, kurie palaikė degančią hermetinio mokymo ugnį ir kurie troško savo lempomis pridegti mažesnes išorinio pasaulio lempeles, kai tiesos šviesa blankdavo ir skęsdavo nemokšiškumo debesyse, kai lempų dagtis užteršdavo svetima medžiaga. Visada būdavo keletas, kurie ištikimai prižiūrėdavo tiesos altorių, ant kurio degė amžina išminties lempa.
Šie žmonės paaukojo savo gyvenimus meilės darbams, apie kuriuos taip tiksliai parašė poetas: O, neleisk liepsnai mirti! Puoselėtai per amžius tamsioje oloje jos šventose šventyklose puoselėtai. Maitinamai tyrų meilės dvasininkų neleisk liepsnai mirti!
Šie žmonės niekada nesiekė masių pripažinimo ar gausių pasekėjų. Jie abejingi tiems dalykams, nes žino, kaip mažai kiekvienoje kartoje yra tokių, kurie pasiruošę tiesai ar kurie ją atpažintų, jeigu ji jiems būtų pateikta. Jie saugo gryną mėsą suaugusiems, kol kiti teikia pieną vaikams. Jie saugo išminties perlus keletui išrinktųjų, kurie įvertins jų vertę ir dėvės juos savo karūnose, bet nemėtys jų materialistėms, vulgarioms kiaulėms, kurios tik mindytų perlus į purvą ir maišytų juos su savo bjauriu protiniu maistu.
Ir visgi šie žmonės niekada nepamiršo pradinio Hermio mokymo, kad tiesos 3 žodžius reikia perduoti tiems, kurie pasiruošę juos išgirsti. Toks mokymas pateikiamas Kibalione: kur žengia meistro pėda, ten plačiai atsiveria ausys tų, kurie pasiruošę jo mokymui. Ir dar: kai mokinio ausys pasiruošę girdėti, atsiranda lūpos, kurios užpildo jas išmintimi. Tačiau jie griežtai laikėsi dar vieno hermetinio aforizmo iš Kibaliono: neįšventintiesiems tiesos lūpos neprabyla. Yra žmonių, kurie kritikuoja šią hermetistų nuostatą ir kaltina juos tokia uždarumo ir atsiskyrimo politika neišreiškiant tikrosios dvasios.
Tačiau pažvelkime atgal: istorijos puslapiai atskleis išmintį meistrų, kurie suvokė pastangų kvailybę siekiant mokyti pasaulį to, ko šis nebuvo pasiruošęs ir visai nenorėjo gauti. Hermetistai niekada nesiekė tapti kankiniais, priešingai, jie tyliai sėdėjo šone su užuojautos šypsena lūpose, kai nemokšos niršo ar savo įpročiu linksminosi pasmerkdami kankinimams ir mirčiai kilniausius, bet suklaidintus entuziastus, kurie įsivaizdavo galį perteikti barbarų rasei tiesą, įmanomą suvokti tik išrinktiesiems, toli pažengusiems Kelyje.
Persekiojimo dvasia neišnyko iki šių dienų. Yra tokių hermetinių mokymų, kurie, jeigu būtų viešai paskelbti, sukeltų daugumos mokytojų panieką ir užgauliojimus bei paskatintų juos vėl šaukti: Ant kryžiaus! Ant kryžiaus!. Šiame nedideliame darbe mes pasistengėme suteikti jums fundamentalių Kibaliono mokymų bendrą vaizdą, pateikti darbinius principus ir leisti juos taikyti jums patiems, bet nesistengėme perteikti visų mokymo smulkmenų. Jeigu jūs esate tikras mokinys, jūs pajėgsite įvaldyti ir taikyti šiuos principus, jeigu ne tuomet turite toks tapti, kitaip hermetinis mokymas jums tebus žodžiai, žodžiai, žodžiai.
emipetras
moderator
Pranešimas: 961
Registruotas: 03.06.11
Išsiųsta: 10.12.14 10:23. Pavadinimas: JEIGU JAU PER..
JEIGU JAU PERSKAITĖTE PIRMĄJĄ DALI , TAI YRA ĮVADĄ , ĮKELIU TOLESNĘ HERMETINIO MOKYMO DALĮ . SKAITYKITE , MOKYKITĖS IR PALYGINKITE SU URANTIJOS KNYGOS ŽINIOMIS , SU NAUJAUSIOMIS DVASINIO PASAULIO ŽINIOMIS . PAMATYSITE IR PAŽINSITE TIESĄ , KURI ATEINA IŠ AMŽIŲ GLŪDUMOS , TOKIA PAT GRAŽI IR ŠVIESI , SUKELIANTI TROŠKIMĄ TOBULĖTI /
SEPTYNI HERMETINIAI PRINCIPAI
Tiesos principai yra septyni; tas, kuris juos sąmoningai žino, įgauna maginį raktą, kurio prisilietimas atveria visas šventovės duris. Septyni hermetiniai principai − visos hermetinės filosofijos pagrindas − yra šie: 1. Proto principas. 2. Analogijos principas. 3. Vibracijos principas. 4. Poliariškumo principas. 5. Ritmo principas. 6. Priežasčių ir pasekmių principas. 7. Lyties principas. Šie septyni principai nuosekliai išdėstyti ir paaiškinti pamokų tekstuose, bet jau dabar galime pateikti kiekvieno iš jų trumpą aiškinimą.
PROTO PRINCIPAS
Viskas yra Protas; Visata yra protinė. Šis principas įkūnija tiesą, kad Viskas yra Protas. Jis paaiškina, kad Viskas (kuris yra materiali realybė, suprantama kaip visi išoriniai pasireiškimai bei reiškiniai, kuriuos mes žinome sąvokomis materiali visata, gyvenimo reiškiniai, materija, energija, − kitaip tariant, viskas, kas akivaizdu mūsų 7 jutimų organams) − yra dvasia, kuri pati savaime nepažini ir nenusakoma, bet kurią galima laikyti arba suvokti kaip visuotinį, begalinį, gyvą Protą. Šis principas taip pat paaiškina, kad visas reiškinių pasaulis, arba Visata, yra tiesiog Visko Proto kūryba, paklūstanti daiktų kūrimo dėsniams, ir kad Visata, tiek savo visuma, tiek ir dalimis ar atskirais vienetais egzistuoja Visko Prote, kuriame mes gyvename, judame ir egzistuojame. Šis principas, įrodydamas protinę Visatos prigimtį, lengvai paaiškina galimus protinius ir psichinius reiškinius, kurie taip stipriai traukia visuomenės dėmesį ir kurie be tokio principo yra nepažinūs ir sukelia realias kliūtis moksliniams metodams. Šio didžio hermetinio proto principo suvokimas suteikia žmogui galimybę labai lengvai perprasti Proto Visatos dėsnius ir taikyti juos savo gerovei bei vystymuisi. Hermetizmo mokinys įgyja sugebėjimą protingai naudoti didįjį Proto dėsnį, užuot naudojęsis juo nemokšiškai. Su meistriškumo raktu mokinys gali atrakinti daugybę proto ir psichikos žinių šventovės durų ir žengti pro jas laisvai bei sąmoningai. Šis dėsnis paaiškina tikrąją energijos, jėgos bei materijos prigimtį, o taip pat kodėl ir kaip visos jos paklūsta Proto meistriškumui. Prieš daugelį amžių vienas iš senųjų hermetizmo meistrų rašė: Kas suvokė Visatos protinės prigimties tiesą, tas iš tikrųjų pasistūmėjo kelyje į meistriškumą. Dabar šie žodžiai teisingi lygiai taip pat kaip ir tada, kai jie buvo parašyti. Be tokio rakto meistriškumas neįmanomas, ir mokinys veltui belsis į daugybę šventovės durų.
ANALOGIJOS PRINCIPAS
Kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje. Šis principas įkūnija tiesą, kad visuomet egzistuoja atitikimas tarp dėsnių ir reiškinių skirtinguose būties bei gyvybės lygiuose. Šiuose žodžiuose kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje slypi sena hermetinė aksioma. Šio principo įvaldymas padeda išspręsti daug tamsių paradoksų ir užslėptų gamtos paslapčių. Už mūsų pažinimo ribų egzistuoja kiti lygiai, bet jeigu mes jiems pritaikysime analogijos principą, tai sugebėsime suvokti daug ką iš to, kas kitaip mums būtų nesuvokiama. Šis principas, būdamas visuotinai taikytinas įvairiuose Visatoje egzistuojančiuose materijos, proto ir dvasios lygiuose, yra universalus dėsnis. Senieji hermetistai šį dėsnį laikė viena iš svarbiausių proto priemonių, su kurių pagalba žmogus sugebės atmesti visas kliūtis, slepiančias nuo mūsų nežinomybę. Su jo pagalba netgi galima pakelti Izidės skraistę tiek, kad akimirkai taptų įmanoma žvilgtelėti į dievybės veidą. 8 Kaip geometrijos dėsniai leidžia žmogui ištirti tolimas žvaigždes ir išmatuoti jų judėjimą sėdint observatorijoje, lygiai taip pat analogijos principo žinojimas leidžia žmogaus minčiai argumentuotai pereiti nuo žinomo prie nežinomo. Tirdamas monadą, jis suvokia arkangelą.
VIBRACIJOS PRINCIPAS
Nieko nėra ramybės būsenos, viskas juda, viskas vibruoja. Šis principas įkūnija tiesą, kad viskas juda, viskas vibruoja ir nieko nėra ramybės būsenos, − tuos faktus, kuriuos patvirtina šiuolaikinis mokslas ir kurie patenkina kiekvieną naują mokslinį atradimą. Ir visgi šį hermetinį principą prieš tūkstančius metų paskelbė senojo Egipto meistrai. Šis principas paaiškina, kad skirtumai tarp skirtingų materijos, energijos, proto ir netgi dvasios pasireiškimų daugiausia priklauso nuo vibracijų greičio kitimo. Pradedant nuo Visko, kuris yra gryna dvasia, ir baigiant grandioziškiausiomis materijos formomis − visa kas vibruoja. Kuo aukštesnė vibracija, tuo aukščiau forma yra skalėje. Dvasia vibruoja taip energingai ir greitai, kad praktiškai atrodo esanti ramybės būsenos: kaip greitai besisukantis ratas mums atrodo nejudantis. Kitame skalės gale − grandioziškos materijos formos, kurių vibracijos tokios žemos, kad jos taip pat atrodo nejudančios. Tarp šių polių egzistuoja milijonai milijonų įvairiausių vibracijų laipsnių. Nuo mažiausių dalelių bei elektronų, atomų bei molekulių iki pasaulių bei galaktikų − viskas vibruoja. Tai taip pat teisinga jėgos bei energijos planams (kurie taip pat yra ne kas kita, kaip skirtingų laipsnių vibracijos), o taip pat ir proto planams (kurių būvis priklauso nuo vibracijų) ir netgi dvasios planams. Šio principo suvokimas, naudojant atitinkamas formules, leidžia hermetizmo mokiniui kontroliuoti tiek savas, tiek ir svetimas minčių vibracijas. Meistrai taip pat taiko šį principą, nugalėdami gamtos reiškinius ir įvairiais būdais juos valdydami. Kas suvokė vibracijų principą, tas sugriebė valdžios skeptrą,−− sako vienas iš senųjų rašytojų.
POLIARIŠKUMO PRINCIPAS
Viskas yra dvejopa; viskas turi savo polius; viskas turi savo priešybę; panašus ir nepanašus yra vienas ir tas pats; priešybės identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi laipsniu; kraštutinumai sutampa; visos tiesos tik pusiau tiesos; visus paradoksus galima suderinti. Šis principas įkūnija tiesą, kad viskas yra dvejopa, viskas turi savo polius; viskas turi savo priešybę visa tai senos hermetinės aksiomos. Poliariškumo principas paaiškina daug kam neviltį keliančius paradoksus, išreiškiamus taip: tezė ir antitezė identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi laipsniu; priešybės identiškos, skiriasi tik savo laipsniu; priešybių poras galima suderinti; kraštutinumai sutampa; viskas egzistuoja ir neegzistuoja vienu ir tuo pačiu metu; visos tiesos tik 9 pusiau tiesos, kiekviena tiesa pusiau neteisinga; viskas turi dvi puses; ir t. t. Jis paaiškina, kad viskas turi du polius, arba du priešingus aspektus, ir kad priešybės iš tikrųjų tėra vieno ir to paties dvi kraštutinybės su tarp jų esančia gradacijų daugybe bei įvairove. Pvz., karštis ir šaltis, būdami priešybėmis, iš tikrųjų yra vienas ir tas pats, skiriasi tik vieno ir to paties laipsniai.
Pažvelkite į savo termometrą ir pamėginkite nustatyti, kur baigiasi šiluma ir prasideda šaltis. Nėra tokio dalyko kaip absoliučiai šilta arba absoliučiai šalta, abu terminai tiesiog reiškia vieno ir to paties skirtingus laipsnius, o tai yra vienas ir tas pats, kas pasireiškia kaip šiluma ir šaltis, ir tėra vibracijų forma, jų variantai ir greitis. Todėl šiluma ir šaltis yra du poliai to, ką mes vadiname šiluma, − ir šie jos pasireiškimai tėra poliariškumo principo išraiška. Tas pats principas pasireiškia šviesos ir tamsos atveju, nes jie taip pat yra vienas ir tas pats, skiriasi tik laipsniu tarp dviejų reiškinio polių. Kur baigiasi tamsa ir prasideda šviesa? Koks skirtumas tarp didelio ir mažo? Tarp sunkaus ir lengvo? Tarp aštraus ir buko? Tarp triukšmo ir tylos? Tarp aukšto ir žemo? Tarp pliuso ir minuso? Poliariškumo principas paaiškina šiuos paradoksus, ir joks kitas principas negali jo pakeisti. Tas pats principas veikia ir proto plane. Paimkime konkretų ryškų pavyzdį: meilė ir neapykanta − dvi proto būsenos, akivaizdžiai visiškai priešingos, tačiau egzistuoja neapykantos ir meilės gradacijos, kurių nutolę taškai, mūsų suvokimu, gali būti apibūdinti kaip simpatija ar antipatija, o viduriniame taške jos pereina viena į kitą taip palaipsniui, kad kartais mes sutrinkame ir nebežinome: mylime ar nemylime, ar iš viso esame abejingi. Visa tai yra vieno ir to paties gradacijos, ką mes galėtume lengvai pastebėti bent trumpai pamąstę, bet hermetistai nustatė ir kur kas svarbesnį dalyką, kad neapykantos vibracijas galima pakeisti į meilės vibracijas mūsų pačių, o taip pat ir kitų žmonių smegenyse.
Daugelis iš jūsų, skaitytojai, turite savo pačių patirties, be to, esate stebėję tai kitų žmonių atveju, kai nesąmoningai greitai pereinama nuo meilės prie neapykantos, bei atvirkščiai. Ir todėl galite suvokti, kad tai yra įmanoma atlikti valingai, pritaikant hermetines formules. Gėris ir blogis yra ne kas kita, kaip du vieno ir to paties poliai, ir hermetistai žino, kaip transmutuoti blogį į gėrį, naudojant poliariškumo principą. Trumpai tariant, meistriškas poliariškumo įvaldymas tampa proto alchemijos faze − šią sentenciją žinojo ir naudojo senieji meistrai hermetikai, ja remiasi ir šiuolaikiniai. Principo suvokimas duoda galimybę keisti tiek savo, tiek ir kitų poliariškumą, jeigu skirsite laiko mokytis šiam menui būtino meistriškumo.
RITMO PRINCIPAS
Visa kas teka, įteka, išteka; visa kas turi savo potvynius ir atoslūgius; visi reiškiniai randasi ir išnyksta; švytuoklės svyravimai pasireiškia visame kame; svyravimų riba į kairę yra svyravimų riba į dešinę; ritmai kompensuojasi. 10 Šis Principas įkūnija tiesą, kad visame kame pasireiškia judėjimo į vieną ar kitą pusę ribos; įtekėjimas ir ištekėjimas; svyravimas pirmyn ir atgal; švytuoklės judesys savo judesio tipu panašus į potvynius ir atoslūgius, į aukštą ir žemą potvynį, į judėjimą tarp dviejų polių, kurie egzistuoja pagal anksčiau aprašytą poliariškumo principą. Visada egzistuoja veiksmas ir atoveiksmis, ėjimas į priekį ir grįžimas atgal, kilimas ir leidimasis. Visa tai egzistuoja Visatos, žvaigždžių, pasaulių, žmonių, gyvūnų, proto, energijos ir materijos veiksmuose. Šio dėsnio veikiami kuriasi ir griūva pasauliai, klesti ir žlunga tautos, jis pasireiškia viso ko gyvenime ir netgi žmogaus proto būsenose (būtent šio principo veikimo proto lygiuose suvokimas, hermetistų nuomone, yra svarbiausias dalykas). Hermetistai suvokė šio principo visuotinio taikymo universalumą, o taip pat atrado konkrečius metodus, kaip jiems patiems įveikti jo pasekmes, naudojant atitinkamas formules ir metodus. Jie naudoja proto principo neutralizacijos dėsnį. Jie negali panaikinti principo arba sustabdyti jo veikimo, bet jie išmoko iki tam tikro laipsnio išvengti jo poveikio, priklausomai nuo įgyto principo įvaldymo meistriškumo. Jie išmoko valdyti jį, užuot patys buvę jo valdomi. Šio ir kitų panašių metodų esmė − hermetinis menas. Hermetizmo meistras poliarizuoja save į tašką, kuriame jis nori išlikti ramybėje, o po to neutralizuoja ritmo švytuoklės svyravimą, siekiantį išvesti jį į priešingą polių. Visi individai, kurie pasiekė tam tikrą meistriškumo laipsnį, daro tai daugiau ar mažiau nesąmoningai, bet meistras tai atlieka sąmoningai ir naudodamas savo valią pasiekia pusiausvyrą bei proto stabilumą, beveik neįmanomą suvokti masėms, kurios kaip švytuoklė svyruoja į visas puses. Hermetikai giliai išnagrinėjo poliariškumo principą. Atoveiksmio bei neutralizacijos metodai ir jų praktinis panaudojimas sudaro svarbią hermetinės proto alchemijos dalį.
PRIEŽASČIŲ IR PASEKMIŲ PRINCIPAS
Kiekviena priežastis turi savo pasekmę, kiekviena pasekmė turi savo priežastį; visa ką valdo dėsnis; atsitiktinumas tėra neatpažinto dėsnio pavadinimas; egzistuoja daug priežastingumo planų, bet niekas neišvengia dėsnio poveikio. Šis principas įkūnija tiesą, kad kiekvienai pasekmei egzistuoja priežastis, o iš kiekvienos priežasties seka pasekmė. Jis paaiškina, kad visa ką valdo dėsnis, kad niekas šiaip sau neatsitinka, kad nėra tokio reiškinio kaip atsitiktinumas, kad nors ir egzistuoja įvairūs priežasties bei pasekmės lygiai, o viršutiniai lygiai dominuoja virš apatinių, vis tiek niekas niekada nesugebėjo visiškai išvengti dėsnio. Hermetistai gerai įvaldė meistriškumą ir metodus, kaip tam tikru laipsniu pakilti virš kasdieninio priežasčių ir pasekmių plano, protu pakylant į aukštesnį kitų vibracijų planą, kur jie patys tampa priežastimis, užuot buvę pasekmėmis. Žmonių masės plaukia paklusdamos supančiai aplinkai, stipresnių už juos žmonių troškimams, siekiams, aistroms, paveldimumui, įtaigai ir kitoms išorinėms priežastims, kurios žaidžia su jais kaip su pėstininkais gyvenimo šachmatų lentoje. Bet meistrai, 11 pakilę į aukštesnį planą, valdo savo nuotaikas, charakterius, savybes bei jėgas, o taip ir juos supančią aplinką, ir tampa žaidėjais, o ne pėstininkais. Jie padeda gyvenimui žaisti jo žaidimą, užuot leidę, kad su jais žaistų ar jiems vadovautų svetimi norai ar supanti aplinka. Jie išnaudoja principą, užuot buvę jo įrankiu. Meistrai paklūsta aukščiausių planų priežastingumui, bet jie padeda valdyti savo pačių plane. Šiame teiginyje sukoncentruotas visas didysis hermetikų pažinimas − tegul skaito, kas gali
LYTIES PRINCIPAS
Lytis yra visame kame; visa kas turi savo vyrišką ir moterišką principus; lytis pasireiškia visuose planuose. Šis principas įkūnija tiesą, kad visame kame pasireiškia lytis − vyriškas ir moteriškas principai. Tai teisinga ne tik fiziniame plane, bet ir proto, ir netgi dvasios planuose. Fiziniame plane lytis pasireiškia kaip seksas, aukštesniuose lygiuose ji įgauna daug tobulesnes formas, bet principas visur vienas ir tas pats. Jokia kūryba − fizinė, protinė ar dvasinė − neįmanoma be šio principo. Jo dėsnių suvokimas nušvies daugelį dalykų, kurie neišsprendžiami žmonijos protams. Lyties principo veikla visada nukreipta į kūrimą, sukūrimą bei atkūrimą. Visi daiktai ir visi žmonės turi savyje abu pradus (arba principus), arba šį didį principą. Bet koks vyriškas daiktas turi ir moterišką pradą, taip pat kaip ir atvirkščiai. Jeigu norite suprasti protinio bei dvasinio kūrimo, sukūrimo bei atkūrimo filosofiją, jūs turite suvokti bei išstudijuoti šį hermetinį principą. Jame slypi daugelio gyvenimo paslapčių sprendimai. Mes perspėjame jus, kad šis principas neturi nieko bendra su daugybe žemų, vulgarių, degraduojančių lyties teorijų, mokymų ir praktikų, kurie pateikiami tokiu pačiu pavadinimu ir kurie tėra didžio gamtos lyties principo prostitucija. Tokie liūdnai pagarsėjusių falinių kultų menki likučiai griaunančiai veikia kūną, protą ir sielą, ir hermetinė filosofija visada protestavo prieš šiuos žemus, niekingus mokymus, kurie veda į gašlumą, ištvirkimą ir gamtos principų iškraipymą. Jeigu jūs ieškote tokių mokymų − eikite kur nors kitur. Hermetizmas neturi jums nieko tinkamo šioje knygoje. Tyram − visi daiktai tyri, žemam − žemi...
MOKOMĖS TOLIAU , APIE SEPTYNIŲ PRINCIPŲ TELESNĮ DIFERCIJAVIMĄ
PROTO TRANSMUTACIJA
Protą galima transmutuoti (lygiai taip, kaip metalus ir elementus) iš vienos būsenos į kitą; iš vieno skalės lygio į kitą; iš vienų sąlygų į kitas; iš vieno poliaus į kitą polių; iš vienos vibracijos į kitą; tikroji hermetinė transmutacija yra proto menas. Kaip mes pastebėjome, hermetistai buvo pirmieji alchemikai, astrologai, psichologai, o pats Hermis buvo šių mokslų pradininkas. Iš astrologijos išaugo šiuolaikinė astronomija, iš alchemijos − šiuolaikinė chemija, iš mistinės psichologijos − įvairios šiuolaikinės psichologijos mokyklos.
Nereikia galvoti, kad senieji nesuvokė to, ką šiuolaikinės mokyklos laiko išimtinai savo specifiniu pasiekimu. Užrašai ant akmenų Senajame Egipte akivaizdžiai parodo, kad senieji turėjo išsamias ir pilnas astrologijos žinias, ir pats piramidžių pastatymo faktas rodo ryšį tarp jų projekto ir astronomijos mokslo duomenų. Nesvetima jiems buvo ir chemija, nes senieji fragmentai atskleidžia, kad jie išmanė chemines medžiagų savybes. Fiziką liečiančias senąsias teorijas po truputį patvirtina naujausi šiuolaikinio mokslo atradimai, ypač susiję su materijos sandara. Taip pat negalima teigti, kad jie nežinojo to, ką dabar vadiname šiuolaikiniais psichologijos atradimais. Atvirkščiai, egiptiečiai labai gerai išmanė psichologiją, o ypač tas sritis, kurias šiuolaikinės mokyklos ignoruoja ir kurios, nors ir pavadintos psichikos mokslais, veda šiuolaikinius psichologus į aklavietę, priversdamos juos pripažinti, kad visame tame kažkas vis tik yra.
Tikrovė tokia, kad, be materialios chemijos, astronomijos ir psichologijos (t. y., psichologijos jos fiziologijos fazėje), senieji buvo gerai įvaldę transcendentinę astronomiją, vadinamą astrologija, transcendentinę chemiją, vadinamą alchemija, psichologijos teoriją, vadinamą mistine psichologija. Be išorinio žinojimo, kurį savinasi šiuolaikiniai mokymai, jie turėjo vidinį žinojimą. Tarp daugybės sričių slaptų žinių, kurios buvo žinomos hermetistams, buvo ir transmutacija, žinoma kaip vienų proto būsenų virtimas kitomis, dėstoma šiame knygos skyriuje.
Transmutacija − terminas, kuris paprastai naudojamas apibūdinti senąjį metalų (ypač paprastų metalų) pakeitimą (virsmą) auksu. Analogiška proto transmutacija yra menas keisti bei transformuoti vienas proto būsenas, formas bei sąlygas kitomis. Taigi galite pastebėti, kad proto transmutacija yra proto chemijos menas, arba, jeigu jums patinka kitas terminas, praktinės mistinės psichologijos forma.
Tai reiškia kur kas daugiau, negu atrodo iš išorės. Transmutacijos, arba alchemijos, arba proto plano chemijos, įtaka yra tokia svarbi, kad, net jeigu šis menas sustotų esamame lygyje, jis vis tiek išliktų viena svarbiausių žmogaus turimų žinių sričių. Ir tai tik pradžia. Pažiūrėkime kodėl. Pirmasis iš septynių hermetinių principų yra proto principas, kurio aksioma − Viskas yra Protas; Visata yra protinė − reiškia, kad joje minimos Visatos pagrindinė realybė yra Protas; ir pati Visata yra Protas, t. y., egzistuoja Visko Prote. Šį principą mes apžvelgsime tolesnėse pamokose, o dabar pažvelkime į šio principo veikimą, darydami prielaidą, kad tai − tiesa.
Jeigu Visata iš prigimties yra protinė, tai proto transmutacija turi būti Visatos sąlygų keitimo menas materijos, jėgos ir proto aspektais. Taigi jūs matote, kad proto transmutacija iš tikrųjų yra ta pati magija, apie kurią senieji autoriai tiek daug rašė savo mistiniuose darbuose, bet kuriai aiškinti jie paliko tiek mažai praktinių nurodymų. Jeigu Viskas yra Protas, tada menas, kuris duoda galimybę keisti vadinamąsias protines sąlygas, įgalina meistrą valdyti tiek fizines, tiek ir tas protines sąlygas.
Tiesą sakant, niekas, išskyrus didžiuosius proto alchemikus, nesugeba pasiekti jėgos laipsnio, būtino valdyti svarbias fizines sąlygas, tokias kaip gamtos elementų valdymas, uraganų sukėlimas arba nuraminimas, žemės drebėjimai ir kiti grandioziniai gamtos reiškiniai. Visų mokyklų pažangiausi okultistai šventai tiki, kad tokių meistrų buvo anksčiau ir tebėra šiomis dienomis. Geriausieji mokytojai tvirtina savo mokiniams, kad tokie meistrai egzistuoja ir valdo šias jėgas, kuo jie įsitikino savo patirtimi. Šie meistrai neorganizuoja viešų savo jėgos demonstracijų, jie stengiasi nusišalinti nuo žmonių minios, kad dar labiau atsidėtų ėjimui žinių Keliu.
Mes čia paminime jų egzistavimą vien tam, kad atkreiptume jūsų dėmesį į tą faktą, kad jų jėga − tai vien tik proto jėga ir ji veikia aukštesnės proto transmutacijos sąlygomis pagal hermetinio proto principą. Visata yra protinė. Mokiniai ir žemesnio už meistrus lygio hermetikai mokytojai bei įšventintieji gali laisvai veikti proto plane, atlikdami proto transmutacijas. Visa tai, ką mes vadiname psichiniais reiškiniais, proto įtakomis, psichikos mokslu, naujais išgalvotais reiškiniais ir t. t., iš tikrųjų veikia tomis pačiomis bendromis kryptimis, nes visi jie paklūsta vienam principui, nepriklausomai nuo to, kokiais vardais reiškiniai pavadinami.
Proto transmutacijų mokiniai ir praktikai veikia proto plane, keisdami vienas proto sąlygas, būsenas ir t. t. kitomis, naudodamiesi įvairiomis daugiau ar mažiau efektingomis formulėmis. Įvairūs gydymai, įšventinimai, išvarymai ir kt. ne kas kita, kaip šiuolaikinėse okultinėse mokyklose mokomos hermetinio meno formulės, deja, dažnai gana netobulos ir nemokšiškos. Dauguma šiuolaikinių praktikų labai tamsuoliški, lyginant su senaisiais meistrais, nes jiems trūksta fundamentalių žinių, kuriomis galėtų pagrįsti savo darbus.
Hermetiniais metodais galima keisti ne tik savo paties, bet ir kitų proto būsenas, kas iš tikrųjų nuolat ir vyksta, paprastai nesąmoningai, tačiau dažnai ir sąmoningai, kai atsiranda žmonių, suprantančių dėsnius ir principus, o tie žmonės, kuriuos pirmieji veikia, nėra informuoti apie savisaugos principus. Be to, daugelis okultinių mokslų mokinių ir praktikų žino, kad trokštantis pakeisti gyvenimo sąlygas žmogus savo stipriu noru, valia ar gydymu gali tai realizuoti, pakeisdamas arba transmutuodamas nuo kitų žmonių proto priklausančias fizines sąlygas. Šiuo metu visuomenė apie tokius dalykus yra gerai informuota, todėl mes apie tai nekalbėsime, kadangi mūsų tikslas − atskleisti hermetinio meno principus, sudarančius visų šių praktikos formų, tiek teigiamų, tiek ir neigiamų, pagrindą, nes šis menas gali būti panaudotas įvairiose kryptyse pagal hermetinį poliariškumo principą.
Šioje nedidelėje knygoje mes apsistojome prie pagrindinių proto transmutacijos principų, kad visi, kurie pageidaus, galėtų juos suvokti ir taip įgytų meistriškumo raktą, kuris atvers daugelį poliariškumo principo durų.
Dabar pereisime prie pirmojo iš septynių hermetinių principų nagrinėjimo − proto principo, kuris aiškina tiesą: Viskas yra Protas, Visata yra protinė. Mes prašome iš savo mokinių akylo dėmesio ir kruopščių šio didžio principo studijų, nes tai iš tikrųjų yra bazinis visos hermetinės filosofijos ir proto transmutacijos hermetinio meno principas.
VISKAS
Po ir už laiko, erdvės ir pokyčių Visatos visada galima rasti substancialią realybę fundamentalią Tiesą. Substancija reiškia tai, kas yra savaime esanti būties esmė, kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas. Substancialus reiškia iš tikrųjų egzistuojantį, esantį realų, tikrovišką elementą ir t. t. Realybė nusako realios būties būseną − tikroviškos, kintančios laike, su kintama jėga, patvarios, nenutrūkstančios, veikiančios ir t. t. Po ir už visų išorinių pasireiškimų bei reiškinių visuomet turi būti substanciali realybė. Tai yra dėsnis.
Žmogus, mąstydamas apie Visatą, kurios dalelė jis pats yra, mato vien tik materijos, jėgų bei proto kitimo būsenas. Jis mato, kad iš tikrųjų nieko nėra pastovaus, kad viskas kinta ir keičiasi. Nieko nėra nekintamo − viskas gimsta, auga, miršta. Tuo pačiu momentu, kai tik reiškinys pasiekia savo viršūnę, jis pradeda leistis: ritmo dėsnis nuolat veikia, niekur nėra nekintančios realybės, besitęsiančio dydžio, nieko nėra pastovaus, išskyrus kitimą. Žmogus mato visus reiškinius, ištekančius vienus iš kitų, virstančius vienus kitais, − nuolatinis veiksmas ir atoveikis, nuolatinė reakcija, įtaka ir ištaka, statymas ir griovimas, kūrimas ir naikinimas; gimimas, augimas ir mirtis. Niekas nesitęsia, išskyrus kitimą. Jeigu žmogus yra mąstantis, jis suvokia, kad visi šie kintantys reiškiniai turi būti tam tikros pirminės jėgos, tam tikros substancialios realybės pasireiškimai.
Visų šalių ir visų laikų mąstytojai pripažino šios substancialios realybės egzistavimą kaip postulatą. Visos filosofijos, vertos šio pavadinimo, pagrįstos ta mintimi. Žmonės suteikė šiai substancialiai realybei daugybę pavadinimų − vieni ją vadino Dievu (su ištisa vardų įvairove), kiti − begaline ir amžina energija, treti bandė vadinti materija, − bet visi pripažino jos egzistavimą. Tai akivaizdu ir nereikalauja argumentų.
Šiose pamokose mes sekėme tiek senųjų, tiek ir šiuolaikinių žymiausių pasaulio mąstytojų meistrų hermetistų pavyzdžiu ir šią pirminę jėgą, substancialią realybę, pavadinome hermetiniu terminu Viskas, laikydami jį labiausiai visa apimančiu iš bet kada žmogaus naudotų terminų tam, kas pranoksta vardus ir pavadinimus.
Mes laikomės ir mokome visų laikų hermetistų mąstytojų požiūrio, o taip pat ir tų aukščiausius būties lygius pasiekusių tyrų sielų požiūrio, tvirtinančio, kad vidinė Visko prigimtis − nepažini. Taip turėtų būti, nes niekas, išskyrus patį Viską, negali suvokti jo prigimties ir būties. Hermetistai tiki ir moko, kad Viskas savaime yra ir turi būti visada nepažinus. Jie vertina visas teologų bei metafizikų teorijas, prielaidas ir spekuliacijas apie vidinę Visko prigimtį tik kaip vaikiškus mirtingų protų bandymus atskleisti begalybės paslaptį.
Tokie bandymai visada patirdavo ir visada patirs nesėkmę, kuri slypi pačios užduoties prigimtyje. Tas, kuris pradeda tokius bandymus, tol klaidžios po minčių labirintą, kol praras sveiką protą ir mąstymą, kol jo veiksmai ir elgesys taps visiškai netinkami gyvenimui ir veiklai. Jis panašus į savo narvelyje uoliai ratu bėgančią voverę, nuolat siekiančią ir nieko nepasiekiančią: po eilinio bėgimo ji vis tiek belaisvė, sustojusi ten pat, kur ir pradėjo.
Dar labiau savimi pasitiki tie, kurie bando priskirti Viskam savo pačių personifikaciją, savybes, ypatybes, charakteristikas bei charakterius, suteikdami Viskam žmogiškas emocijas, jausmus ir t. t., iki pačių žemiausių žmogui būdingų savybių, tokių kaip pavydas, šlovė bei meilikavimas, pomėgis įžeidinėti bei garbinti ir visos kitos liekanos, priskirtinos rasių vaikystės dienoms. Tokios idėjos nedera suaugusiems vyrams ir moterims, jos greitai atmetamos. Mums atrodo, kad čia laikas pastebėti, jog mes įžvelgiame skirtumų tarp religijos ir teologijos, tarp filosofijos ir metafizikos.
Į religiją mes žiūrime kaip į intuityvų Visko egzistavimo suvokimą ir asmeninį žmogaus santykį su Juo, o teologija mums reiškia žmonių bandymus personifikuoti Viską, priskirti jam žmonių savybes bei charakteristikas, teorijas apie jo reikalus, norus, aistras, planus bei projektus, jų prielaidas apie žmonių-tarpininkų būtinumą tarp Visko ir žmonijos. Filosofija mums reiškia siekį pažinti pažinius bei paaiškinamus daiktus, o metafizika − bandymus išnešti šį tyrimą už ribų į nepažinius bei nepaaiškinamus pasaulius su tais pačiais kaip teologijos siekiais. Ir kartu tiek religija, tiek ir filosofija mums atrodo kaip reiškinys, savo šaknimis siekiantis realybę, o teologija ir metafizika mums atrodo kaip aplaužytos nendrės, augančios lakiuose nemokšiškumo smėlynuose ir negalinčios būti niekuo daugiau, kaip tik visiškai nepatikimu žmogaus sielos ir minties ramsčiu. Mes nereikalaujame, kad mūsų mokiniai priimtų šiuos apibūdinimus, mes tik norėjome parodyti mūsų požiūrį. Bet kuriuo atveju šiose pamokose jūs labai mažai išgirsite apie teologiją ir metafiziką.
Nors vidinė Visko prigimtis nepažini, egzistuoja tam tikros tiesos, susijusios su jo egzistavimu, kurias žmogaus protas priverstas priimti. Šių teiginių studijavimas yra deramas tyrimų objektas, ypač jeigu jie atitinka praregėjusiųjų aukštesniuose planuose teiginius. Mes dabar jus ir kviečiame dalyvauti šiame tyrime.
Tai, kas yra pagrindinė tiesa − substanciali realybė − yra virš realių vardų, bet išmintingi žmonės ją vadina Viskuo. Savo esme Viskas nepažinus, bet tai, ką teigia sveikas protas, turi būti svetingai priimta ir su pagarba išstudijuota. Žmonijos sveikas protas, kurio teiginius mes turime priimti, jeigu esame mąstantys, mums kalba apie Viską, visai nesistengdamas pakelti nežinomybės uždangos:
1. Viskas turi būti Viskuo, kas realiai egzistuoja. Niekas negali egzistuoti ne Viskame, nes kitaip Viskas nebus Viskas.
2. Viskas turi būti begalinis, nes nėra nieko, kas galėtų nusakyti, aprėpti, nustatyti Visko ribas ar jį suturėti. Jis turi būti begalinis laike, t. y. amžinas; jis turi visada nepertraukiamai egzistuoti, nes nėra daugiau nieko, kas būtų galėjęs jį kada nors sukurti, ir niekas niekada nesukuriama iš nieko, o jeigu jo kada nors nebuvo, tegul bent akimirkai, tai jo nebūtų ir dabar − jis turėjo nepertraukiamai egzistuoti visada, nes nėra nieko, kas galėtų jį sugriauti, ir jo niekada negali nebūti, nors akimirkai, nes kažkas niekada negali tapti niekuo. Jis turi būti begalinis erdvėje − jis turi būti visur, nes nėra erdvės ne Viskame. Jis negali būti koks nors kitoks, o ne begalinis erdvėje be laiko, pertrūkių, skilimų ar atskilimų, nes nėra nieko, kas galėtų pertraukti, atskirti ar nutraukti jo trukmę, ir nieko, kas galėtų užpildyti jo spragas. Jis turi būti begalinės jėgos, arba absoliutus, nes nėra nieko, kas galėtų jį apriboti, apibrėžti, trikdyti arba sąlygoti − jo negali paveikti jokia kita jėga, nes nėra jokios kitos jėgos.
3. Viskas turi būti nekintamas, t. y. neturi patirti kitimo savo tikrąja prigimtimi, nes nėra nieko, kas galėtų jį paveikti: nieko, į ką arba iš ko jis galėtų kada nors keistis. Jis negali būti padidintas ar sumažintas, pridėtas ar atimtas, nei tapti didesnis ar mažesnis kieno nors atžvilgiu. Jis visada turi būti ir visada išliks tuo, kuo jis yra dabar, − Viskuo. Nieko niekada nebuvo, nėra dabar ir niekada nebus, į ką jis galėtų pakisti.
Viskas − begalinis, absoliutus, amžinas ir nekintamas. Iš to seka, kad niekas baigtinis, kintantis, laikinas ir sąlyginis negali būti Viskuo. Ir, kadangi nėra nieko, kas būtų ne Viskame, tikrovėje, todėl visi tokie baigtiniai daiktai tikrovėje turi būti Niekuo. Nebijokite, tai ne aklavietė, ne užtemimas: mes nesiruošiame vesti jūsų į krikščioniško mokslo sritį prisidengdami hermetine filosofija. Egzistuoja šių visiškai priešingų nuostatų suderinimas. Nurimkite, savo laiku mes išvesime jus į tai. Aplink save mes matome tai, ką vadiname materija, kas sudaro visų formų fizinį pagrindą.
ArViskas tėra materija? Toli gražu ne! Materija negali apreikšti gyvybės ar proto, o juk gyvybė ir protas pasireiškia Visatoje. Viskas negali būti materija, nes niekas nepakyla virš šios esmės, niekas niekada nepasireiškia pasekme be priežasties, be pagrindo, niekas nesivysto kaip pasekmė, jeigu nėra nieko prieš tai buvusio. Be to, šiuolaikinis mokslas teigia, kad tikrovėje nėra tokio daikto kaip materija, tai, ką mes vadiname materija − ne kas kita, kaip diskretinė energija arba jėga, t. y. žemų vibracijų dažnių energija arba jėga. Vieno rašytojo žodžiais tariant: Materija tapo paslaptimi. Netgi materialistinis mokslas paliko materijos teoriją ir savo pagrindu paėmė energiją.
Taigi ar Viskas yra tiesiog energija arba jėga? Nei energija, nei jėga, kaip jas apibūdina materialistai, nes jų energija ir jėga − akli mechaninai reiškiniai, neturintys gyvybės ar proto. Gyvybė ir protas niekada negali atsirasti iš aklos energijos ar jėgos, nes, kaip jau minėjome, niekas negali pakilti virš savo esmės; niekas negali vystytis, jeigu nėra priežasties; niekas nepasireiškia kaip pasekmė, jeigu nėra priežasties.
Taigi Viskas negali būti tiesiog energija arba jėga, nes jeigu tai būtų ne taip, nebūtų gyvybės ir proto (jie neegzistuotų), o mes tai žinome geriau už bet ką, nes gyvename ir naudojamės protu, aptardami kaip tik šį klausimą, kaip ir tie, kurie skelbia, kad energija ir jėga yra Viskas. Ką mes žinome apie tai, kas egzistuoja Visatoje ir kas galėtų būti virš materijos arba energijos? Gyvybė ir protas! Gyvybė ir protas su visa jų kaita bei vystymosi gradacijomis. Galite paklausti, ar tik nenorime pasakyti, kad Viskas yra gyvybė ir protas? Atsakome: Ir taip, ir ne.
Jeigu gyvybę irprotą suvokiate taip, kaip jas suvokia vargšai mirtingieji, mes atsakome: Ne, Viskas ne toks. Tada galite paklausti, o koks gyvybės ir proto tipas turimas omenyje? Atsakome: Gyvasis Protas, esantis tiek aukščiau virš viso ko, ką mirtingieji suvokia kaip tų žodžių esmę, kiek gyvybė ir protas yra aukščiau už mechanines jėgas arba materiją − begalinis gyvasis Protas, lyginant su baigtiniais gyvybe ir protu.
Mes kalbame apie tai, ką turi omenyje prašviesėjusios sielos, su pagarba tariančios žodį Dvasia!. Viskas yra begalinis gyvasis protas − prašviesėjusieji jį vadina dvasia!
KAS ČIA PER NESĄMONĖ GAUNASI ? PABANDYSIU IŠ NAUJO ĮKELTI
PROTO TRANSMUTACIJA Protą galima transmutuoti (lygiai taip, kaip metalus ir elementus) iš vienos būsenos į kitą; iš vieno skalės lygio į kitą; iš vienų sąlygų į kitas; iš vieno poliaus į kitą polių; iš vienos vibracijos į kitą; tikroji hermetinė transmutacija yra proto menas. Kaip mes pastebėjome, hermetistai buvo pirmieji alchemikai, astrologai, psichologai, o pats Hermis buvo šių mokslų pradininkas. Iš astrologijos išaugo šiuolaikinė astronomija, iš alchemijos − 12 šiuolaikinė chemija, iš mistinės psichologijos − įvairios šiuolaikinės psichologijos mokyklos. Nereikia galvoti, kad senieji nesuvokė to, ką šiuolaikinės mokyklos laiko išimtinai savo specifiniu pasiekimu. Užrašai ant akmenų Senajame Egipte akivaizdžiai parodo, kad senieji turėjo išsamias ir pilnas astrologijos žinias, ir pats piramidžių pastatymo faktas rodo ryšį tarp jų projekto ir astronomijos mokslo duomenų. Nesvetima jiems buvo ir chemija, nes senieji fragmentai atskleidžia, kad jie išmanė chemines medžiagų savybes. Fiziką liečiančias senąsias teorijas po truputį patvirtina naujausi šiuolaikinio mokslo atradimai, ypač susiję su materijos sandara. Taip pat negalima teigti, kad jie nežinojo to, ką dabar vadiname šiuolaikiniais psichologijos atradimais. Atvirkščiai, egiptiečiai labai gerai išmanė psichologiją, o ypač tas sritis, kurias šiuolaikinės mokyklos ignoruoja ir kurios, nors ir pavadintos psichikos mokslais, veda šiuolaikinius psichologus į aklavietę, priversdamos juos pripažinti, kad visame tame kažkas vis tik yra. Tikrovė tokia, kad, be materialios chemijos, astronomijos ir psichologijos (t. y., psichologijos jos fiziologijos fazėje), senieji buvo gerai įvaldę transcendentinę astronomiją, vadinamą astrologija, transcendentinę chemiją, vadinamą alchemija, psichologijos teoriją, vadinamą mistine psichologija. Be išorinio žinojimo, kurį savinasi šiuolaikiniai mokymai, jie turėjo vidinį žinojimą. Tarp daugybės sričių slaptų žinių, kurios buvo žinomos hermetistams, buvo ir transmutacija, žinoma kaip vienų proto būsenų virtimas kitomis, dėstoma šiame knygos skyriuje. Transmutacija − terminas, kuris paprastai naudojamas apibūdinti senąjį metalų (ypač paprastų metalų) pakeitimą (virsmą) auksu. Analogiška proto transmutacija yra menas keisti bei transformuoti vienas proto būsenas, formas bei sąlygas kitomis. Taigi galite pastebėti, kad proto transmutacija yra proto chemijos menas, arba, jeigu jums patinka kitas terminas, praktinės mistinės psichologijos forma. Tai reiškia kur kas daugiau, negu atrodo iš išorės. Transmutacijos, arba alchemijos, arba proto plano chemijos, įtaka yra tokia svarbi, kad, net jeigu šis menas sustotų esamame lygyje, jis vis tiek išliktų viena svarbiausių žmogaus turimų žinių sričių. Ir tai tik pradžia. Pažiūrėkime kodėl. Pirmasis iš septynių hermetinių principų yra proto principas, kurio aksioma − Viskas yra Protas; Visata yra protinė − reiškia, kad joje minimos Visatos pagrindinė realybė yra Protas; ir pati Visata yra Protas, t. y., egzistuoja Visko Prote. Šį principą mes apžvelgsime tolesnėse pamokose, o dabar pažvelkime į šio principo veikimą, darydami prielaidą, kad tai − tiesa. Jeigu Visata iš prigimties yra protinė, tai proto transmutacija turi būti Visatos sąlygų keitimo menas materijos, jėgos ir proto aspektais. Taigi jūs matote, kad proto transmutacija iš tikrųjų yra ta pati magija, apie kurią senieji autoriai tiek daug rašė savo mistiniuose darbuose, bet kuriai aiškinti jie paliko tiek mažai praktinių nurodymų. Jeigu Viskas yra Protas, tada menas, kuris duoda galimybę keisti vadinamąsias protines sąlygas, įgalina meistrą valdyti tiek fizines, tiek ir tas protines sąlygas. 13 Tiesą sakant, niekas, išskyrus didžiuosius proto alchemikus, nesugeba pasiekti jėgos laipsnio, būtino valdyti svarbias fizines sąlygas, tokias kaip gamtos elementų valdymas, uraganų sukėlimas arba nuraminimas, žemės drebėjimai ir kiti grandioziniai gamtos reiškiniai. Visų mokyklų pažangiausi okultistai šventai tiki, kad tokių meistrų buvo anksčiau ir tebėra šiomis dienomis. Geriausieji mokytojai tvirtina savo mokiniams, kad tokie meistrai egzistuoja ir valdo šias jėgas, kuo jie įsitikino savo patirtimi. Šie meistrai neorganizuoja viešų savo jėgos demonstracijų, jie stengiasi nusišalinti nuo žmonių minios, kad dar labiau atsidėtų ėjimui žinių Keliu. Mes čia paminime jų egzistavimą vien tam, kad atkreiptume jūsų dėmesį į tą faktą, kad jų jėga − tai vien tik proto jėga ir ji veikia aukštesnės proto transmutacijos sąlygomis pagal hermetinio proto principą. Visata yra protinė. Mokiniai ir žemesnio už meistrus lygio hermetikai mokytojai bei įšventintieji gali laisvai veikti proto plane, atlikdami proto transmutacijas. Visa tai, ką mes vadiname psichiniais reiškiniais, proto įtakomis, psichikos mokslu, naujais išgalvotais reiškiniais ir t. t., iš tikrųjų veikia tomis pačiomis bendromis kryptimis, nes visi jie paklūsta vienam principui, nepriklausomai nuo to, kokiais vardais reiškiniai pavadinami. Proto transmutacijų mokiniai ir praktikai veikia proto plane, keisdami vienas proto sąlygas, būsenas ir t. t. kitomis, naudodamiesi įvairiomis daugiau ar mažiau efektingomis formulėmis. Įvairūs gydymai, įšventinimai, išvarymai ir kt. ne kas kita, kaip šiuolaikinėse okultinėse mokyklose mokomos hermetinio meno formulės, deja, dažnai gana netobulos ir nemokšiškos. Dauguma šiuolaikinių praktikų labai tamsuoliški, lyginant su senaisiais meistrais, nes jiems trūksta fundamentalių žinių, kuriomis galėtų pagrįsti savo darbus. Hermetiniais metodais galima keisti ne tik savo paties, bet ir kitų proto būsenas, kas iš tikrųjų nuolat ir vyksta, paprastai nesąmoningai, tačiau dažnai ir sąmoningai, kai atsiranda žmonių, suprantančių dėsnius ir principus, o tie žmonės, kuriuos pirmieji veikia, nėra informuoti apie savisaugos principus. Be to, daugelis okultinių mokslų mokinių ir praktikų žino, kad trokštantis pakeisti gyvenimo sąlygas žmogus savo stipriu noru, valia ar gydymu gali tai realizuoti, pakeisdamas arba transmutuodamas nuo kitų žmonių proto priklausančias fizines sąlygas. Šiuo metu visuomenė apie tokius dalykus yra gerai informuota, todėl mes apie tai nekalbėsime, kadangi mūsų tikslas − atskleisti hermetinio meno principus, sudarančius visų šių praktikos formų, tiek teigiamų, tiek ir neigiamų, pagrindą, nes šis menas gali būti panaudotas įvairiose kryptyse pagal hermetinį poliariškumo principą. Šioje nedidelėje knygoje mes apsistojome prie pagrindinių proto transmutacijos principų, kad visi, kurie pageidaus, galėtų juos suvokti ir taip įgytų meistriškumo raktą, kuris atvers daugelį poliariškumo principo durų. 14 Dabar pereisime prie pirmojo iš septynių hermetinių principų nagrinėjimo − proto principo, kuris aiškina tiesą: Viskas yra Protas, Visata yra protinė. Mes prašome iš savo mokinių akylo dėmesio ir kruopščių šio didžio principo studijų, nes tai iš tikrųjų yra bazinis visos hermetinės filosofijos ir proto transmutacijos hermetinio meno principas. VISKAS Po ir už laiko, erdvės ir pokyčių Visatos visada galima rasti substan
JEIGU DABAR IŠMUŠ GERAS LIETUFVIŠKAS RAIDES , TAI MOKOMĖS TOLIAU APIE DIEVO- VISKAS FILOSOFINĮ ASPEKTĄ
KAS YRA VISKAS Po ir už laiko, erdvės ir pokyčių Visatos visada galima rasti substancialią realybę fundamentalią Tiesą. Substancija reiškia tai, kas yra savaime esanti būties esmė, kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas. Substancialus reiškia iš tikrųjų egzistuojantį, esantį realų, tikrovišką elementą ir t. t. Realybė nusako realios būties būseną −tikroviškos, kintančios laike, su kintama jėga,patvarios, nenutrūkstančios, veikiančios ir t. t. P o ir už visų išorinių pasireiškimų bei reiškinių visuomet turi būti substanciali realybė. Tai yra dėsnis. Žmogus, mąstydamas apie Visatą, kurios dalelė jis pats yra, mato vien tik materijos, jėgų bei proto kitimo būsenas. Jis mato, kad iš tikrųjų nieko nėra pastovaus, kad viskas kinta ir keičiasi. Nieko nėra nekintamo − viskas gimsta, auga, miršta. Tuo pačiu momentu, kai tik reiškinys pasiekia savo viršūnę, jis pradeda leistis: ritmo dėsnis nuolat veikia, niekur nėra nekintančios realybės, besitęsiančio dydžio, nieko nėra pastovaus, išskyrus kitimą. Žmogus mato visus reiškinius, ištekančius vienus iš kitų, virstančius vienus kitais, − nuolatinis veiksmas ir atoveikis, nuolatinė reakcija, įtaka ir ištaka, statymas ir griovimas, kūrimas ir naikinimas; gimimas, augimas ir mirtis. Niekas nesitęsia, išskyrus kitimą. Jeigu žmogus yra mąstantis, jis suvokia, kad visi šie kintantys reiškiniai turi būti tam tikros pirminės jėgos, tam tikros substancialios realybės pasireiškimai. Visų šalių ir visų laikų mąstytojai pripažino šios substancialios realybės egzistavimą kaip postulatą. Visos filosofijos, vertos šio pavadinimo , pagrįstos ta mintimi. Žmonės suteikė šiai substancialiai realybei daugybę pavadinimų − vieni ją vadino Dievu (su ištisa vardų įvairove),kiti − begaline ir amžina energija, treti bandė vadinti materija, − bet visi pripažino jos egzistavimą. Tai akivaizdu ir nereikalauja argumentų. Šiose pamokose mes sekėme tiek senųjų, tiek ir šiuo laikinių žymiausių pasaulio mąstytojų meistrų hermetistų pavyzdžiu ir šią pirminę jėgą, substancialią realybę, pavadinome hermetiniu terminu Viskas, laikydami jį labiausiai visa apimančiu iš bet kada žmogaus naudotų terminų tam, kas pranoksta vardus ir pavadinimus. 15
Mes laikomės ir mokome visų laikų hermetistų mąstytojų požiūrio, o taip pat ir tų aukščiausius būties lygius pasiekusių tyrų sielų požiūrio, tvirtinančio, kad vidinė Visko prigimtis−nepažini. Taip turėtų būti, nes niekas, išskyrus patį Viską, negali suvokti jo prigimties ir būties. Hermetistai tiki ir moko, kad Viskas savaime yra ir turi būti visada nepažinus. Jie vertina visas teologų bei metafizikų teorijas, prielaidas ir spekuliacijas apie vidinę Visko prigimtį tik kaip vaikiškus mirtingų protų bandymus atskleisti begalybės paslaptį. Tokie bandymai visada patirdavo ir visada patirs nesėkmę, kuri slypi pačios užduoties prigimtyje. Tas, kuris pradeda tokius bandymus, tol klaidžios po minčių labirintą, kol praras sveiką protą ir mąstymą, kol jo veiksmai ir elgesys taps visiškai netinkami gyvenimui ir veiklai. Jis panašus į savo narvelyje uoliai ratu bėgančią voverę, nuolat siekiančią ir nieko nepasiekiančią: po eilinio bėgimo ji vis tiek belaisvė, sustojusi ten pat,kurir pradėjo.
Dar labiau savimi pasitiki tie, kurie bando priskirti Viskam savo pačių personifikaciją, savybes, ypatybes, charakteristikas bei charakterius, suteikdami Viskam žmogiškas emocijas, jausmus ir t. t., iki pačių žemiausių žmogui būdingų savybių, tokių kaip pavydas, šlovė bei meilikavimas, pomėgis įžeidinėti bei garbinti ir visos kitos liekanos, priskirtinos rasių vaikystės dienoms. Tokios idėjos nedera suaugusiems vyrams ir moterims, jos greitai atmetamos.
Mums atrodo, kad čia laikas pastebėti, jog mes įžvelgiame skirtumų tarp religijos ir teologijos, tarp filosofijos ir metafizikos. Į religiją mes žiūrime kaip į intuityvų Visko egzistavimo suvokimą ir asmeninį žmogaus santykį su Juo, o teologija mums reiškia žmonių bandymus personifikuoti Viską, priskirti jam žmonių savybes bei charakteristikas, teorijas apie jo reikalus, norus, aistras, planus bei projektus, jų prielaidas apie žmoniųUtarpininkų būtinumą tarp Visko ir žmonijos. Filosofija mums reiškia siekį pažinti pažinius bei paaiškinamus daiktus, o metafizika−bandymus išnešti šį tyrimą už ribų į nepažinius bei nepaaiškinamus pasaulius su tais pačiais kaip teologijos siekiais. Ir kartu tiek religija, tiek ir filosofija mums atrodo kaip reiškinys, savo šaknimis siekiantis realybę, o teologija ir metafizika mums atrodo kaip aplaužytos nendrės, augančios lakiuose nemokšiškumo smėlynuose ir negalinčios būti niekuo daugiau, kaip tik visiškai nepatikimu žmogaus sielos ir minties ramsčiu. Mes nereikalaujame, kad mūsų mokiniai priimtų šiuos apibūdinimus, mes tik norėjome parodyti mūsų požiūrį. Bet kuriuo atveju šiose pamokose jūs labai mažai išgirsite apie teologiją ir metafiziką. Nors vidinė Visko prigimtis nepažini, egzistuoja tam tikros tiesos, susijusios su jo egzistavimu, kurias žmogaus protas priverstas priimti. Šių teiginių studijavimas yra deramas tyrimų objektas, ypač jeigu jie atitinka praregėjusiųjų aukštesniuose planuose teiginius. Mes dabar jus ir kviečiame dalyvauti šiame tyrime.
16 Tai, kas yra pagrindinė tiesa−substanciali realybė−yra virš realių vardų, bet išmintingi žmonės ją vadina Viskuo. Savo esme Viskas nepažinus, bet tai, ką teigia sveikas protas, turi būti svetingai priimta ir su pagarba išstudijuota. Žmonijos sveikas protas, kurio teiginius mes turime priimti, jeigu esame mąstantys, mums kalba apie Viską, visai nesistengdamas pakelti nežinomybės uždangos:
1. Viskas turi būti Viskuo, kas realiai egzistuoja. Niekas negali egzistuoti ne Viskame, nes kitaip Viskas nebus Viskas.
2. Viskas turi būti begalinis, nes nėra nieko, kas galėtų nusakyti, aprėpti, nustatyti Visko ribas ar jį suturėti. Jis turi būti begalinis laike, t. y 3. amžinas; jis turi visada nepertraukiamai egzistuoti, nes nėra daugiau nieko, kas būtų galėjęs jį kada nors sukurti, ir niekas niekada nesukuriama iš nieko, o jeigu jo kada nors nebuvo , tegul bent akimirkai, tai jo nebūtų ir dabar−jis turėjo nepertraukiamai egzistuoti visada, nes nėra nieko, kas galėtų jį su griauti, ir jo niekada negali nebūti , nors akimirkai, nes kažkas niekada negali tapti niekuo.
Jis turi būti begalinis erdvėje −jis turi būti visur, nes nėra erdvės ne Viskame. Jis negali būti koks nors kitoks , o ne begalinis erdvėje be laiko, pertrūkių, skilimų ar atskilimų, nes nėra nieko, kas galėtų pertraukti, atskirti ar nutraukti jo trukmę, ir nieko , kas galėtų užpildyti jo spragas . . Jis turi būti begalinės jėgos, arba absoliutus, nes nėra nieko, kas galėtų jį apriboti, apibrėžti, trikdyti arba sąlygoti − jo negali paveikti jokia kita jėga, nes nėra jokios kitos jėgos. 4. Viskas turi būti nekintamas, t. y. neturi patirti kitimo savo tikrąja prigimtimi, nes nėra nieko, kas galėtų jį paveikti: nieko, į ką arba iš ko jis galėtų kada nors keistis. Jis negali būti padidintas ar sumažintas, pridėtas ar atimtas, nei tapti didesnis ar mažesnis kieno nors atžvilgiu. Jis visada turi būti ir visada išliks tuo, kuo jis yra dabar, − Viskuo. Nieko niekada nebuvo, nėra dabar ir niekad a nebus, į ką jis galėtų pakisti. Viskas −begalinis, absoliutus, amžinas ir nekintamas. Iš to seka, kad niekas baigtinis, kintantis, laikinas ir sąlyginis negali būti Viskuo. Ir, kadangi nėra nieko, kas būtų ne Viskame, tikrovėje, todėl visi tokie baigtiniai daiktai tikrovėje turi būti Niekuo. Nebijokite, tai ne aklavietė, ne užtemimas:
Mes nesiruošiame vesti jūsų į krikščioniško mokslo sritį prisidengdami hermetine filosofija. Egzistuoja šių visiškai priešingų nuostatų suderinimas. Nurimkite, savo laiku mes išvesime jus į tai. Aplink save mes matome tai, ką vadiname materija, kas sudaro visų formų fizinį pagrindą. Ar Viskas tėra materija? Toli gražu ne! Materija negali apreikšti gyvybės ar proto, o juk gyvybė ir protas pasireiškia Visatoje. Viskas negali būti materija, nes niekas nepakyla virš šios esmės, niekas niekada nepasireiškia pasekme be priežasties, be pagrindo, niekas nesivysto kaip pasekmė, jeigu nėra nieko prieš tai buvusio. Be to, šiuolaikinis mokslas teigia, kad tikrovėje nėra tokio daikto kaip materija,tai, ką mes vadiname materija − ne kas kita, kaip diskretinė energija arba jėga, t. y. žemų vibracijų dažnių energija arba jėga. Vieno rašytojo žodžiais tariant : Materija tapo paslaptimi. Netgi materialistinis mokslas paliko materijos teoriją ir savo pagrindu paėmė energiją. Taigi ar Viskas yra tiesiog energija arba jėga? Nei energija, nei jėga, kaip jas apibūdina materialistai, nes jų energija ir jėga−akli mechaninai reiškiniai, neturintys gyvybės ar proto. Gyvybė ir protas niekada negali atsirasti iš aklos energijos ar jėgos, nes, kaip jau minėjome, niekas negali pakilti virš savo esmės; niekas negali vystytis, jeigu nėra priežasties; niekas nepasireiškia kaip pasekmė, jeigu nėra priežasties..
Taigi Viskas negali būti tiesiog energija arba jėga , nes jeigu tai būtų ne taip, nebūtų gyvybės ir proto (jie neegzistuotų), o mes tai žinome geriau už bet ką, nes gyvename ir naudojamės protu, aptardami kaip tik šį klausimą, kaip ir tie, kurie skelbia, kad energija ir jėga yra Viskas. Ką mes žinome apie tai, kas egzistuoja Visatoje ir kas galėtų būti virš materijos arba energijos? Gyvybė ir protas! Gyvybė ir protas su visa jų kaita bei vystymosi gradacijomis. Galite paklausti, ar tik nenorime pasakyti, kad Viskas yra gyvybė ir protas? Atsakome: Ir taip, ir ne. Jeigu gyvybę ir protą suvokiate taip, kaip jas suvokia vargšai mirtingieji, mes atsakome: Ne, Viskas ne toks. Tada galite paklausti, o koks gyvybės ir proto tipas turimas omenyje? Atsakome: Gyvasis Protas, esantis tiek aukščiau virš viso ko, ką mirtingieji suvokia kaip tų žodžių esmę, kiek gyvybė ir protas yra aukščiau už mechanines jėgas arba materiją−begalinis gyvasis Protas, lyginant su baigtiniais gyvybe ir protu. Mes kalbame apie tai, ką turi omenyje prašviesėjusios sielos, su pagarba tariančios žodį Dvasia!. Viskas yra begalinis gyvasis protas , nes protas yra DVASIA
KAS PERSKAITĖ MANO TEMĄ PAŽYMĖTĄ SU DVIEM KABLIUKAIS ( '' ) PRATESIU TOLESNĮ HERMETINĮ MOKYMĄ ŠIOJE TEMOJE . TEN ĮVYKO NESĄMONINGA PERSIUNTIMO KLAIDA , O GAL DVASIOS SUKLIUDĖ , DĖL MAN NEŽINOMŲ PRIEŽASČIŲ .TAČIAU DABAR RADAU TEISINGĄ LIETUVIŠKŲ RAIDŽIŲ PERSIUNTIMĄ .
TAIGI SKAITOME TOLIAU
VISKAS VISAME KAME
Jeigu visa kas egzistuoja Viskame, tai teisinga ir tai, kad Viskas yra visame kame. Kas iš tikrųjų supranta šią tiesą, tas pasiekė didį žinojimą.
Kaip dažnai dauguma žmonių girdi nuolat kartojamą teiginį, kad jų dievybė (vadinama įvairias vardais) yra Viskas Viskame, ir kaip mažai kas iš jų teįtaria gilią okultinę tiesą, slypinčią šiuose abejingai ištartuose žodžiuose. Šis kasdien naudojamas posakis yra aukščiau mūsų pacituotos senosios hermetinės sentencijos liekana. Kaip sako Kibalionas, kas iš tikrųjų supranta šią tiesą, tas pasiekė didį žinojimą. Kadangi tai yra taip, ištirkime šią tiesą, kurios supratimas tiek daug reiškia. Šioje tiesos tezėje hermetinėje sentencijoje slypi viena iš didžiausių filosofinių, mokslinių, religinių tiesų.
Mes pateikėme jums hermetinį mokymą apie protinę Visatos prigimtį tiesą, kad Visata yra protinė ir yra Visko Prote. Kaip sako Kibalionas viršuje pateiktoje citatoje: visa kas egzistuoja Viskame. Bet kartu pabrėžkime susijusį teiginį: teisinga ir tai, kad Viskas yra visame kame. Šį aiškiai prieštaraujantį teiginį sutaiko paradokso dėsnis. Tai yra tikslus hermetinis santykių, egzistuojančių tarp Visko ir jo protinės Visatos, apibūdinimas. Mes jau matėme, kad visa kas yra Viskame, o dabar ištyrinėkime kitą šio klausimo aspektą.
Iš hermetinių mokymų seka, kad Viskas esa (yra turimas) savo Visatoje ir kiekvienoje Visatos dalelėje, vienete ar junginyje. Šį teiginį Mokytojai paprastai iliustruoja nuorodomis į atitikimo principą. Mokytojas paveda mokiniui suformuoti ko nors, turinčio protinę formą žmogaus, idėjos protinį atvaizdą. Labiausiai mėgstamas pavyzdys rašytojo arba dramaturgo sukuriama jo personažų idėja arba menininko, skulptoriaus sukuriamas idealo atvaizdas, kurį jis nori išreikšti savo menu. Kiekvienu atveju mokinys pastebi, kad tuo metu, kai atvaizdas egzistuoja ir gyvena išimtinai jo prote, visgi jis, mokinys, rašytojas, dramaturgas, menininkas ar skulptorius, savo pojūčiais taip pat gyvena protiniame atvaizde (yra susijęs su juo). Kitaip sakant, reali protinio atvaizdo jėga, gyvybė, dvasia kyla iš žmogaus nematerialaus proto. Pamąstykite apie tai, kol suvoksite šią idėją.
Norėdami pateikti šiuolaikinį pavyzdį, tarkime, kad Otelas, Jagas, Hamletas, Lyras, Ričardas III egzistavo tik Šekspyro prote jų sumanymo ir kūrimo momentu. Ir tuo pačiu metu Šekspyras taip pat egzistavo kiekviename iš šių charakterių, suteikdamas jiems gyvybingumą, dvasią bei poelgius. Kam priklauso mums žinomų personažų Mikoberio, Oliverio Tvisto dvasia, ar tik ne Dikensui? O gal kiekvienas iš šių personažų turėjo nuosavą dvasią, nepriklausomą nuo savo kūrėjo? Ar Mediči Venera, Siksto Madona, Belvederio Apolonas turi savarankišką dvasią, ar jie tik atspindi savo kūrėjų dvasinę ir protinę jėgą? Paradokso dėsnis aiškina, kad abu teiginiai teisingi, jeigu žiūrėsime iš atitinkamų požiūrio taškų. Imkime Mikoberį ir Dikensą: nors galima teigti, kad Mikoberis yra
Dikensas, bet Dikenso negalime sutapatinti su Mikoberiu. Toks žmogus kaip Mikoberis gali pasipiktinti: Mano kūrėjo dvasia egzistuoja manyje ir visgi aš ne jis!. Tai taip skiriasi nuo stulbinančių pusiau tiesų, kurias skelbdami pusiau išminčiai užpildo aplinkinę erdvę savo triukšmingais šūkavimais: Aš esu Dievas!. Įsivaizduokite vargšą Mikoberį arba niekingąjį Uriją Hipą sakančius: Aš esu Dikensas, arba kurį nors iš žemesnių Šekspyro pjesės tarnų pareiškiančius: Aš esu Šekspyras. Viskas yra žemės kirmine ir visgi žemės kirminui toli iki to, kad būtų Viskuo. Ir visgi išlieka stebuklas, kad nors šis žemės kirminas ir egzistuoja tik kaip žemesnė būtybė, sukurta ir esanti išimtinai Proto viduje, vis dėlto Viskas yra tame kirmine ir tose dalelėse, iš kurių jis susideda. Ar gali būti didesnė paslaptis už tą, kuri slypi šiame visa kas Viskame ir Viskas visame kame?
Mokinys, be abejo, supranta, kad čia pateikti pavyzdžiai nėra tobuli ir ne visiškai atitinka temą, nes jie parodo proto atvaizdų kūrimą baigtiniuose protuose, o Visata yra begalinio Proto kūrinys ir skirtumas tarp šių dviejų polių juos skiria. Visgi tai tėra tik lygio aspektas (veikia tas pats principas) viename ir kitame pasireiškia atitikimo principas: kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje.
Kuo labiau žmogus pradeda suvokti nuolat esančios dvasios buvimą jo būtybės viduje, tuo labiau jis pradeda kilti gyvenimo dvasinėje skalėje. Tai ir yra būtent tai, kas reiškia dvasinį vystymąsi
dvasios atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse. Pasistenkite įsiminti šį dvasinio vystymosi apibrėžimą. Jame slypi tikrosios religijos tiesa. Egzistuoja daugybė būties planų daugybė gyvybės poplanių, daugybė egzistavimo Visatoje lygių. Ir viskas priklauso nuo būtybių kilimo pagal skalę, kurios žemiausias taškas yra fizinė materija,
o aukščiausią tik subtiliausia riba teskiria nuo Visko Dvasios. Visa kas juda šia Gyvenimo skale pirmyn ir aukštyn, visa kas yra judėjime, visa kas yra Kelyje, kurio pabaiga Viskas. Visas progresas yra grįžimas namo. Visa kas progresuoja pirmyn ir aukštyn, nepaisydamas tariamų išorės prieštaravimų. Tokia yra žinia iš įšventintųjų. Hermetiniai mokymai apie protinį Visatos kūrimo procesą pasireiškia tuo, kad kūrybinio ciklo pradžioje Viskas savo būties aspektu nukreipia savo valią į Tapimo aspektą, ir prasideda kūrybos procesas. Mokymas byloja, kad proceso eigoje vibracijos žemėja iki labai žemų energijų vibracijų lygio. Pasiekus šį tašką, pasireiškia pačios žemiausios įmanomos materijos formos. Šis procesas pavadintas involiucijos stadija, kurios metu Viskas įsitraukia, arba įsisuka į kūrybą. Šis procesas, pasak hermetistų, panašus į menininko, rašytojo ar išradėjo kūrybos procesą, kai jie taip giliai persiima savo protine kūryba, kad beveik pamiršta savo pačių egzistavimą ir tuo metu gyvena beveik vien tik ja. Jeigu vietoje žodžio įsisuka naudotume žodį pasineria, tikriausiai ryškiau išreikštume savo idėją.
Ši involiucinė kūrybos stadija kartais vadinama dieviškos energijos išsiliejimu, o evoliucinė būsena vadinama sutraukimu. Ekstremalus kūrybos proceso polius laikomas maksimaliai nutolusiu
nuo Visko, o evoliucinės stadijos pradžia laikoma ritmo švytuoklės grįžtamojo judesio pradžia grįžimo namo idėja sutinkama visuose hermetiniuose mokymuose.
Mokymai byloja, kad išsiliejimo metu vibracijos nuolat žemėja, kol pasiekia ribą, tada prasideda grįžtamasis judesys. Bet egzistuoja tas skirtumas, kad tuo metu, kai vyksta išsiliejimas, kūrybinės jėgos veikia kompaktiškai suspaustos ir kaip visuma, o nuo pat evoliucinės būsenos, arba sutraukimo, pradžios pasireiškia individualizacijos dėsnis, tai yra tendencija skaidytis į vienetines jėgas, kad pabaigoje tai, kas buvo Visko išleista kaip neindividualizuota energija, grįžtų į savo šaltinį kaip nesuskaičiuojama daugybė aukštai išvystytų gyvybių vienetų, kylančių skale į viršų per savo fizinę, protinę ir dvasinę evoliuciją.
Senovės hermetistai, aprašydami protinio Visatos kūrimo Visko Prote procesą, naudoja terminą meditacija, dažnai pakeisdami jį terminu kontempliacija. Tikriausiai turimas galvoje dieviško dėmesio veiksmas. Lotynų kalboje žodžio dėmesys šaknis reiškia ilgam pradėti, ištęsti veiksmą ir ištekti, taigi iš tikrųjų dėmesys yra protinės energijos protinis ištęsimas; išplėtimas tokia pagrindinė idėja, kurią mes turime galvoje, kai įsigiliname į tikrąją termino dėmesys reikšmę.
Pasak Hermetinių mokymų apie evoliucijos procesą, Viskas, išmąstęs kūrybos pradžią ir taip padėjęs materialius Visatos pagrindus bei iki galo apmąstęs jos egzistavimą, po truputį bunda, t. y išeina iš meditacinės būsenos, ir tada pradeda reikštis evoliucijos procesas fiziniuose, protiniuose ir dvasiniuose planuose, nuosekliai ir iš eilės. Taip prasideda judėjimas į viršų visa kas pradeda judėti Dvasios link. Materija tampa ne tokia grubi; pradeda atsirasti elementai; formuojasi junginiai; atsiranda gyvybė ir pradeda reikštis vis aukštesnėmis formomis; protas tampa aiškesnis nuolat kyla vibracijų lygis. Taigi prasideda evoliucijos procesas visomis savo stadijomis ir vyksta atitinkamai pagal sutraukimo proceso nustatytus dėsnius. Visa tai žmogaus mastais užima ištisas amžinybes; ir kiekviena amžinybė trunka milijonus metų, bet įšventintieji teigia, kad visas procesas, įskaitant Visatos involiuciją bei evoliuciją, tetrunka tik vieną Visko akimirksnį. Nesuskaičiuojamos daugybės amžinybės ciklų pabaigoje Viskas atitraukia savo dėmesį išeina iš kontempliacijos ir meditacijos nuo Visatos, nes Didysis Darbas baigtas ir visa kas sutraukiamas į Viską, iš kurio jis kilo. Bet Paslapčių Paslaptis kiekvienos sielos dvasia ne išnyksta, o be galo išsiplečia kūrinys ir Kūrėjas susilieja. Taip byloja įšventintieji.
Ši apžvelgta Visko meditavimo ir po to sekančio prabudimo iš meditacijos iliustracija yra ne kas kita, kaip mokytojo bandymas begalinį procesą pavaizduoti baigtiniu pavyzdžiu. Ir visgi kaip apačioje, taip ir viršuje. Skiriasi tik planų lygiai. Ir kaip Viskas prabunda iš meditacijos apie Visatą, taip ir žmogus (savo laiku) išeina iš fizinio plano, vis giliau ir giliau susitelkdamas į viduje gyvenančią dvasią, kuri iš tikrųjų yra dieviškasis Aš.
Yra dar vienas klausimas, beveik įeinantis į metafizinės teorijos sritį, apie kurį norėtume pakalbėti šioje pamokoje, nors ir siekiame parodyti tokios teorijos bergždumą. Mes turime galvoje
klausimą, neabejotinai kylantį kiekvienam protui, kuris drįsta ieškoti Tiesos. Klausimas yra toks: Kodėl Viskas kuria Visatas? Šį klausimą galima pateikti bet kuria kita forma, bet mūsų formulavimas išreiškia jo esmę.
Žmonės atkakliai stengėsi rasti atsakymą bet iki šiol nėra tinkamo. Kai kurie įsivaizdavo, kad Viskas troško tuo kažką pasiekti, bet tai absurdas, nes ką galėjo pasiekti Viskas, ko jis nebūtų turėjęs. Kiti ieškojo atsakymo tame aspekte, kad Viskas panoro ką nors pamilti; treti kad jis kūrė dėl malonumo ar pramogai, ar todėl, kad jautėsi vienišas; arba dėl to, kad parodytų savo jėgą tokie vaikiški aiškinimai ir idėjos priklauso vaikiškam mąstymo periodui.
Kiti stengėsi išaiškinti paslaptį teigdami, kad Viskas buvo įtrauktas į kūrimą dėl savo vidinės prigimties, dėl savo kūrybinio instinkto. Ši mintis rodo pastarųjų progresą, bet jos silpnoji pusė kad Viskas buvo kažkieno iš vidaus ar išorės įtrauktas. Jeigu jo paties prigimtis arba kūrybinis instinktas verčia jį kažką veikti, tada vidinė prigimtis arba kūrybinis instinktas bus ne Viskas, o Absoliutas, todėl ši spėjimų dalis atkrenta. Ir visgi Viskas kuria bei pasireiškia ir, atrodo, taip elgdamasis patiria tam tikrą pasitenkinimą. Sunku išvengti išvados, kad kažkuriame begaliname plane jis turi turėti kažką atitinkantį žmogaus vidinę prigimtį arba kūrybinį instinktą su atitinkamai begalinėmis Aistra ir Valia. Jis negalėtų veikti, jeigu neturėtų noro veikti, ir jis neturėtų noro veikti, jeigu jis netrokštų veikti, ir jis netrokštų veikti, jeigu dėl to nepatirtų tam tikro pasitenkinimo. Visa tai turėtų būti būdinga jo vidinei prigimčiai ir galėtų būti priimama be įrodymų pagal atitikimo dėsnį. Tačiau mes vis tiek ir toliau galvojame, kad Viskas veikia nepriklausomai nuo bet kokios įtakos, tiek vidinės, teik išorinės. Problemą lydi sunkumai, kurie slypi pačioje problemoje.
Tiksliau sakant, negalima kalbėti apie jokį motyvą, kad ir koks jis būtų, dėl kurio Viskas galėtų veikti, nes motyvas kyla dėl priežasties, o Viskas yra virš priežasčių ir pasekmių, išskyrus tą atvejį, kai jis nori tapti Priežastimi, o tada pradeda veikti Principas. Taigi matote, kad klausimas absurdiškas, nes Viskas yra nepažinus. Kaip mes sakome, kad Viskas tiesiog EGZISTUOJA, taip pat turime sakyti, kad Viskas VEIKIA TODĖL, KAD VEIKIA. Pagaliau juk Viskas pats yra Visas Motyvas, Visas Dėsnis, Visas Veiksmas, ir galima tvirtai teigti, kad Viskas yra savo paties Motyvas, savo paties Dėsnis, savo paties Veiksmas ir netgi daugiau, kad Viskas, Jo Motyvas, Jo Veiksmas ir Jo Dėsnis yra Vienas, tebūdami tik skirtingi to paties pavadinimai. Tų, kurie pateikia jums šias pamokas, nuomone, atsakymas slypi Paties Visko viduje kartu su Būties Paslaptimi. Atitikimo dėsnis, mūsų nuomone, apima tik tą Visko aspektą, kuris galėtų būti pavadintas TAPIMO ASPEKTU. Šio aspekto atvirkščioji pusė BŪTIES ASPEKTAS, kur visi dėsniai dingsta Dėsnyje, visi principai susilieja su Principu; ir Viskas, ir Principas, ir Būtis identiški, vienas ir tas pats. Todėl metafizinė teorija šiuo klausimu bergždžia. Mes nagrinėjame čia šį klausimą tiesiog norėdami parodyti, kad jį suprantame, o taip pat metafizikos ir teologijos atsakymų absurdiškumą.
Pabaigoje mūsų mokiniams gal bus įdomu sužinoti, kad tuo metu, kai kurie iš senųjų ir šiuolaikinių hermetizmo mokytojų šiuo klausimu laikėsi atitikimo principo taikymo, kurio rezultatas
vidinės prigimties išvada, legendos byloja, kad didysis Hermis, paklaustas savo pažengusių mokinių, užuot atsakęs į šį klausimą, netardamas nė žodžio kietai sučiaupė lūpas, parodydamas, kad atsakymo nėra. Tačiau gal jis norėjo pritaikyti savo filosofijos aksiomą, kuri sako: neįšventintiesiems Tiesos lūpos neprabyla, turėdamas mintyje, kad net jo pažengę mokiniai neturėjo reikiamo supratimo, duodančio teisę į mokymą. Taigi, jeigu Hermis turėjo Paslaptį, jis negalėjo jos perduoti, todėl pasauliui apie tai Hermio lūpos tyli. O kuris mirtingasis gali bandyti mokyti to, apie ką nesiryžo kalbėti didysis Hermis? Bet atminkite, kad ir koks šio klausimo atsakymas (jeigu jis gali iš viso egzistuoti), tiesa išlieka tai, kad Viskas Yra visame kame, lygiai taip pat teisinga ir tai, kad visa kas yra Viskame. Mokymas tai pabrėžia. O mes prie šios sentencijos galime pridurti baigiamąjį žodį: Kas iš tikrųjų supranta šią tiesą, tas pasiekė didį žinojimą.
ATITIKIMO PLANAS
Kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje.
Didysis antras hermetinis principas įkūnija tiesą, kad egzistuoja harmonija, darna, atitikimas tarp daugelio gyvenimo, būties ir pasireiškimo planų. Ši tiesa teisinga todėl, kad viskas, ką apima Visata, kilo iš vieno šaltinio, ir tie patys dėsniai, principai bei charakteristikos gali būti taikomi įvairiems energijos elementams ir elementų dariniams, nes kiekvienas savaip pasireiškia savo plane.
Kad būtų patogiau mąstyti ir studijuoti, hermetinė filosofija daro prielaidą, jog Visatą galima suskirstyti į tris didžiules reiškinių klases, vadinamas trimis didžiaisiais planais:
1. Didysis fizinis planas. 2. Didysis proto planas. 3. Didysis dvasios planas. Šis dalijimas yra daugiau ar mažiau dirbtinis ir sutartinis, nes tikrovėje visi trys planai yra ne kas kita, kaip didėjančios gyvenimo skalės padalos, kurių žemiausias taškas yra nediferencijuota materija, o aukščiausias dvasia. Be to, atskiri planai nepastebimai pereina vienas į kitą, todėl griežtos linijos tarp aukščiausių fizinio plano reiškinių ir žemiausių proto plano reiškinių arba tarp aukščiausių proto plano reiškinių ir žemiausių dvasios plano reiškinių nubrėžti neįmanoma. Kitaip sakant, tris didžiuosius planus galima laikyti trimis gyvybės pasireiškimo lygiais. Ir nors šios nedidelės knygos tikslai riboja išsamesnę diskusiją arba išsamesnį šių planų aiškinimą, mes vis tik laikome reikalinga pateikti bendrą aprašymą.
Iš pradžių galime apžvelgti klausimą, kuris taip dažnai domina pradedančius, trokštančius sužinoti termino planas reikšmę, kuri taikoma labai laisvai ir labai šykščiai aiškinama gausioje šio meto okultinėje literatūroje. Klausimas paprastai keliamas taip: ar tai yra vieta, turinti matmenis, ar tiesiog būsena ar būvis. Mes atsakome: ne nei vieta, nei įprasti erdvės matmenys ir netgi daugiau nei būsena ar būvis. Į jį galima žiūrėti kaip į būseną ar būvį; ir visgi būsena ar būvis yra matavimo laipsniai matuojamų dydžių skalėje. Skamba paradoksaliai, ar ne? Ištirkime šį dalyką: matmuo, kaip jūs žinote, yra tiesioje linijoje matavimo vienetais reiškiamas dydis. Įprasti erdvės matmenys ilgis, plotis ir aukštis arba galbūt ilgis, plotis, aukštis, tankis, apvalumas ir storis. Bet egzistuoja kiti sukurtų daiktų matmenys, žinomi okultistams ir mokslui, nors pastarasis tam dar netaiko šio termino. Tai dažnų spekuliacijų objektu tapęs ketvirtas matmuo, naudojamas kaip standartas planų (arba laipsnių) nustatymui.
Šį ketvirtą matmenį galima pavadinti vibracijų matmeniu. Šis faktas gerai žinomas šiuolaikiniam mokslui, lygiai kaip ir hermetistams, įkūnijusiems tiesą savo trečiu hermetiniu principu, kad viskas juda, viskas vibruoja, niekas nėra ramybėje. Nuo aukščiausių pasireiškimų iki žemiausių viskas ir kiekvienas vibruoja. Vibruoja ne tik skirtingu judėjimo dažniu, bet ir skirtingomis kryptimis bei skirtingais būdais. Vibracijų dažnio laipsniai nusako išmatavimo lygius vibracijų skalėje, kitaip sakant ketvirto matmens lygius. O šie lygiai formuoja tai, ką okultistai vadina planais. Kuo aukštesnis vibracijų dažnis, tuo aukštesnis planas, tuo aukštesnis gyvybės pasireiškimas tame plane. Taigi nors planas nėra vieta ir netgi ne būsena ar būvis, visgi jis turi savybių, charakteringų tiek vienai, tiek kitai. Plačiau šį klausimą apie vibracijų skalę nagrinėsime vėliau, dėstydami hermetinį vibracijų principą.
Dabar tik įsidėmėkite, kad trys didieji planai yra ne realus Visatos reiškinių dalijimas, o tik sutartiniai terminai, kuriuos hermetistai naudoja tam, kad būtų lengviau suvokti bei tyrinėti universalios veiklos ir gyvybės laipsnius bei formas. Materijos atomas, jėgos vienetas, žmogaus protas ir arkangelų būtis visa tai ne kas kita, kaip vienos skalės laipsniai, o iš esmės vienas ir tas pats, skiriasi tik vibracijų laipsniai ir dažniai: visi jie Visko kūriniai ir egzistuoja išimtinai tik begaliniame Visko Prote.
Kiekvieną iš trijų didžiųjų planų hermetistai dalija į septynis mažesniuosius planus, kurių kiekvienas taip pat dalinamas į septynis poplanius, tačiau visi šie daliniai yra sąlyginiai, nuolat pereinantys vienas į kitą ir priimti tik moksliniams tyrimams bei mąstymui palengvinti.
Didysis fizinis planas ir jo septyni mažesnieji planai tai Visatos reiškinių sritis, kuri susijusi su viskuo, kas liečia fiziką: materialiais daiktais, jėgomis, reiškiniais. Ji apima visas formas to, ką mes vadiname materija, ir visas formas to, ką mes vadiname energija ar jėga. Bet jūs turite prisiminti, kad hermetinė filosofija nepripažįsta materijos, kaip daikto savyje, t. y. atskirai egzistuojančios, tegul nors ir Visko Prote. Mokymai byloja, kad materija yra ne kas kita, kaip energijų forma; tai yra
tam tikros rūšies žemo laipsnio vibracijų energija. Atitinkamai pagal energijų rūšį hermetistai klasifikuoja materiją ir skiria jai tris iš didžiojo fizinio plano septynių mažesniųjų planų.
Tie Septyni Mažesnieji Planai yra šie:
1. Materijos planas (A). 2. Materijos planas (B). 3. Materijos planas (C). 4. Eterinės substancijos planas. 5. Energijos planas (A). 6. Energijos planas (B). 7. Energijos planas (C). Materijos planas (A) apima materijos formas kietų kūnų, skysčių, dujų pavidalu, žinomas iš fizikos vadovėlių. Materijos planas (B) apima tam tikras aukštesnes ir subtilesnes materijos formas, kurių egzistavimą šiuolaikinis mokslas jau atrado kaip radioaktyvios materijos, visomis jos radiacijos fazėmis, reiškinius, kurie būdingi visam šiam mažesniajam planui. Materijos planas (C) apima materijos formas, kurios yra jau labai aukštos ir visiškai subtilios ir apie kurių egzistavimą net neįtaria paprastas mokslas.
Eterinės substancijos planas apima tai, ką mokslas vadina eteriu. Tai ypatingo subtilumo, plastiškumo, tamprumo substancija, užpildanti visą visuotinę erdvę ir esanti terpe, perduodančia energijų bangas, tokias kaip šviesa, šiluma, elektra ir kt. Ši eterinė substancija yra rišanti grandis tarp (taip vadinamos) materijos bei energijos ir turi jų abiejų atributų. Hermetiniai mokymai sako, kad šis planas turi septynis poplanius (kaip ir kiekvienas iš septynių mažesniųjų planų) ir kad iš tikrųjų egzistuoja septyni eteriai, o ne vienas. Virš eterinės substancijos plano yra energijos planas (A), apimantis paprastas, mokslui žinomas energijų formas; jo septyni poplaniai yra šie: šiluma, šviesa, magnetizmas, elektra ir trauka (įskaitant gravitaciją, sukibimą, cheminę trauką ir t. t.) ir daug kitų energijos formų, patvirtintų moksliniais eksperimentais, bet dar neįgavusių pavadinimų ir nesuklasifikuotų. Energijos planas (B) apima septynis poplanius iš dar aukštesnių energijų formų, mokslo dar neatrastų, bet pavadintų aukščiausiomis gamtos jėgomis; šios jėgos ima veikti pasireiškiant tam tikriems proto reiškiniams ir šių jėgų dėka tie proto reiškiniai yra galimi. Energijos Planas (C) apima septynis poplanius taip nepaprastai aukštai organizuotos energijos, kad ji turi daugelį gyvybės savybių, bet yra visiškai nežinoma mokslininkams ir šiaip mūsų įprasto proto išsivystymo lygio žmonėms. Ji pasiekiama tik dvasios plano būtybėms: tokia energija neįsivaizduojama paprastam žmogui ir gali būti laikoma dieviška jėga. Ją naudojančios būtybės prilygsta dievams net lyginant su mums žinomais aukščiausiais žmonių tipais.
Didysis proto planas, be tų objektyvių mums iš kasdieninio gyvenimo žinomų formų, apima tam tikras kitas formas, žinomas, ko gero, tik okultistams. Paplitusi septynių proto planų klasifikacija
daugiau ar mažiau patenkinama ir sąlyginai priimtina (nors ir kupina papildomų paaiškinimų, svetimų šio darbo tikslams).
Didysis proto planas, be tų objektyvių mums iš kasdieninio gyvenimo žinomų formų, apima tam tikras kitas formas, žinomas, ko gero, tik okultistams. Paplitusi septynių proto planų klasifikacija
daugiau ar mažiau patenkinama ir sąlyginai priimtina (nors ir kupina papildomų paaiškinimų, svetimų šio darbo tikslams).
Tačiau mes visgi galime juos išvardinti:
1. Mineralų proto planas. 2. Stichijų proto planas (A). 3. Augalų proto planas. 4. Stichijų proto planas (B). 5. Gyvūnų proto planas. 6. Stichijų proto planas (C). 7. Žmogaus proto planas. Mineralų proto planas apima būsenas ir būvius vienetų bei būtybių, arba grupių, arba jų derinių, kurie įkvepia gyvybę formoms, kurias mes žinome kaip mineralus, cheminius elementus ir t. t. Šių būtybių nereikia maišyti su pačiomis molekulėmis, atomais ar dalelėmis, nes pastarieji tėra tik šių būtybių fiziniai kūnai arba formos, lygiai kaip žmogaus kūnas tėra tik jo fizinė forma, o ne jis pats.
Šios būtybės tam tikra prasme gali būti pavadintos sielomis ir jos yra žemiausio laipsnio išsivystymo, gyvybės ir proto gyvos būtybės ne daugiau kaip gyvos energijos dalelės, kurios įeina į aukščiausio fizinio plano aukštesnius poplanius. Vidutinis protas nepripažįsta mineralų karalystėje egzistuojančių proto, sielos ar gyvybės, bet visi okultistai pripažįsta juos esant ir net šiuolaikinis mokslas šiuo atveju artėja prie hermetikų požiūrio. Molekulės, atomai ir dalelės turi savo meilę ir neapykantą, simpatiją ir antipatiją, trauką ir atstūmimą ir t. t. Patys pažangiausi šiuolaikiniai mokslininkai išreiškia nuomonę, kad atomų aistros ir norai, emocijos ir jausmai nuo žmogiškų skiriasi tik laipsniais. Mes neturime nei laiko, nei vietos šiems samprotavimams. Visi okultistai žino, kad tai iš tikrųjų yra taip, ir ieškantiems patvirtinimų siūlome kreiptis į atitinkamus mokslinius darbus. Šiame plane taip pat yra septyni poplaniai.
Stichijų proto planas (A) apima būtybių, nežinomų vidutiniam žmogui, bet žinomų okultistams, proto ir gyvybės būsenas, arba būvius, ir išsivystymo laipsnius. Šios būtybės neapčiuopiamos įprastais žmogaus jutimo organais, bet visgi egzistuoja ir turi savo vaidmenį Visatos dramoje. Jų proto lygis iš vienos pusės yra tarp mineralų ir cheminių būtybių, o iš kitos tarp augalų karalystės būtybių. Čia taip pat egzistuoja septyni poplaniai.
Augalų proto planas su septyniais savo poplaniais apima būsenas, arba būvius, būtybių, kurios priklauso augalų pasaulio karalystėms ir kurių gyvybinius bei protinius reiškinius gan gerai supranta vidutinio intelekto žmonės, o pastaruoju metu buvo išleista daug ir įdomių mokslinių darbų apie augalų gyvenimą. Augalai turi gyvybę, sielą ir protą kaip ir gyvūnai, žmonės ir aukštesnės už žmogų būtybės.
Stichijų proto planas (B) su savo septyniais poplaniais apima būsenas, arba būvius, aukštesnių stichijų formų, t. y. nematomų būtybių, įnešančių savo indėlį į bendrą Visatos darbą, o jų protas ir gyvybė skalėje yra tarp augalų proto plano ir gyvūnų proto plano būtybių, todėl jos turi abiejų planų prigimties.
Gyvūnų proto planas su savo septyniais poplaniais apima būsenas, arba būvius, būtybių, esybių, arba sielų, suteikiančių gyvybę visoms mums žinomoms gyvūnų formoms. Neverta smulkiau aiškinti šio gyvybės plano, nes jis mums gerai žinomas, kaip ir mūsų pačių planas.
Stichijų proto planas (C) su savo septyniais poplaniais apima būtybes, nematomas kaip ir visos stichijų formos, kurių prigimtis tam tikru laipsniu ir tam tikra kombinacija panaši tiek į gyvūnų, tiek ir į žmogaus. Aukščiausios formos pusiau žmogiškos savo protiniais sugebėjimais.
Žmogaus proto planas su septyniais jo poplaniais apima gyvybės bei proto pasireiškimus, įprastus žmogui jo įvairiomis gradacijomis, laipsniais ir sektoriais. Čia mes norėtume atkreipti dėmesį į tą faktą, kad vidutinis šiuolaikinis žmogus užima tik ketvirtą žmogaus proto plano poplanį ir tik intelektualiausi pakilo virš penkto poplanio ribos. Šiai stadijai pasiekti rasei prireikė milijonų metų ir dar daugiau prireiks pakilti į šeštą bei septintą poplanius bei dar aukščiau. Bet atminkite, kad anksčiau egzistavo rasės, praėjusios šiuos laipsnius ir pakilusios į daug aukštesnius planus. Mūsų pačių rasė yra penkta (kartu su ketvirtosios atsilikėliais), kuri eina Keliu, o tuo pačiu metu mūsų rasėje yra pažengusių žmonių (tiesa, nedaug), aplenkusių mases ir perėjusių į šeštą bei septintą poplanius ir (dar mažiau) esančių dar aukščiau. Šešto poplanio žmogus tai supermenas, septinto antžmogis.
Nagrinėdami septynis mažuosius proto planus, tik paminėjome tris stichijų planus, nes nenorime gilintis į šį klausimą šiame kūrinyje, kuris nepriklauso visuotinės filosofijos sričiai. Visgi galime pasakyti šiek tiek daugiau vien dėl to, kad atskleistume jums šių planų ryšį su labiau žinomais
stichijų planai susiję su mineralų, augalų, gyvūnų ir žmogaus proto bei gyvybės planais kaip juodi pianino klavišai su baltais. Baltų klavišų visiškai pakanka sukurti muzikai, bet egzistuoja atskiri diapazonai, melodijos ir harmonijos, kuriose juodi klavišai vaidina savo vaidmenį ir kur jų buvimas būtinas. Jie būtini taip pat kaip rišančios grandys tarp sielos būsenų, būties būsenų ir t. t., tarp daugybės kitų planų, besiskiriančių ten pasiektomis išsivystymo formomis šis faktas skaitytojui, sugebančiam skaityti tarp eilučių, nauja šviesa nušvies evoliucijos procesus ir duos naują raktą nuo gyvybės šuolių iš karalystės į karalystę slaptų durų. Stichijų karalystes puikiai supranta visi okultistai, ir slaptieji (žinomi arba suprantami tik įšventintiesiems) rašiniai kupini užuominų į jas. Skaitydami tokius aprašymus kaip XIX a. anglų rašytojo Bulvero-Litono Zanoni, žinantieji atpažįsta būtybes, egzistuojančias tuose gyvybės planuose. Pereidami nuo didžiojo proto plano į didįjį dvasios planą ką mes galime pasakyti? Kaip galime paaiškinti šias aukščiausias būties, gyvybės, proto būsenas protams, dar nesugebantiems
aprėpti ir suvokti aukštesniųjų žmogaus proto poplanių? Uždavinys neįmanomas. Mes galime kalbėti tik pačiomis bendriausiomis, paprasčiausiomis sąvokomis. Kaip galima apsakyti šviesą nuo gimimo aklam žmogui, cukrų nieko saldaus neragavusiam žmogui, harmoniją kurčiam nuo gimimo
Viskas, ką mes galime pasakyti, yra tai, kad septyni mažieji didžiojo dvasios plano planai (o kiekvienas iš jų susideda iš septynių poplanių) apima būtybes, tiek pranokstančias šiuolaikinio žmogaus gyvybę, protą ir formą, kiek šis yra pakilęs virš gleivių, mineralų ir netgi atskirų energijos ar materijos formų. Šių būtybių gyvenimas taip žymiai pranoksta mūsų, kad jų atžvilgiu mes atrodome miegantys, o mūsų mąstymo procesai teprilygsta mechaniniams; jų formų materija priklauso aukščiausiems materijos planams, be to, apie kai kuriuos sakoma, kad jie apsirengę gryna energija. Ką galima pasakyti apie tokias būtybes?
Septyniuose mažuosiuose didžiojo dvasios plano planuose yra būtybių, apie kurias mes galime kalbėti kaip apie angelus, arkangelus, pusdievius. Žemesniuose mažuosiuose planuose gyvena tos didžios sielos, kurias mes vadiname meistrais, arba mokytojais, arba adeptais. Aukščiau yra žmogui nepasiekiamos didžiosios dangaus jėgų hierarchijos; o dar aukščiau yra tie, kuriuos mes su pagarba galime pavadinti dievais, taip aukštai skalėje jie pakilę jų egzistavimas, protas ir jėga prilygsta tiems, kurie žmonių rasių priskiriami dievybės sampratai. Šios būtybės nepasiekiamos net aukščiausiems žmogaus vaizduotės skrydžiams. Tik žodis dieviškas gali būti taikomas jų atžvilgiu.
Daugelis šių būtybių, o taip pat angelai, aktyviai dalyvauja Visatos reikaluose ir vaidina juose svarbų vaidmenį. Šios nematomos dievybės ir dangiški pagalbininkai laisvai ir galingai spinduliuoja savo įtaką evoliucijos ir kosminio progreso procesui. Jų reti įsikišimai į žmonių reikalus ir dalyvavimas juose paskatino gausybės buvusių ir dabartinių rasių legendų, tikėjimų, religijų bei tradicijų atsiradimą. Jie nuolat neša savo žinias ir jėgas į pasaulį, aišku, veikdami visiškai pagal Visko Dėsnį.
Bet visgi net aukščiausios iš šių pažengusių būtybių egzistuoja paprasčiausiai kaip Visko Proto kūriniai, ir tik jame, ir paklūsta kosminiams procesams bei universaliems dėsniams. Jie dar mirtingi. Jeigu norite, mes galime juos vadinti dievais, bet jie dar tėra tik vyresnieji rasės broliai pirmūnės sielos, aplenkusios savo brolius, kurios pirmos praėjo absorbcijos į Viską ekstazę, kad padėtų rasei eiti aukštyn kylančiu Keliu. Ir visgi jos priklauso Visatai ir pavaldžios jos sąlygoms jos mirtingos ir jų planas yra žemiau už absoliutinės dvasios planą.
Tik labiausiai pažengę hermetistai sugeba aprėpti slaptąsias doktrinas apie dvasios plane pasireiškiančias jėgas ir būties būvius. Reiškiniai čia taip pranoksta pasireiškiančius proto plane, kad bandant juos aprašyti neišvengiamai kiltų idėjų painiava. Tik tie, kurių protai daugelį metų buvo kruopščiai treniruojami hermetinės hilosofijos kryptimi, ir tie, kurie atsinešė prieš tai turėtas žinias iš ankstesnių įsikūnijimų gali suvokti tai, ką byloja mokymai apie šiuos dvasios planus. Daugelį iš šių slaptųjų doktrinų hermetistai išlaiko paslaptyje kaip neliečiamas ir netgi pavojingas viešai paskelbti. Sumanus mokinys gali suprasti, ką mes turime mintyje, teigdami, kad termino dvasia reikšmė,
kokia ją naudoja hermetistai, panaši į terminų gyvybinė jėga, įdvasinanti jėga, vidinė esmė, gyvybės esmė ir t. t., ir šios reikšmės negalima painioti su ta, kuri kasdieniškai ir plačiai taikoma šiam terminui, o būtent, religinė, bažnytinė, dvasinga, nežemiška, šventa ir t. t. ir panašiai. Okultistai žodį dvasia naudoja įkūnijančio principo prasme, suteikdami jam jėgos, gyvos energijos, mistinės galios idėjas. Okultistai žino, kad tai, ką jie vadina dvasine jėga, gali būti panaudota tiek blogais, tiek kilniais tikslais (atitinkamai pagal poliariškumo principą), o šį faktą didžioji dalis religijų pripažįsta savo šėtono, Belzebubo, velnio, puolusių angelų ir kt. sampratomis.
Todėl šiuos planus liečiančios žinios buvo saugomos visų brolijų, okultinių ordinų Šventų Švenčiausioje slaptoje šventyklos patalpoje. Čia galime tik pridurti, kad tų, kurie buvo įvaldę aukštas dvasines jėgas ir piktnaudžiavo jomis, laukia pasibaisėtinas likimas, ritmo švytuoklei neišvengiamai pasukus atgal į pačią materialiausią gyvenimo kraštutinybę, iš kur jie turės pakartoti savo ėjimą dvasios link per visus varginančius Kelio ciklus, bet visuomet papildomai kentėdami dėl jiems paliktos amžinos varginančios atminties apie aukščius, iš kurių jie krito per blogus poelgius.
Okultistai žino, kad legendos apie puolusius angelus pagrįstos konkrečiais faktais. Egoistinės galios siekimas dvasios plane egoistines sielas neišvengiamai atveda prie dvasinės pusiausvyros praradimo, prie tokio žemo kritimo, kiek aukštai prieš tai jos buvo pakilusios. Bet net ir tokioms sieloms duota galimybė grįžti, net ir tokios sielos vėl įveikia atgalinę kelionę, griežtai apsimokėdamos pagal nenumaldomą atpildo dėsnį.
Pabaigoje mes vėl norėtume jums priminti, kad pagal atitikimo dėsnį, įkūnijantį tiesą kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje, visi septyni hermetiniai principai visiškai veikia visuose, be išimties, fiziniuose, protiniuose ir dvasiniuose planuose. Proto substancijos principas pasireiškia kiekviename plane, nes jis yra Visko Prote. Atitikimo principas pasireiškia kiekviename plane, nes tarp visų planų yra atitikimas, harmonija ir santarvė. Vibracijų principas pasireiškia kiekviename plane, nes pats skaidymas į planus, kaip mes jau išsiaiškinome, vyksta pagal vibracijas.
Poliariškumo principas pasireiškia kiekviename plane, nes polių kraštutinumai yra ryškios priešybės bei prieštaros. Ritmo principas pasireiškia kiekviename plane, nes reiškinių vystymąsi sąlygoja jų potvyniai ir atoslūgiai, pakilimai ir kritimai, įėjimai ir išėjimai. Priežasčių ir pasekmių principas pasireiškia kiekviename plane, nes kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o kiekviena priežastis turi savo pasekmę. Lyties principas pasireiškia kiekviename plane kiekvienu kūrybinės energijos pasireiškimu per vyrišką ir moterišką aspektus.
Kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje. Ši per amžius einanti hermetinė aksioma apima vieną iš didžiausių Visatos reiškinių principų. Vėlesnėse mūsų paskaitose, nagrinėdami likusius principus, mes aiškiau pamatysime šio didžio atitikimo principo prigimties universalų teisingumą.
gal tuose hermetiniuose mokymuose ir nerasite naujų ,,amerikų'' , tačiau rasite daug susišaukiančių kosminių dvasinių aspektų su Urantijos knygos apreiškimasis ( aišku , jeigu juos skaitote ) ir suformuosite nuostabą . Kaip tuose senovės amžiuose , kai buvo tik arklys ir tapkės iš veršio odos , ir dar šiokia tokia skranda kūnui pridengti , žmogaus prote gimdavo šitokios dvasinės ŽINIOS , arba kitaip tariant , kaip to tūkstantmečio žmogus galėjo priimti ir suprasti šitokią super sudėtingą dvasinę informaciją ? Tačiau , kaip matome suprato ir mokė tos išminties , ištikimus savo mokinius , apie kosminius , dieviškus , filosofinius būvius .
VIBRACIJA
Niekas nėra ramybės būsenoje, viskas juda, viskas vibruoja.
Didysis trečias hermetinis principas vibracijų principas įkūnija tiesą, kad judėjimas pasireiškia Visatoje visame kame, kad niekas nesiilsi, viskas juda, vibruoja, cirkuliuoja. Šį hermetinį principą pripažino kai kurie ankstyvieji graikų filosofai, įtraukę jį į savo sistemas. Bet vėlesniais amžiais jis pasitraukė iš hermetiniams sluoksniams nepriklausančių mąstytojų dėmesio sferos. XIX a. fizinis mokslas vėl atrado šią tiesą, o XX a. moksliniai atradimai pateikė papildomų šios amžinos hermetinės doktrinos teisingumo įrodymų. Hermetiniai mokymai byloja, kad viskas ne tik juda ir vibruoja, bet skirtumas tarp atskirų visuotinės jėgos pasireiškimų atsiranda vien dėl vibracijų tempo ir tipo kitimų. Ir dar daugiau, netgi Viskas pats nuolat skleidžia tokio begalinio laipsnio intensyvumo ir tokio didelio greičio vibraciją, kad jį praktiškai galima laikyti besiilsinčiu; mokytojai šiuo klausimu pataria mokiniams atkreipti dėmesį į tą faktą, kad net ir fiziniame plane greitai judantis objektas, pavyzdžiui, besisukantis ratas, atrodo nejudantis. Mokymai byloja ir tai, kad viename vibracijų poliaus gale yra dvasia, o kitame poliuje vyrauja pačios grubiausios materijos formos. Tarp šių dviejų polių išsidėsto milijonai milijonų įvairiausių tipų ir tempų vibracijų. Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad tai, ką mes vadiname materija ir energija, yra ne kas kita, kaip vibracinio judesio tipai, o kai kurie pažangiausi mokslininkai artėja prie okultistų pozicijų, teigiančių, kad proto reiškiniai yra taip pat vibracijų arba judėjimo tipai. Pažvelkime, ką mokslas gali pasakyti apie materijos ir energijos vibracijas.
Pirmiausia mokslas moko, kad visoje materijoje tam tikru laipsniu pasireiškia vibracijos, atsirandančios dėl temperatūros ar šilumos. Jeigu objektas šaltas arba karštas (ir vienas, ir kitas tėra tik vieno ir to paties laipsniai), jis skleis atitinkamas šilumines vibracijas, t. y. jis judės, arba vibruos. Toliau mokslas moko, kad visos materijos dalelės juda apskritiminiu judesiu, nuo korpuskulių iki saulių. Planetos sukasi aplink saules ir daugelis iš jų sukasi aplink savo ašis. Saulės sukasi aplink dar didesnius centrus, o tie savo ruožtu juda dar didesniais mastais ir t. t. iki begalybės. Molekulės, iš kurių susideda atskiros materijų rūšys, skleidžia nuolatinius virpesius ir nuolat juda viena aplink kitą ir viena nuo kitos. Molekulės susideda iš atomų, kurie analogiškai nuolat juda ir vibruoja. Atomai susideda iš dalelių, kurios taip pat nuolat juda ir sukuria labai aukštų vibracijų būsenas ir tipus. Taigi mes matome, kad visos materijos formos turi savo vibracijas, kas visiškai atitinka hermetizmo vibracijų principą.
Tas pats vyksta ir su atskiromis energijų formomis. Mokslas moko, kad šviesa, šiluma, magnetizmas, elektra yra ne kas kita, kaip vibracinis judėjimas, tam tikru būdu susijęs su eteriu ir tikriausiai iš jo kylantis. Mokslas negali iki galo paaiškinti gamtos reiškinių, žinomų kaip sukibimas (adhezija, kohezija), trauka, gravitacija (pati paslaptingiausia iš šių trijų), nors kai kurie rašytojai
linksta manyti, kad šios trys energijos formos yra vibracinių energijų pasireiškimai (tą per amžius teigė hermetinis mokymas).
Visuotinį eterį, mokslo postuluojamą be aiškaus jo prigimties suvokimo, hermetistai laiko aukščiausiu pasireiškimu to, kas klaidingai vadinama materija, tai yra materija aukščiausiame vibracijų lygyje, jų pavadinta eterine substancija. Hermetistai moko, kad eterinėms substancijoms būdingas ypatingas išretėjimas bei tamprumas ir jos smelkiasi per visą erdvę, tapdamos terpe, galinčia perduoti vibracinės energijos bangas (šilumą, šviesą, elektrą, magnetizmą ir kt.). Mokslininkai mano, kad eterinė substancija yra rišanti grandis tarp vibracinės energijos, mums žinomos kaip materija, iš vienos pusės ir energija, arba jėga, iš kitos, o taip pat, kad ji išreiškia tik jai būdingą vibracijų laipsnį, dažnumą ir tipą.
Vibracijų greičio kitimui iliustruoti kaip pavyzdį mokslininkai pasiūlė besisukantį ratą, sukutį arba cilindrą pavadinkime šiuos besisukančius daiktus objektais. Tegul iš pradžių objektas sukasi lėtai. Jį lengva įžiūrėti, bet garso jis neskleidžia. Greitis po truputį didėja ir po keleto akimirkų jis tampa toks didelis, kad galima girdėti stiprų bildesį arba žemus garsus. Greičiui vis didėjant, atsiranda muzikinio diapazono garsai ir kyla vis aukštyn ir aukštyn, kol greičiui pasiekus tam tikrą ribą žmogaus ausį persmelkia veriantis spiegimas ir garsai dingsta. Objekto sukimosi greitis pasiekė ribą, už kurios ausis nejaučia vibracijų. Po to pradedamas jausti šilumos didėjimas. Didėjant sukimosi greičiui, akis pajunta, kad objektas tampa rausvos spalvos, kuri, greičiui vis didėjant, tampa raudona, ryškėja, virsta oranžine, po to pereina į geltoną, iš jos į žalią, mėlyną ir pagaliau į violetinę spalvą. Greičiui padidėjus iki tam tikros ribos, dingsta ir violetinė, dingsta visos spalvos, žmogaus akis jau nebejaučia jų. Bet besisukantis objektas tebeskleidžia vibracijas, kurios naudojamos fotografijai, o vėliau ir kitus vos apčiuopiamus šviesos spindulius. Greičiui vis didėjant, pasiekiame rentgeno spindulius, elektrą ar elektromagnetines bangas
Kai objektas pasiekia tam tikrą vibracijų dažnį, jo molekulės suyra ir skyla į pradinius elementus, arba atomus. Toliau atomai pagal vibracijos principą skyla į nesuskaičiuojamas daleles, iš kurių jie susideda. Galų gale dingsta ir dalelės, ir tada galime sakyti, jog objektas susideda iš eterinės substancijos. Mokslas nesiryžta tęsti iliustracijos, bet hermetistai moko, kad jeigu vibraciją nuolat didinsime, objektas pasieks aukščiausias pasireiškimo būsenas, atkartos atskiras protines būsenas ir taip vis aukštyn dvasios link tol, kol pagaliau grįš į Viską, kuris yra absoliuti Dvasia. Objektas jau seniai nustojo būti objektu, dar prieš pasiekdamas eterinę substanciją, bet pavyzdys teisingas ta prasme, kad jis parodo nuolatinio vibracijų laipsnių ir tipų kitimo veikimą. Analizuojant šį pavyzdį, reikia atminti, kad tose stadijose, kai objektas skleidžia šviesos, šilumos ir kt. bangas, iš tikrųjų jis nepavirsta tomis energijos formomis, kurių laipsnis kur kas aukštesnis, o tiesiog pasiekia tokį vibracijų laipsnį, prie kurio šios energijų formos išsilaisvina iš jas laikančių molekulių, atomų bei dalelių įtakos. Taigi šios energijos, nors ir aukštesnio už materiją laipsnio, yra įkalintos bei uždarytos
fiziniuose dariniuose, nes energija pasireiškia visur, netgi fizinėse formose, ir pasireikšdama užsilieka savo kūriniuose, turinčiuose fizinę formą, kas tam tikru laipsniu teisinga visų kūrinių atžvilgiu, nes kurianti jėga įsitraukia į savo kūrybą.
Hermetiniai mokymai eina dar toliau ir moko, kad visus mąstymo, emocijų, proto, valios arba norų, bet kokios protinės būsenos pasireiškimus lydi vibracijos, kurių dalis yra išspinduliuojama ir stengiasi paveikti kitų asmenų protus indukcijos būdu. Būtent šiuo principu pagrįstas telepatijos, proto įtakos ir panašių vieno proto kitam poveikio bei valdžios formų reiškiniai. Su šiais reiškiniais šiuolaikinė visuomenė susiduria ypatingai dažnai, nes labai plačiai pasklido įvairių mokyklų, kultų ir mokymų okultinės žinios.
Kiekviena mintis, emocija ar protinė būsena turi savą vibracijų dažnį ir tipą. Asmuo arba kiti asmenys savo norais gali sukurti šias būsenas, kaip gali sukurti muzikinių garsų tonus priversdami tam tikru greičiu vibruoti instrumentą, kaip gali sukurti spalvas. Žinant vibracijos principą ir jį taikant proto reiškiniams, galima norimame lygyje poliarizuoti protą ir pasiekti tiesiog tobulą savo vidinių būsenų, nuotaikų ir t. t. kontrolę. Lygiai taip pat galima paveikti ir kitus žmones, sukeliant juose norimas būsenas. Kitaip sakant, galima įgyti sugebėjimą proto plane kurti tai, ką mokslas kuria fiziniame plane bangų vibracijas. Šią galią įmanoma pasiekti, aišku, tik naudojant specialią teoriją, praktiką, pratimus ir kt., kas yra proto transmutacijos mokslas, viena iš hermetinio meno šakų.
Nedidelis pamąstymas apie tai, ką čia pateikėme, parodys mokiniui, kad vibracijos principu yra pagrįsti visi nepaprastų galių pasireiškimai, būdingi meistrams ir adeptams, pajėgiantiems tobulai sukaupti energijas iš gamtos dėsnių, bet kurie iš tikrųjų tiesiog panaudoja vieną dėsnį prieš kitą; kurie pasiekia savo rezultatų pakeisdami materialių objektų vibracijas arba energijų formas ir taip atlikdami vadinamus stebuklus. Kaip teisingai pastebėjo vienas iš senųjų hermetinių rašytojų, kas suvokė vibracijų principą, tas sugriebė valdžios skeptrą.
POLIARIŠKUMAS
Visa kas yra dvejopa; visa kas turi savo polius; visa kas turi savo priešybę; panašus ir nepanašus vienas ir tas pats; priešybės identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi laipsniu; kraštutinumai sutampa; visos tiesos tik pusiau tiesos; visus paradoksus galima suderinti.
Didysis ketvirtas hermetinis principas poliariškumo principas įkūnija tiesą, kad visi pasireiškiantys reiškiniai turi dvi puses, du aspektus, du polius, priešybių porą su laipsnių gausa tarp šių dviejų kraštutinumų. Remiantis šiuo principu, lengva paaiškinti senuosius paradoksus, kurie kažkada stulbino žmonių protus. Žmonės visada suprato šio principo svarbą ir stengėsi išreikšti jį tokiomis sąvokomis kaip, pavyzdžiui: Viskas egzistuoja ir neegzistuoja tuo pačiu metu; Visos tiesos tik pusiau teisingos; Kiekviena tiesa yra pusiau netiesa; Viskas turi dvi puses; Kiekvienas skydas turi atvirkščią pusę ir t. t. Hermetiniai mokymai moko, kad daiktai, atrodantys
visiška vienas kito priešingybe, tesiskiria tik laipsniu; kad priešybių poros sutaikomos; kad tezė ir antitezė identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi savo laipsniais; kad visuotinis priešybių sutaikymas įmanomas taikant poliariškumo principą.
Mokytojai teigia, kad šio principo paaiškinimų galime rasti visur, tereikia tik įsigilinti į daiktų prigimtį. Jie pradeda nuo įrodymo, kad dvasia ir materija yra tik vieno ir to paties du poliai, o tarpiniai planai tarp jų tėra tik vibracijos. Toliau jie parodo, kad Viskas ir daugis yra vienas ir tas pats, o skirtumas tarp jų tėra tik proto pasireiškimo laipsniai. Lygiai kaip Dėsnis ir dėsniai tėra tik du priešingi poliai. Analogiškai yra Principas ir principai; begalinis Protas ir baigtiniai protai.
Toliau, pereidami prie fizinio plano, jie pateikia principo iliustraciją, kad šiluma ir šaltis identiški savo prigimtimi, o skiriasi tik laipsniais. Temperatūros laipsnius parodo termometras, apatiniai laipsniai pavadinti šalčiu, viršutiniai karščiu. Tarp šių dviejų polių egzistuoja daug šilumos ir šalčio lygių, vadinkite, kaip norite, esmės nesugadinsite. Iš dviejų taškų aukštesnysis visada bus šiltesnis, o apatinis visada šaltesnis. Absoliutaus standarto nėra, viskas tėra tik laipsniai. Nėra termometre vietos, kur baigiasi šiluma ir prasideda šaltis. Viskas tėra tik santykinės padalos aukštesnių arba žemesnių vibracijų pasekmė. Patys terminai aukštas ir žemas, kuriuos mes priversti naudoti, tėra tik vieno ir to paties poliai tai santykiniai terminai. Lygiai tas pats ir su rytais ir vakarais: keliaukite aplink žemę rytų kryptimi, ir grįšite į tašką, kuris, kai išsiruošėte į kelią, buvo pavadintas vakarais, taigi jūs grįšite iš vakarų. Keliaukite visą laiką į šiaurę, ir jūs pastebėsite, kad keliaujate į pietus, arba atvirkščiai.
Šviesa ir tamsa yra vieno ir to paties du poliai su laipsnių skirtumu tarp jų. Tas pats ir su muzikiniu diapazonu: pradėdami nuo do kylate vis aukščiau ir pasiekiate kitą do, ir t. t., tik kitame klaviatūros gale, o tarp jų daugybė skirtingų padalų. Tas pats su šviesos diapazonu: skirtumas tarp tamsiai violetinės ir tamsiai raudonos tėra tik aukštesnės arba žemesnės vibracijos. Didelis ir mažas santykiniai dydžiai. Analogiškai tai liečia ir triukšmą bei tylą, sunkų ir lengvą, aštrų ir buką. Teigiamas ir neigiamas du poliai su begaline padalų seka tarp jų.
Gėris ir blogis nėra absoliutūs: vieną diapazono galą mes vadiname geru, kitą blogu. Viename gale gėris, kitame blogis. Vienas daiktas geresnis už kitą, žemiau skalėje esantį daiktą, bet jis nėra geresnis už aukščiau skalėje esantį daiktą, ir taip toliau; taigi geresnis ar blogesnis santykinai nustatomi tik iš skalės padalų.
Tas pats ir proto plane. Meilė ir neapykanta paprastai laikomos viena kitos priešybe, visiškai nesutaikomomis priešingybėmis. Bet jeigu pritaikysime poliariškumo principą, tai pastebėsime, kad nėra tokio reiškinio kaip absoliuti meilė arba absoliuti neapykanta. Šie reiškiniai tiesiog terminai, taikomi vieno ir to paties dviem poliams. Pradėdami nuo bet kurio diapazono taško, rasime daugiau meilės ir mažiau neapykantos kildami skale į viršų, ir mažiau meilės, o daugiau neapykantos leisdamiesi žemyn; tai bus teisinga visais atvejais, nepriklausomai nuo to, nuo kur nuo viršaus ar
apačios pradėsime. Yra meilės ir neapykantos padalos ir yra centrinis taškas, kur palankumas ar nepalankumas taip nublanksta, kad sunku juos atskirti. Ir baimė paklūsta tai pačiai taisyklei. Priešybių poros egzistuoja visame kame. Ten, kur jūs rasite vieną iš jų, ten būtinai rasite ir jos priešybę abu polius.
Būtent šis faktas, naudojant poliariškumo linijas, leidžia hermetistams vieną proto būseną paversti kita. Reiškiniai, priklausantys skirtingoms klasėms, negali būti keičiami vieni kitais, bet esantys vienoje klasėje gali būti pakeisti, t. y. pakeistas jų poliariškumas. Taigi meilė niekada netaps rytais arba vakarais, raudona ar violetine, bet ją galima pakeisti (ir labai dažnai pakeičia) neapykanta; lygiai taip neapykantą galima pakeisti meile, pakeičiant jos poliariškumą. Narsą galima pakeisti bailumu, ir atvirkščiai. Sunkius daiktus galima paversti lengvais. Neaiškus tampa aiškus, karštas šaltas ir t. t., o pats keitimas vyksta visada tarp vieno tipo, bet skirtingų laipsnių daiktų. Kaip pavyzdį paimkime bailų žmogų. Keliant jo proto vibracijų lygį skalėje baimė drąsa, galima jį paversti ypatingai aukšto laipsnio drąsuoliu ir bebaimiu. Analogiškai tingus žmogus gali pasikeisti į aktyvų, norima kryptimi pakeitus jo poliarizaciją.
Mokinys, susipažinęs su psichinių būsenų keitimo metodikomis, kurias naudoja atskiros psichologijos mokslo kryptys, nesunkiai atpažins jų naudojamą principą. Tai yra, kai vieną kartą jis suvoks poliariškumo principą ir supras, kad psichinės būsenos kinta keičiant poliariškumą manipuliuojant tame pačiame diapazone, lengvai naudosis šiuo principu. Transmutacija (keitimas) vyksta ne keičiant vieno daikto prigimtį kito visiškai skirtingo daikto prigimtimi, o paprasčiausiai keičiant to daikto vieną lygį kitu lygiu nepaprastai svarbus skirtumas. Kaip pavyzdį paėmę analogiją iš fizinio plano matome, kad neįmanoma šilumą pakeisti garsu, aukščiu ir t. t., bet šilumą labai lengva pakeisti šalčiu, paprasčiausiai sumažinant vibracijų greitį. Lygiai taip pat viena į kitą gali būti keičiamos meilė ir neapykanta; baimė ir narsa. Bet nei baimę galima pakeisti meile, nei narsą neapykanta. Proto psichinės būsenos skirstomos į daugybę klasių, o kiekviena iš jų turi savo priešybių polius, su kuriais gali būti atlikta transmutacija.
Mokinys lengvai supras, kad proto būsenų, kaip ir fizinio plano reiškinių, abu polius galima klasifikuoti kaip teigiamą ir neigiamą. Taip meilė neapykantos atžvilgiu yra teigiama, kaip ir narsa baimės atžvilgiu, veikla neveiklos ir t. t. Tiems, kurie nesusipažinę su vibracijų principu, dar pridursime, kad teigiamas polius aukštesnio laipsnio už neigiamą ir atitinkamai dominuoja virš jo. Gamtos tendencija teigiamo poliaus aktyvumo dominavimas.
Be to, kad, naudojant poliarizacijos meną, galima keisti savo paties proto būsenų polius. Proto įtakos reiškiniai įvairiose savo fazėse rodo, kad principą galima taikyti ir tiems reiškiniams, kai vienas protas įtakoja kitą, apie ką šiuo metu daug rašoma ir ko plačiai mokoma. Supratus, kad proto indukcija yra įmanoma, t. y., supratus, kad proto būsenas galima sukurti indukuojant jas kitiems, galima aiškiai pamatyti, kaip tam tikros vibracijos ar proto būsenos poliarizacijos lygis gali paveikti
kitą asmenį ir taip pakeisti šio asmens atitinkamos proto būsenos poliariškumą. Pagal šį principą veikia ir protinis gydymas. Pavyzdžiui, žmogus yra prastos, melancholiškos nuotaikos ir kupinas baimių. Psichologas, savo treniruota valia sutelkdamas savo protą į norimą vibraciją ir taip gaudamas norimą savo poliarizaciją, indukuodamas sukuria panašią proto būseną kitame asmenyje, ir dėl to šio asmens vibracijos pakyla ir asmuo poliarizuojamas iš neigiamo poliaus į teigiamą, o jo baimė ir kitos neigiamos emocijos transmutuojamos į drąsą ir panašias teigiamas proto būsenas. Nedidelė praktika jums parodys, kad šie proto pokyčiai vyksta visoje poliarizacijos skalėje, o pokyčiai skiriasi laipsniu, bet ne rūšimi. Šio didžiojo hermetinio principo egzistavimo žinojimas leis mokiniui geriau suprasti savo paties ir kitų žmonių proto būsenas. Jis pamatys, kad šios būsenos priklauso nuo jų laipsnio, taigi jis galės savo pastangomis pakelti arba pažeminti vibracijas, keisti savo proto polius, o tai reiškia būti savo proto būsenų meistru, bet ne tarnu ir vergu. Šis žinojimas leis jam savo protu padėti kitiems ir tam tikrais metodais pakeisti poliariškumą, kai to reikia. Mes patariame visiems mokiniams susipažinti su poliariškumo principu patiems, nes teisingas jo supratimas padės suvokti daug sudėtingų dalykų.
Visa kas yra dvejopa; visa kas turi savo polius; visa kas turi savo priešybę; panašus ir nepanašus vienas ir tas pats; priešybės identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi laipsniu; kraštutinumai sutampa; visos tiesos tik pusiau tiesos; visus paradoksus galima suderinti.
Didysis ketvirtas hermetinis principas poliariškumo principas įkūnija tiesą, kad visi pasireiškiantys reiškiniai turi dvi puses, du aspektus, du polius, priešybių porą su laipsnių gausa tarp šių dviejų kraštutinumų. Remiantis šiuo principu, lengva paaiškinti senuosius paradoksus, kurie kažkada stulbino žmonių protus. Žmonės visada suprato šio principo svarbą ir stengėsi išreikšti jį tokiomis sąvokomis kaip, pavyzdžiui: Viskas egzistuoja ir neegzistuoja tuo pačiu metu; Visos tiesos tik pusiau teisingos; Kiekviena tiesa yra pusiau netiesa; Viskas turi dvi puses; Kiekvienas skydas turi atvirkščią pusę ir t. t. Hermetiniai mokymai moko, kad daiktai, atrodantys
visiška vienas kito priešingybe, tesiskiria tik laipsniu; kad priešybių poros sutaikomos; kad tezė ir antitezė identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi savo laipsniais; kad visuotinis priešybių sutaikymas įmanomas taikant poliariškumo principą.
Mokytojai teigia, kad šio principo paaiškinimų galime rasti visur, tereikia tik įsigilinti į daiktų prigimtį. Jie pradeda nuo įrodymo, kad dvasia ir materija yra tik vieno ir to paties du poliai, o tarpiniai planai tarp jų tėra tik vibracijos. Toliau jie parodo, kad Viskas ir daugis yra vienas ir tas pats, o skirtumas tarp jų tėra tik proto pasireiškimo laipsniai. Lygiai kaip Dėsnis ir dėsniai tėra tik du priešingi poliai. Analogiškai yra Principas ir principai; begalinis Protas ir baigtiniai protai.
Toliau, pereidami prie fizinio plano, jie pateikia principo iliustraciją, kad šiluma ir šaltis identiški savo prigimtimi, o skiriasi tik laipsniais. Temperatūros laipsnius parodo termometras, apatiniai laipsniai pavadinti šalčiu, viršutiniai karščiu. Tarp šių dviejų polių egzistuoja daug šilumos ir šalčio lygių, vadinkite, kaip norite, esmės nesugadinsite. Iš dviejų taškų aukštesnysis visada bus šiltesnis, o apatinis visada šaltesnis. Absoliutaus standarto nėra, viskas tėra tik laipsniai. Nėra termometre vietos, kur baigiasi šiluma ir prasideda šaltis. Viskas tėra tik santykinės padalos aukštesnių arba žemesnių vibracijų pasekmė. Patys terminai aukštas ir žemas, kuriuos mes priversti naudoti, tėra tik vieno ir to paties poliai tai santykiniai terminai. Lygiai tas pats ir su rytais ir vakarais: keliaukite aplink žemę rytų kryptimi, ir grįšite į tašką, kuris, kai išsiruošėte į kelią, buvo pavadintas vakarais, taigi jūs grįšite iš vakarų. Keliaukite visą laiką į šiaurę, ir jūs pastebėsite, kad keliaujate į pietus, arba atvirkščiai.
Šviesa ir tamsa yra vieno ir to paties du poliai su laipsnių skirtumu tarp jų. Tas pats ir su muzikiniu diapazonu: pradėdami nuo do kylate vis aukščiau ir pasiekiate kitą do, ir t. t., tik kitame klaviatūros gale, o tarp jų daugybė skirtingų padalų. Tas pats su šviesos diapazonu: skirtumas tarp tamsiai violetinės ir tamsiai raudonos tėra tik aukštesnės arba žemesnės vibracijos. Didelis ir mažas santykiniai dydžiai. Analogiškai tai liečia ir triukšmą bei tylą, sunkų ir lengvą, aštrų ir buką. Teigiamas ir neigiamas du poliai su begaline padalų seka tarp jų.
Gėris ir blogis nėra absoliutūs: vieną diapazono galą mes vadiname geru, kitą blogu. Viename gale gėris, kitame blogis. Vienas daiktas geresnis už kitą, žemiau skalėje esantį daiktą, bet jis nėra geresnis už aukščiau skalėje esantį daiktą, ir taip toliau; taigi geresnis ar blogesnis santykinai nustatomi tik iš skalės padalų.
Tas pats ir proto plane. Meilė ir neapykanta paprastai laikomos viena kitos priešybe, visiškai nesutaikomomis priešingybėmis. Bet jeigu pritaikysime poliariškumo principą, tai pastebėsime, kad nėra tokio reiškinio kaip absoliuti meilė arba absoliuti neapykanta. Šie reiškiniai tiesiog terminai, taikomi vieno ir to paties dviem poliams. Pradėdami nuo bet kurio diapazono taško, rasime daugiau meilės ir mažiau neapykantos kildami skale į viršų, ir mažiau meilės, o daugiau neapykantos leisdamiesi žemyn; tai bus teisinga visais atvejais, nepriklausomai nuo to, nuo kur nuo viršaus ar
apačios pradėsime. Yra meilės ir neapykantos padalos ir yra centrinis taškas, kur palankumas ar nepalankumas taip nublanksta, kad sunku juos atskirti. Ir baimė paklūsta tai pačiai taisyklei. Priešybių poros egzistuoja visame kame. Ten, kur jūs rasite vieną iš jų, ten būtinai rasite ir jos priešybę abu polius.
Būtent šis faktas, naudojant poliariškumo linijas, leidžia hermetistams vieną proto būseną paversti kita. Reiškiniai, priklausantys skirtingoms klasėms, negali būti keičiami vieni kitais, bet esantys vienoje klasėje gali būti pakeisti, t. y. pakeistas jų poliariškumas. Taigi meilė niekada netaps rytais arba vakarais, raudona ar violetine, bet ją galima pakeisti (ir labai dažnai pakeičia) neapykanta; lygiai taip neapykantą galima pakeisti meile, pakeičiant jos poliariškumą. Narsą galima pakeisti bailumu, ir atvirkščiai. Sunkius daiktus galima paversti lengvais. Neaiškus tampa aiškus, karštas šaltas ir t. t., o pats keitimas vyksta visada tarp vieno tipo, bet skirtingų laipsnių daiktų. Kaip pavyzdį paimkime bailų žmogų. Keliant jo proto vibracijų lygį skalėje baimė drąsa, galima jį paversti ypatingai aukšto laipsnio drąsuoliu ir bebaimiu. Analogiškai tingus žmogus gali pasikeisti į aktyvų, norima kryptimi pakeitus jo poliarizaciją.
Mokinys, susipažinęs su psichinių būsenų keitimo metodikomis, kurias naudoja atskiros psichologijos mokslo kryptys, nesunkiai atpažins jų naudojamą principą. Tai yra, kai vieną kartą jis suvoks poliariškumo principą ir supras, kad psichinės būsenos kinta keičiant poliariškumą manipuliuojant tame pačiame diapazone, lengvai naudosis šiuo principu. Transmutacija (keitimas) vyksta ne keičiant vieno daikto prigimtį kito visiškai skirtingo daikto prigimtimi, o paprasčiausiai keičiant to daikto vieną lygį kitu lygiu nepaprastai svarbus skirtumas. Kaip pavyzdį paėmę analogiją iš fizinio plano matome, kad neįmanoma šilumą pakeisti garsu, aukščiu ir t. t., bet šilumą labai lengva pakeisti šalčiu, paprasčiausiai sumažinant vibracijų greitį. Lygiai taip pat viena į kitą gali būti keičiamos meilė ir neapykanta; baimė ir narsa. Bet nei baimę galima pakeisti meile, nei narsą neapykanta. Proto psichinės būsenos skirstomos į daugybę klasių, o kiekviena iš jų turi savo priešybių polius, su kuriais gali būti atlikta transmutacija.
Mokinys lengvai supras, kad proto būsenų, kaip ir fizinio plano reiškinių, abu polius galima klasifikuoti kaip teigiamą ir neigiamą. Taip meilė neapykantos atžvilgiu yra teigiama, kaip ir narsa baimės atžvilgiu, veikla neveiklos ir t. t. Tiems, kurie nesusipažinę su vibracijų principu, dar pridursime, kad teigiamas polius aukštesnio laipsnio už neigiamą ir atitinkamai dominuoja virš jo. Gamtos tendencija teigiamo poliaus aktyvumo dominavimas.
Be to, kad, naudojant poliarizacijos meną, galima keisti savo paties proto būsenų polius. Proto įtakos reiškiniai įvairiose savo fazėse rodo, kad principą galima taikyti ir tiems reiškiniams, kai vienas protas įtakoja kitą, apie ką šiuo metu daug rašoma ir ko plačiai mokoma. Supratus, kad proto indukcija yra įmanoma, t. y., supratus, kad proto būsenas galima sukurti indukuojant jas kitiems, galima aiškiai pamatyti, kaip tam tikros vibracijos ar proto būsenos poliarizacijos lygis gali paveikti
kitą asmenį ir taip pakeisti šio asmens atitinkamos proto būsenos poliariškumą. Pagal šį principą veikia ir protinis gydymas. Pavyzdžiui, žmogus yra prastos, melancholiškos nuotaikos ir kupinas baimių. Psichologas, savo treniruota valia sutelkdamas savo protą į norimą vibraciją ir taip gaudamas norimą savo poliarizaciją, indukuodamas sukuria panašią proto būseną kitame asmenyje, ir dėl to šio asmens vibracijos pakyla ir asmuo poliarizuojamas iš neigiamo poliaus į teigiamą, o jo baimė ir kitos neigiamos emocijos transmutuojamos į drąsą ir panašias teigiamas proto būsenas. Nedidelė praktika jums parodys, kad šie proto pokyčiai vyksta visoje poliarizacijos skalėje, o pokyčiai skiriasi laipsniu, bet ne rūšimi. Šio didžiojo hermetinio principo egzistavimo žinojimas leis mokiniui geriau suprasti savo paties ir kitų žmonių proto būsenas. Jis pamatys, kad šios būsenos priklauso nuo jų laipsnio, taigi jis galės savo pastangomis pakelti arba pažeminti vibracijas, keisti savo proto polius, o tai reiškia būti savo proto būsenų meistru, bet ne tarnu ir vergu. Šis žinojimas leis jam savo protu padėti kitiems ir tam tikrais metodais pakeisti poliariškumą, kai to reikia. Mes patariame visiems mokiniams susipažinti su poliariškumo principu patiems, nes teisingas jo supratimas padės suvokti daug sudėtingų dalykų.
RITMAS
Visa kas teka, įteka, išteka, visa kas turi savo potvynius ir atoslūgius; visi reiškiniai randasi ir išnyksta; švytuoklės svyravimai pasireiškia visame kame; svyravimų riba į kairę yra svyravimų riba į dešinę; ritmai kompensuojasi.
Didysis penktas hermetizmo principas ritmo principas įkūnija tiesą, kad visame kame pasireiškia ritmingas judėjimas: judėjimas pirmyn ir atgal, potvynis ir atoslūgis, svyravimas pirmyn ir atgal, švytuoklės darbas, antplūdis ir nuosmukis, pakilimas ir nusileidimas visa tai vyksta tarp dviejų polių visuose trijuose planuose: fiziniame, proto ir dvasios planuose. Ritmo principas glaudžiai susijęs su poliariškumo principu, aprašytu ankstyvesniame skyriuje. Ritmas pasireiškia tarp dviejų polių, kuriuos sukuria poliariškumo principas. Tai nereiškia, kad ritmo švytuoklė švytuoja iki kraštutinių polių, nes taip būna retai; faktiškai daugeliu atvejų sunku nustatyti kraštutinius priešybių polius. Tačiau svyravimas visada vyksta iš pradžių į vieno, paskui į kito poliaus pusę.
Visada yra veiksmas ir atoveiksmis, judėjimas pirmyn ir atsitraukimas, kilimas ir leidimasis, pasireiškiantis visuose Visatos procesuose ir reiškiniuose. Saulės, pasauliai, žmonės, gyvūnai, augalai, mineralai, jėgos, energija, protas ir materija, ir net dvasia, išreiškia šį principą. Principas pasireiškia kuriant ir griaunant pasaulius, atsirandant ir išnykstant tautoms visuotinėje gyvenimo istorijoje ir netgi žmogaus proto būsenose.
Nuo pat dvasios Visko pasireiškimo galima pastebėti, kad visada yra išsiliejimas ir sutraukimas, Brahmos iškvėpimas ir įkvėpimas, kaip sako braminai. Visatos yra sukuriamos, pasiekia savo žemiausią materialumo lygį ir pradeda kilti į viršų. Saulės gimsta ir pasiekusios savo galybės
viršūnę pradeda regresuoti, kol po daugybės eonų tampa mirusia mase, laukiančia kito impulso, kuris vėl pažadintų jų vidines energijas veiklai, kad galėtų prasidėti naujas saulės gyvenimo ciklas. Taip yra su visais pasauliais: jie gimsta, auga ir miršta, vien tam, kad atgimtų. Taip yra su visais daiktais, turinčiais formą: jie svyruoja tarp veiksmo ir atoveiksmio, tarp gimimo ir mirties, tarp veiklos ir neveiklos ir vėl viskas iš naujo. Taip yra su visomis gyvomis būtybėmis: jos gimsta, auga, miršta, o po to atgimsta. Taip yra su visais didžiaisiais judėjimais, filosofijomis, tikėjimais, madomis, valstybėmis, tautomis ir t. t. gimimas, augimas, branda, nykimas, mirtis ir vėl naujas atgimimas. Švytuoklės svyravimas pasireiškia nuolatos.
Naktis seka dieną, ir dieną naktį. Švytuoklė švytuoja iš vasaros į žiemą ir vėl atgal. Dalelės, atomai, molekulės ir visi materijos kūnai sukasi savo prigimties rate. Nėra tokios būsenos kaip absoliutus poilsis ar judėjimo nebuvimas, visi judesiai išlaiko ritmą. Šis principas yra universalus. Jį galima pritaikyti bet kokiam reiškiniui ar daiktui bet kuriame gyvybės plane. Jį galima pritaikyti visoms žmogaus veiklos fazėms.
Ritmiškas svyravimas nuo vieno poliaus iki kito vyksta nuolatos. Visatos švytuoklė nuolatos juda. Gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai pagal dėsnį keičia vienas kitą.
Ritmo principą gerai supranta šiuolaikinis mokslas ir laiko jį universaliu dėsniu, taikomu visiems materialiems daiktams. Bet hermetistai žengia dar toliau ir žino, kad principo pasireiškimas ir įtaka apima žmogaus proto veiklą ir įtakoja gluminančių nuotaikų, jausmų ir kt. erzinančių bei trikdančių pokyčių seką, kurią kiekvienas pastebi vykstant savyje. Hermetistai, studijuodami šio principo veikimą, išmoko dalinai išvengti jo poveikio su transmutacijos pagalba. Hermetizmo meistrai jau seniai atrado, kad, nors ritmo principas yra nekintamas ir visada daro poveikį proto reiškiniams, visgi, kalbant apie proto reiškinius, yra du ritmo principo pasireiškimo planai. Jie atrado, kad yra du pagrindiniai sąmonės planai žemesnysis ir aukštesnysis. Šio fakto suvokimas leido jiems pakilti į aukštesnįjį planą ir taip išvengti ritmo švytuoklės švytavimo, kuris pasireiškia žemesniajame plane. Kitaip tariant, švytuoklės svyravimas nesąmoningumo plane nedaro įtakos sąmonei. Jie tai vadino neutralizacijos dėsniu. Šio dėsnio veikimo principas yra pakelti ego virš protinės veiklos nesąmoningumo plano vibracijų, kad neigiamas švytuoklės judesys nepasireikštų sąmonėje ir jos nepaveiktų. Tai yra tas pats, kaip pakilti virš daikto ir leisti jam praeiti neužkliudžius jūsų. Hermetizmo meistras arba pažengęs mokinys poliarizuoja save į norimą polių, tarsi atsisakydamas dalyvauti priešingame švytuoklės judėjime, arba, jeigu norite, paneigdamas šio judesio įtaką jam jis lieka tvirtai stovėti savo poliarizuotoje pozicijoje ir leidžia proto švytuoklei judėti atgal nesąmoningumo plane. Visi, kurie yra nors šiek tiek save įvaldę, atlieka šį veiksmą daugiau ar mažiau nesąmoningai, ir neleisdami nuotaikoms bei neigiamoms proto būsenoms juos paveikti jie taiko neutralizacijos dėsnį. Tačiau meistras žengia dar toliau, į dar aukštesnį sugebėjimų lygį.
Naudodamas savo valią jis pasiekia proto tvirtumo ir pusiausvyros laipsnį, beveik nesuvokiamą tiems, kurie leidžia save nešti pirmyn ir atgal švytuojančiai nuotaikų ir jausmų proto švytuoklei.
To svarbą suvoks kiekvienas mąstantis žmogus, kuris supranta, kas sukuria daugumos žmonių nuotaikas, jausmus bei emocijas ir kaip mažai žmonės save valdo. Jeigu nors trumpam sustotumėte ir pamąstytumėte, jūs suprastumėte, kaip dažnai šie ritmo svyravimai veikė jus jūsų gyvenime: kaip entuziazmo periodą neišvengiamai sekdavo priešingas depresijos jausmas ir nuotaika. Lygiai taip pat jūsų drąsos nuotaiką ir periodą keitė atitinkama baimės nuotaika. Ir taip vyksta su dauguma žmonių: jausmų potvyniai ir atoslūgiai kyla ir leidžiasi, bet žmonės niekada nesupranta šių protinių reiškinių priežasties ar reikšmės. Ritmo principo veikimo suvokimas įduoda raktą, kaip įvaldyti šiuos ritmiškus jausmų svyravimus, ir leidžia geriau save pažinti bei nesileisti nešamam šių įtakų. Valia yra aukštesnė už sąmoningą šio principo pasireiškimą, nors paties principo sunaikinti neįmanoma. Mes galime išvengti jo poveikio, bet visgi pats principas veikia. Švytuoklė nuolatos švytuoja, nors mes galime nesiduoti jos nešiojami.
Yra keletas kitų ritmo principo veikimo savybių, apie kurias dabar norėtume pakalbėti. Viena iš jų yra kompensacijos dėsnis. Viena iš žodžio kompensuoti reikšmių yra sukurti pusiausvyrą, kuri ir yra ta reikšmė, kuria šį terminą naudoja hermetistai. Būtent apie šį kompensacijos dėsnį kalba Kibalionas: svyravimų riba į kairę yra svyravimų riba į dešinę; ritmai kompensuojasi.
Kompensacijos dėsnis reiškia, kad svyravimas į vieną pusę apsprendžia svyravimą į priešingą pusę, ar į priešingą polių vienas subalansuoja kitą, arba sukuria pusiausvyrą. Fiziniame plane matome šio dėsnio pavyzdžių. Laikrodžio švytuoklė juda tam tikrą atstumą į dešinę, o po to lygiai tokį patį atstumą į kairę. Metų laikai lygiai taip pat sukuria tarpusavio pusiausvyrą. Potvyniai ir atoslūgiai paklūsta tam pačiam dėsniui. Šis dėsnis veikia visus ritmo reiškinius. Švytuoklė, judanti nedidele amplitude į vieną pusę, nedidele amplitude judės ir į kitą pusę, o didelės amplitudės judesys į dešinę neišvengiamai reikš didelės amplitudės judesį į kairę.
Daiktas, sviestas aukštyn į tam tikrą aukštį, leisdamasis žemyn turės nukeliauti tą patį atstumą. Su kokia jėga į viršų iššaunamas šovinys, tokia pati jėga atsiranda jam grįžtant atgal į žemę. Šis dėsnis fiziniame plane yra pastovus, ką jums patvirtins šiuolaikinis mokslas.
Hermetistai žengia dar toliau. Jie moko, kad žmogaus proto būsenos paklūsta tam pačiam dėsniui. Tas, kuris stipriai džiaugiasi stipriai kentės, bet tas, kuris patirs nedidelį skausmą, tegalės patirti nedidelį džiaugsmą. Kiaulė mažai kenčia protiškai, dėl to nepatiria ir džiaugsmo ji yra pusiausvira. Iš kitos pusės, yra gyvūnų, kurie sugeba stipriai džiaugtis, bet jų nervų sistema ir temperamentas verčia juos kentėti gana stiprų skausmą toks yra ir žmogus. Yra tokių temperamentų, kurie leidžia patirti nedaug džiaugsmo, o taip pat ir tik nestiprų skausmą. Yra tokių, kurie patiria patį didžiausią džiaugsmą, bet taip pat ir patį stipriausią skausmą. Taisyklė yra tokia, kad
kiekvieno individo skausmo ir džiaugsmo sugebėjimai yra subalansuoti. Kompensacijos dėsnis čia veikia pilna jėga.
Hermetistai šiuo klausimu žengia dar toliau. Jie moko, kad, prieš galėdamas patirti tam tikro laipsnio džiaugsmą, žmogus prieš tai turi atitinkamai nutolti į priešingą šio jausmo poliaus pusę. Jie sako, kad neigiamas yra pirminis teigiamo atžvilgiu, kitaip tariant, patirti tam tikrą džiaugsmo laipsnį nereiškia, kad už jį turėsi sumokėti atitinkamu skausmo laipsniu; priešingai, pagal kompensacijos dėsnį džiaugsmas yra ritmo judesys už skausmo laipsnį, jau anksčiau išgyventą šiame ar praėjusiame įsikūnijime. Tai nauja šviesa nušviečia skausmo problemą.
Hermetistų nuomone, gyvenimų grandinė yra vientisa ir formuoja dalį kiekvieno individo gyvenimo ir taip padeda suprasti ritminių svyravimų pasekmes, kurių, nepripažįstant reinkarnacijų, nepavyktų suprasti.
Hermetistai teigia, kad meistras ar pažengęs mokinys tam tikru laipsniu gali išvengti svyravimų į skausmo pusę anksčiau minėtu neutralizacijos procesu. Pakylant į aukštesniuosius ego planus, galima išvengti daugelio patirčių, kurias patiria gyvenantys žemesniajame plane.
Kompensacijos dėsnis vaidina labai didelį vaidmenį žmonių gyvenime. Pastebėsime, kad paprastai žmonės moka tam tikrą kainą už bet ką, ką jie turi ar ko stokoja. Jeigu jis turi viena jis stokoja kito pusiausvyra išlaikyta. Niekas negali tuo pačiu metu išlaikyti savo skatikų ir turėti pyrago riekę. Viskas turi savo maloniąją ir nemaloniąją puses. Už daiktus, kuriuos žmogus įsigyja, jis visada moka daiktais, kuriuos praranda. Turtuolis turi daug to, ko trūksta vargšui, o vargšas dažnai turi to, kas nepasiekiama turtuoliui. Milijonierius gali turėti norą švęsti ir pakankamai turtų turtingam šventiniam stalui suruošti, tačiau tuo pačiu metu jis neturės apetito, kad galėtų visu tuo mėgautis, ir pavydės apetito bei gero virškinimo darbininkui, kuris neturi milijonieriaus turtų bei norų ir kuris patiria daugiau malonumo valgydamas savo menką maistą negu milijonierius, kuris, net ir turėdamas apetitą ar nesutrikusį virškinimą, viso to nepatirtų, nes norai, įpročiai ir ketinimai yra skirtingi. Taip gyvenime visada ir vyksta. Kompensacijos dėsnis veikia nuolatos, siekdamas subalansuoti ir sukurti pusiausvyrą, ir to pasiekia per tam tikrą laiką, nors galbūt prireikia net keleto gyvenimų, kad sugrįžtų ritmo švytuoklė.
Kiekviena priežastis turi savo pasekmę, kiekviena pasekmė turi savo priežastį; visa ką valdo dėsnis; atsitiktinumas tėra neatpažinto dėsnio pavadinimas; egzistuoja daug priežastingumo planų, bet niekas neišvengia dėsnio poveikio.
Didysis šeštas hermetizmo principas priežasčių ir pasekmių principas įkūnija tiesą, kad šis dėsnis pasireiškia visoje Visatoje; kad niekas nevyksta atsitiktinai; kad atsitiktinumas tėra tik
terminas, rodantis egzistuojančią, bet neatpažintą priežastį; kad reiškiniai yra nuolatiniai be pertrūkio ar išimčių. Priežasties ir pasekmės principas yra visos tiek antikinės, tiek šiuolaikinės mokslinės minties pagrindas ir jį hermetizmo mokslininkai skelbė per amžius. Nors tarp įvairių minties mokyklų nuolatos kyla įvairių diskusijų, tačiau šios diskusijos dažniausiai yra dėl principo veikimo detalių ar netgi tik dėl atskirų žodžių reikšmės. Visi tikri pasaulio mąstytojai viso ko pagrindą, priežasčių ir pasekmių principą, pripažino esant teisingą. Galvoti priešingai reikštų išimti visus Visatos reiškinius iš tvarkos dėsnio pavaldumo ir nuleisti juos žemyn kažkokiam žmonių sukurtam atsitiktinumui.
Nedidelis pamąstymas kiekvienam parodys, kad iš tikrųjų nėra tokio daikto kaip grynas atsitiktinumas. Žodynas žodį atsitiktinumas apibūdina kaip: atsitiktinį dalyką, nenumatytą, nejučiomis pasitaikiusį, pakankamai nepagrįstą, nedėsningą. Tačiau šiek tiek pamąstę pamatysite, kad nėra tokio dalyko kaip atsitiktinumas, kažkas esantis už dėsnio ribų, kažkas už priežasčių ir pasekmių ribų. Kaip galėtų reiškinių Visatoje veikti kažkas, nepriklausomas nuo Visatos dėsnių, tvarkos ir tęstinumo?
Toks kažkas turėtų būti visiškai nepriklausomas nuo Visatos tvarkos tendencijų, o taigi aukštesnis už visa tai. Mes negalime įsivaizduoti nieko už Visko ribų, už Dėsnio ribų, nes tik Viskas ir yra Dėsnis. Visatoje nėra vietos kažkam išoriniam, nepriklausančiam nuo Dėsnio. Tokio kažko egzistavimas padarytų visus gamtos dėsnius neefektyvius ir sukeltų Visatoje chaotišką netvarką bei neteisėtumą. Atidžiau pažiūrėję pamatysime, kad tai, ką mes vadiname atsitiktinumu, tėra mums nežinomų priežasčių išraiška priežasčių, kurių mes negalime aprėpti. Žodis atsitiktinumas, kilęs iš senosios savo reikšmės kristi (kaip iškrenta lošimo kauliukai), reiškia idėją, kad iškritę kauliukai (ir daugelis kitų įvykių) tėra paprastas atsitikimas, nesusijęs su jokia priežastimi. Šia prasme šis terminas dažniausiai ir yra naudojamas. Tačiau, gerai išanalizavus šį dalyką, matyti, kad kauliukų iškritimas nėra joks atsitiktinumas. Kiekvieną kartą, kai kauliukas metamas ir parodo tam tikrą akių skaičių, jis paklūsta dėsniui, tokiam pačiam neišvengiamam dėsniui, koks valdo planetų sukimąsi aplink saulę.
Dar prieš iškrentant kauliukui, jau egzistuoja priežastys ar priežasčių grandinės, besitęsiančios atgal toliau, nei protas gali atsekti. Kauliukų buvimo dėžutėje padėtis, raumenų energijos, panaudotos metimui kiekis, stalo padėtis ir t. t. visa tai yra priežastys, kurių pasekmę mes pamatome. O už šių regimų priežasčių yra prieš jas einančių neregimų priežasčių grandinė, kuri turės įtakos dažniausiai iškritusių akių skaičiui.
Jeigu kauliukai bus metami daug kartų, pastebėsime, kad iškris maždaug vienodas kiekis akių, t. y. dažniausiai bus vienodas skaičius vienos, dviejų ir t. t. akių. Meskite monetą į orą, ir ji nukris herbu arba skaičiumi; bet atlikite tai daug kartų ir iškritusių herbų bei skaičių kiekis bus maždaug vienodas. Tai yra vidurkio dėsnio veikimas. Tačiau tiek vidurkis, tiek vienas metimas paklūsta priežasčių ir pasekmių dėsniui, ir jeigu sugebėtume įžvelgti priežastis, pamatytume, kad esamomis sąlygomis ir esamu laiku kitoks akių skaičius iškristi tiesiog negalėjo. Esant toms pačioms sąlygoms, bus gautas tas pats rezultatas.
Kiekvienas įvykis visada turi priežastį. Niekas niekada nevyksta be priežasties ar priežasčių grandinės. Bandant suvokti šį principą, žmonių galvose kyla tam tikras sumišimas dėl to, kad jie nesugeba paaiškinti, kaip vienas daiktas gali kilti iš kito daikto, t. y. kaip vienas daiktas gali būti kito kūrėju. Tiesą sakant, joks daiktas niekada nesąlygoja ar nekuria kito daikto. Priežastis ir pasekmė turi reikalą tik su įvykiais. Įvykis yra tai, kas ateina, kyla ar atsitinka kaip kažkokio prieš tai buvusio įvykio pasekmė ar rezultatas. Joks įvykis nekuria kito įvykio, bet tiesiog yra ankstesnė grandis didžioje įvykių tvarkos grandinėje, kylančioje iš kūrybinės Visko energijos. Tarp visų buvusių, esamų ir būsimų įvykių yra tęstinumas. Tarp viso ko, kas buvo ir kas bus, egzistuoja ryšys.
Išjudintas riedulys, nuriedėjęs nuo kalno, pramuša papėdėje stovinčio namo stogą. Iš pirmo žvilgsnio mes tai laikome atsitiktiniu įvykiu, bet geriau su juo susipažinę randame už jo didelę priežasčių grandinę. Visų pirma lijo lietus, kuris suminkštino gruntą ir padėjo išsijudinti akmeniui; po to jį veikė saulė, kiti lietūs ir t. t.; visa tai po truputį ardė uolą; skverbiantis gilyn egzistuoja dar ankstesnės priežastys, kurios formavo kalną ir jo atsiradimą dėl žemės plutos judesių, ir t. t. iki begalybės. Toliau mes galėtume atsekti priežastis, esančias už lietaus ir t. t. Mes galėtumėme išanalizuoti stogo istoriją. Trumpai tariant, greitai pastebėtume, kad esame įsipainioję į priežasčių ir pasekmių tinklą, iš kurio greitai užsinorėtume išsivaduoti.
Kaip žmogus turi du tėvus, keturis senelius, aštuonis prosenelius, šešiolika proprosenelių ir t. t. iki kokios keturiasdešimtosios kartos, kai galėtume priskaičiuoti milijonus protėvių taip ir su skaičiumi priežasčių, esančių net už menkiausio įvykio ar reiškinio, tokio kaip suodžių dulkelės sumirgėjimas prieš jūsų akis. Nėra lengva užduotis prasekti suodžio kelią atgal iki ankstyvojo žemės istorijos periodo, kai jis buvo dalis didelio medžio kamieno, kuris vėliau virto anglimi ir t. t. iki pat to momento, kai šis suodis pasirodė mūsų akiratyje, tęsdamas savo egzistenciją.
Didelė įvykių, priežasčių ir pasekmių grandinė atvedė jį į jo esamas sąlygas, kurios tėra viena grandis įvykių grandinėje, kurie kurs kitus įvykius šimtams metų į ateitį nuo dabar. Vienas iš įvykių, kilusių iš šio mažo suodžio, buvo šių eilučių rašymas; tai buvo priežastis, dėl kurios turėjo darbo raidžių rinkėjas, korektorius ir dėl kurios kils tam tikrų minčių jūsų ir kitų žmonių protuose, o tai savo ruožtu paveiks dar kitus žmones ir t. t., virš žmogaus sugebėjimo aprėpti dar plačiau ir visa tai dėl mažo suodžio kelionės, kuri parodo daiktų ryšį ir sąveiką bei tolesnį faktą, kad nėra didelio, nėra mažo Protui, kuris yra viso ko priežastis.
Pagalvokime. Jeigu tam tikras vyras nebūtų sutikęs tam tikros merginos kažkada labai seniai, akmens amžiuje, tu, skaitantis šias eilutes, galėjai nebūti čia. Ir galbūt, jeigu ta pati pora nebūtų susitikusi, mes, rašantys šias eilutes, nebūtumėm dabar čia. Vėlgi rašymo veiksmas iš mūsų pusės ir skaitymo veiksmas iš jūsų pusės paveiks ne tik jūsų ir mūsų gyvenimus bei likimus, tačiau taip pat turės tiesioginį ar netiesioginį poveikį daugumai žmonių, gyvenančių dabar ir gyvensiančių ateinančiais amžiais. Kiekviena mintis, kurią pagalvojame, kiekvienas veiksmas, kurį atliekame, turi savo tiesioginį ir netiesioginį rezultatą, priklausantį didžiajai priežasčių ir pasekmių grandinei.
Dėl tam tikrų priežasčių šiame darbe nenorime svarstyti laisvos valios, arba determinizmo. Tarp kitų priežasčių pagrindinė yra ta, kad nė viena iš prieštaringų nuomonių nėra visiškai teisinga iš tiesų abi pusės, remiantis hermetizmo principu, yra dalinai teisios. Poliariškumo principas rodo, kad abi pusės tėra pusinės tiesos kaip vienos tiesos priešingi poliai. Mokymai teigia, kad žmogus gali būti ir laivas, ir tuo pačiu suvaržytas neišvengiamybės, priklausomai nuo to, iš kokio tiesos aukščio ir kokiomis terminų reikšmėmis bus svarstomas šis klausimas. Senovės rašytojai jį nusako taip: Kuo toliau nuo centro yra būtybė, tuo labiau ji yra suvaržyta; kuo arčiau centro ji priartėja, tuo arčiau laisvės ji yra.
Dauguma žmonių daugiau ar mažiau priklauso nuo paveldimumo, aplinkos ir t. t. ir turi labai mažai laisvės. Juos valdo išorinio pasaulio nuomonės, papročiai, mintys bei jų pačių emocijos, jausmai, nuotaikos ir t. t. Jie nėra pasiekę jokio meistriškumo, verto šio vardo. Jie pasipiktinę atmeta tokį teiginį sakydami: Betgi aš iš tikrųjų laisvas veikti ir daryti, kaip noriu aš darau tiktai tai, ką noriu daryti. Bet jie nesugeba paaiškinti, iš kur kyla šis noras. Dėl ko jie nori daryti viena, o ne kita? Argi jų noras neturi priežasties? Meistras gali pakeisti tokius norus kitais, priešingame proto poliaus gale. Jis turi valią norėti, o ne šiaip sau nori dėl tam tikrų jausmų, nuotaikų, emocijų ar aplinkos įtaigų, kurios jam sukeltų poreikį kažką daryti.
Dauguma žmonių eina per gyvenimą kaip tie nuo kalno riedantys rieduliai, paklusdami aplinkai, išorinėms įtakoms, vidinėms nuotaikoms bei troškimams ir t. t., jau nekalbant apie troškimus bei norus tų, kurie stipresni už juos, apie paveldimumą, aplinką ar įtaigą, kuri ridena juos be jokio pasipriešinimo iš jų pusės, be jokių valios apraiškų. Kilnojami kaip pėstininkai gyvenimo šachmatų lentoje, jie atlieka savo vaidmenis ir padedami į šalį, kai žaidimas yra baigtas. Bet meistrai, žinodami žaidimo taisykles, pakyla virš materialaus gyvenimo plano ir susisiekdami su aukštesnėmis savo prigimties jėgomis valdo savo nuotaikas, charakterį, savybes, bei poliariškumą, o taip pat ir juos supančią aplinką, taigi tampa žaidėjais, o ne pėstininkais priežastimis, o ne pasekmėmis. Meistrai neišvengia aukštesnių planų priežastingumo, bet paklūsta aukštesniems dėsniams, taigi valdo žemesniųjų planų aplinkybes. Jie sąmoningai dalyvauja dėsnio veikime, užuot buvę akli jo instrumentai. Kol jie tarnauja aukštesniems planams, tol jie valdo fiziniame plane.
Aukščiau ar žemiau, tačiau dėsnis veikia nuolatos. Nėra tokio dalyko kaip atsitiktinumas. Akląjį dievą panaikino protas. Dabar, kai mūsų akis nušviečia žinojimas, mes matome, kad viską valdo universalusis dėsnis, kad begalinė dėsnių gausa tėra tik vieno didžiojo Dėsnio, kuris yra Viskas, pasireiškimai. Tikra tiesa, kad net plunksna nenukris iš žvirblio uodegos nepastebėta nepastebėta Visko Proto, kad net visi plaukai ant mūsų galvos suskaičiuoti, kaip rašoma šventraščiuose.
Nėra nieko, kas būtų už dėsnio ribų; nieko, kas prieštarautų jam. Ir visgi nedarykite klaidos manydami, kad žmogus yra aklas automatas toli gražu nėra taip. Hermetiniai mokymai moko, kad žmogus gali panaudoti Dėsnį, kad įveiktų dėsnius, ir kad aukštesnė valia dominuos virš žemesnės, kol pagaliau žmogus pasieks tokį lygį, kuriame jisai ras prieglobstį pačiame Dėsnyje ir juoksis iš reiškinių dėsnių. Ar sugebi suvokti vidinę šito reikšmę?
LYTIS
Lytis yra visame kame; visa kas turi savo vyrišką ir moterišką principus; lytis pasireiškia visuose planuose.
Didysis septintas hermetizmo principas lyties principas įkūnija tiesą, kad lytis pasireiškia visame kame, t. y. kad vyriškas ir moteriškas principai visada egzistuoja ir veikia visose reiškinių fazėse kiekviename gyvybės plane. Šioje vietoje mes norime atkreipti jūsų dėmesį, kad lytis, hermetine prasme, ir seksas, kasdienine šio termino vartojimo prasme, nėra tas pats. Žodis lytis yra kilęs iš lotyniškos šaknies, reiškiančios kurti, gaminti, gimdyti. Atidžiau pamąstę pastebėsite, kad šio žodžio reikšmė daug platesnė ir bendresnė negu termino seksas, kuris reiškia fizinius skirtumus tarp vyriškų ir moteriškų gyvųjų būtybių. Seksas yra viso labo lyties pasireiškimas didžiojo fizinio plano tam tikrame poplanyje organinės gyvybės poplanyje. Norime, kad jūs šį skirtumą gerai įsidėmėtumėte, nes kai kurie rašytojai, tik paviršutiniškai susipažinę su hermetine filosofija, bandė sutapatinti šį septintą hermetizmo principą su primityviomis teorijomis ir mokymais apie seksą.
Lyties funkcijos yra išimtinai vien tik kurti, gaminti, gimdyti ir t. t., o jos pasireiškimus galima matyti kiekviename reiškinių plane. Sunkoka pateikti mokslinių šito fakto įrodymų, nes mokslas iki šiol nėra pripažinęs šio visuotinai taikomo principo, tačiau keletą įrodymų mokslas visgi duoda. Visų pirma mes pastebime lyties principo pasireiškimą dalelių, jonų ir elektronų lygyje, ką mokslininkai pripažįsta esant materijos pagrindu ir iš kurių tam tikrų darinių atsiranda atomas, ilgai laikytas nedalomu ir baigtiniu.
Mokslas pripažino, kad atomai susideda iš daugybės dalelių, elektronų, besisukančių vienas kito atžvilgiu ir intensyviai bei greitai vibruojančių. Tačiau be to dar yra teigiama, kad atomų formavimas priklauso nuo neigiamų dalelių susitelkimo aplink teigiamas, kai teigiamos dalelės tam tikra prasme įtakoja neigiamas daleles ir iš to atsiranda tam tikros kombinacijos, taigi taip sukuriamas, gimsta atomas. Tai visiškai atitinka senovinius hermetizmo mokymus, kurie visada vadino vyriškąjį lyties principą teigiamu, o moteriškąjį neigiamu taip vadinamos elektros poliais.
Keletas žodžių apie teisingą terminų suvokimą. Žmonių protai suformavo visiškai klaidingą supratimą apie taip vadinamos įelektrintos, arba įmagnetintos, materijos neigiamo poliaus savybes. Mokslas šiam reiškiniui klaidingai taikė terminus teigiamas ir neigiamas. Žodis teigiamas reiškia kažką realų ir tvirtą, palyginus su neigiamu nerealiu ir silpnu.
Tačiau to nėra nagrinėjant elektros polius. Taip vadinamas neigiamas elemento polius iš tikrųjų yra polius, kuriame atsiranda ar yra sukuriamos naujos formos ir energijos. Jis neturi nieko negatyvaus. Dabar mokslas vietoje termino neigiamas vartoja žodį katodas, kurio šaknis graikų kalba reiškia atsiradimas, gimimo kelias ir t. t.. Iš katodo poliaus išspinduliuojama daugybė elektronų ir dalelių, o šie atradimai sukėlė revoliuciją moksle. Katodo polius tai Motina visų tų keistų reiškinių, kurie perrašė visus senus vadovėlius ir privertė peržiūrėti visas senąsias teorijas bei atmesti spekuliatyvius mokslo teiginius.
Katodas, arba neigiamas polius, yra elektros reiškinių ir visų pačių subtiliausių, kokios tik yra žinomos mokslui, materijos formų motininis principas. Taigi jūs matote, kad esame teisūs atsisakydami šiuo klausimu naudoti terminą neigiamas ir reikalaudami jį pakeisti terminu moteriškas. Mokslo faktai patvirtina šį mūsų teiginį net nekalbant apie hermetinius mokymus. Taigi, kalbėdami apie šį veiklos polių, vietoje termino neigiamas vartosime terminą moteriškas.
Mokslas pripažįsta, kad kuriančiosios dalelės, arba elektronai, yra moteriški (mokslas sako: Jie turi neigiamą elektros krūvį, mes sakome: Jie turi moterišką energiją). Moteriškosios dalelės atsitraukia nuo vyriškų dalelių (ar, tiksliau, jas palieka) ir pradeda naują savo gyvavimo etapą. Jos aktyviai ieško sąjungos su vyriškomis dalelėmis, skatinamos prigimtinio impulso kurti naujas materijos, arba energijos, formas. Vienas rašytojas savo mintimis nuėjo taip toli, kad netgi parašė: Tam tikru momentu savo pačios valia ji siekia sąjungos. Šis atsitraukimas ir susijungimas yra didžios dalies cheminio pasaulio veiklos pagrindas. Kai moteriškoji dalelė susijungia su myriškąja dalele, prasideda tam tikras procesas. Veikiama vyriškos energijos moteriškoji dalelė greitai vibruoja ir sukasi aplink vyriškąją, to pasekmė naujo atomo gimimas. Naujas atomas vėlgi susideda iš dalelių, bet kai susijungimas baigtas atomas tampa vieninga visuma su konkrečiomis savybėmis ir jame jau nepasireiškia laisvos elektros savybė.
Moteriškų elektronų atsiskyrimas, arba atplėšimas, vadinamas jonizacija. Šie elektronai, arba dalelės patys aktyviausi gamtos baro darbininkai. Iš jų sąjungų, arba darinių, atsiranda įvairūs šviesos, šilumos, elektros, magnetizmo, traukos, atostūmio, cheminės traukos ir kiti analogiški reiškiniai. Ir visa tai atsiranda dėl lyties principo veikimo energijos plane.
Vyriško principo vaidmuo, atrodo, yra nukreipti tam tikrą įgimtą energiją į moterišką principą, taip paleidžiant veikti kūrybinius procesus. Bet moteriškas principas tai būtent tas, kuris atlieka kūrybinį darbą ir taip visuose planuose. Ir visgi kiekvienas iš šių principų neveiksmingas be kito. Kai kuriose gyvybės formose abu principai sujungti viename organizme. Todėl visa kas organiniame pasaulyje išreiškia abi lytis moteriškoje formoje visada egzistuoja vyriškas pradas. Hermetinės doktrinos gali pateikti daug medžiagos apie abiejų lyties principų veikimą, kuriant ir išreiškiant įvairias energijų formas, bet mokslas įžengė į tokį savo vystymosi spartos etapą, kad šios knygos apimtis neleidžia mums labiau gilintis į nuolat mokslo pateikiamus naujus įrodymus. Elektronų ir dalelių pavyzdys geriausiai atskleidžia pagrindinių principų visuotinę idėją.
Mokslo vystymasis kiekvienais metais pateiks vis daugiau faktų, patvirtinančių hermetinio lyties principo teisingumą. Bus patvirtinta ir tai, kad lytis nuolat veikia bei pasireiškia neorganinės materijos srityje ir energijos, arba jėgos, srityje. Elektra jau dabar laikoma ta sritimi, kurioje, atrodo, susimaišė ir ištirpo visos kitos energijų formos. Visatos elektros teorija tik patvirtina, kad jeigu mes elektros reiškiniuose netgi pačiose jos ištakose ir pasireiškimo šaltiniuose galėtume atverti akivaizdžius ir neabejotinus lyties buvimo ir jos veiklos faktus, tai tik patvirtintų didžiojo hermetinio principo lyties principo egzistavimą visuose visuotiniuose reiškiniuose.
Nėra reikalo gaišinti jūsų laiko dėstant gerai žinomus atomų traukos ir stūmos, cheminės traukos, atomų dalelių meilės ir neapykantos, molekulių sukibimo reiškinius. Šie faktai gerai žinomi ir jiems nereikia komentarų. Bet ar kada nors susimąstėte apie tai, kad šie reiškiniai tai lyties principo pasireiškimas? Kad principas veikia elektronų ir dalelių aplinkoje? Ir dar daugiau, argi negalite už to įžvelgti hermetinių mokymų išmintingumo, pagal kuriuos pats gravitacijos dėsnis ta keista trauka, dėl kurios visos Visatos dalelės ir materialūs kūnai traukia vienas kitą, ne kas kita, kaip dar vienas lyties principo pasireiškimas, kai vyriška energija traukia moterišką, ir atvirkščiai?
Mes negalime jums čia pateikti mokslinių įrodymų, bet pažvelkite į reiškinius per hermetinių mokymų prizmę ir pagalvokite, ar pavyks jums sukurti geresnę hipotezę už tą, kurią jums siūlo fizinis mokslas. Peržvelkite visus fizinius reiškinius ir jūs įsitikinsite lyties principo egzistavimu.
Dabar pereisime prie lyties principo nagrinėjimo dvasios plane. Jūsų laukia daug įdomių detalių.
emipetras
moderator
Pranešimas: 992
Registruotas: 03.06.11
Išsiųsta: 28.12.14 21:45. Pavadinimas: IR VĖL TO..
IR VĖL TOS RAIDĖS RUSIŠKOS . ATSIPRAŠAU , TAČIAU SKAITYTI GALIMA LABAI LENGVAI , KAI PERPRANTI KAI KURIŲ RAIDŽIŲ PERKEITIMĄ . ATSIPRAŠAU .
Studijuojantys psichologiją ir sekantys šiuolaikines minties raidos apie protinius reiškinius tėkmes tikriausiai atkreipė dėmesį į XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje prasiveržusią proto dualizmo idėją, davusią pradžią daugeliui panašių teorijų. Viena iš jų 1893 m. Tomsono J. Hudsono teorija apie objektyvų ir subjektyvų protus, kurių egzistavimą jis teigė esant kiekviename individe. Kiti mąstytojai nagrinėjo sąmoningo ir pasąmoningo proto, aktyvaus ir pasyvaus proto ir kt. teorijas. Atskiros teorijos skiriasi viena nuo kitos, bet visada išlieka proto dvilypumo principas.
Hermetinės filosofijos mokinys nejučia nusišypsos išgirdęs daugybę šių naujų teorijų apie proto dvilypumą, be to, kiekviena iš šių mokyklų atkakliai laikosi savo teorijų ir kiekviena skelbiasi, kad tik ji atrado tiesą. Mokinys, pasklaidęs okultinės istorijos puslapius ir grįžęs prie okultinių mokymų ištakų, ras, nors ir neaiškias, nuorodas į senųjų hermetinių doktrinų lyties principą, proto plane pasireiškiantį kaip proto lytis.
Gilindamiesi toliau pastebėsime, kad senoji filosofija turėjo žinių apie proto dvilypumą ir priskyrė jį proto lyties teorijai. Šią proto lyties teoriją mokiniams, susipažinusiems su minėtomis šiuolaikinėmis teorijomis, lengva paaiškinti keletu žodžių. Vyriškas proto principas apima taip vadinamą objektyvų protą, sąmoningą, valingą, aktyvų ir t. t. Moteriškas proto principas apima taip vadinamą subjektyvų protą, pasąmoningą, nevalingą, pasyvų ir t. t. Hermetiniai mokymai nesutampa su daugybe šiuolaikinių teorijų apie šiuos du proto dvilypumo aspektus, nes dauguma šiuolaikinių teorijų tėra tik moksliniai išprotavimai, neišlaikantys eksperimentų ir demonstracijos išbandymo. Mes nurodėme mokiniams atskiras jų sutapimo fazes tam, kad padėtume anksčiau įgytas žinias įsisavinti pagal hermetinės filosofijos mokymus.
Antrajame Hudsono veikalo skyriuje Psichikos reiškinių dėsnis rasime tokį teiginį: Mistiška, neaiški hermetinių filosofijų kalba atskleidžia tą pačią visuotinę idėją, tai yra proto dvilypumą. Jeigu daktaras Hudsonas būtų radęs laiko ir pasivarginęs iššifruoti šį tą iš mistiška, neaiškia kalba parašytos hermetinės filosofijos, jis būtų šiek tiek daugiau sužinojęs apie proto dvilypumą, bet tada, ko gero, jo pats įdomiausias darbas nebūtų buvęs parašytas. Dabar panagrinėkime hermetinių mokymų pamąstymus apie proto lytį.
Hermetizmo mokytojai savo pamokymus šia tema perteikia siūlydami mokiniui išstudijuoti jų pateiktas prielaidas savo paties atžvilgiu. Mokiniams siūloma susitelkti vidun, į savąjį aš, esantį kiekvieno viduje. Kiekvienas mokinys prieina išvadą, kad jo sąmonė pirmiausia pateikia jam pranešimą apie savo pačios egzistavimą pranešimą: Aš esu. Iš pradžių atrodo, kad šie žodžiai yra vienintelis savimonės pasireiškimas, bet tolesnis nagrinėjimas atskleidžia faktą, kad šį Aš esu galima suskaidyti į dvi aiškias dalis, arba aspektus, kurie, nors veikia kartu ir sutartinai, visgi sąmonėje gali būti atskirti.
Tada, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog egzistuoja tik aš, įdėmiau panagrinėjus atrandamas faktas, kad egzistuoja Aš ir aš. Šie du proto dvyniai skiriasi savo požymiais ir prigimtimi, ir jų prigimties bei iš jos gimstančių reiškinių tyrinėjimas gerokai paaiškins gausias proto įtakos problemas.
Pradėsime nuo aš, kurį mokinys paprastai klaidingai suvokia kaip Aš, kol jis nenukreipia savo tyrimo gilyn į pačius nuošaliausius sąmonės kampelius.
Žmogus galvoja apie save (aš aspektu) kaip apie susidedantį iš tam tikrų jausmų, skonių, prisirišimų ir neprisirišimų, įpročių, ypatingų saitų, ypatumų ir t. t., iš kurių susidėlioja jo asmenybė, arba tai, ką jis, arba kiti, suvokia kaip save. Jis žino, kad šios emocijos ir jausmai kinta, gimsta ir miršta, paklūsta ritmo ir poliariškumo principams, patraukiantiems jį nuo vienų kraštutinių jausmų į kitus. Jis galvoja apie savo aš kaip apie konkrečias žinias, sukauptas jo prote, formuojant dalį savo aš. Toks yra žmogaus aš.
Bet mes paskubėjome teigti. Daugumos žmonių aš tėra tik kūno sąmonė ir jo fiziniai apetitai bei kt. Jų sąmonė labiausiai susijusi su kūno prigimtimi, jie praktiškai ir gyvena ten. Kai kurie žmonės net ir savo aprangą laiko savo asmeninio aš dalimi ir, atrodo, iš tikrųjų taip save suvokia. Vienas rašytojas su humoru pastebėjo, kad žmonės susideda iš trijų dalių: sielos, kūno ir rūbų. Tokie rūbus tesuvokiantys žmonės prarastų savo individualybę, jeigu laivo katastrofos metu išmestus į krantą juos imtų ir išrengtų čiabuviai. Bet netgi daugelis iš tų, kurie ne taip stipriai mintimis susiję su savo apranga, prisilaiko nuomonės, kad jų kūnų sąmonė jų aš. Jie negali pasijusti nepriklausomi nuo kūnų. Jų protas jiems atrodo praktiškai kažkuo priklausantis jų kūnui, kaip dauguma atvejų ir yra iš tikrųjų.
Žmogui kylant sąmonės pakopomis, jis gali atskirti savo aš nuo savo kūno suvokimo, pradėjęs galvoti apie savo kūną kaip apie susijusį su jo paties proto dalimi. Bet netgi tada jis labai linkęs sutapatinti šį aš su proto būsenomis, jausmais ir t. t, kuriuos jaučia esant savyje. Jis laiko tas vidines būsenas tapačiomis savo aš, užuot suvokęs jas esant daiktais, gimusiais kažkurioje jo proto dalyje ir egzistuojančiais jo viduje, jame pačiame, bet ne savimi pačiu. Jis pamato, kad gali keisti šias vidines jausmų būsenas valios pastangomis ir kad gali sukurti jausmą arba būseną, visiškai priešingą esamam, o abiem atvejais išlieka tas pats jo aš.
Taip pagaliau jis gali atmesti šias atskiras protines būsenas, emocijas, jausmus, įpročius, savybes, ypatybes ir kitas asmenines proto priklausomybes, gali atmesti jas į visą savo ne-aš keistenybių ir naštos kolekciją, lygiai kaip ir vertingų savybių kolekciją. Tai reikalauja maksimalios mokinio proto koncentracijos ir protinės analizės jėgos. Vis tik uždavinys nėra per sunkus pažengusiems mokiniams ir netgi tiems, kurių pažanga nėra didelė visi jie savo vaizduotėje gali pamatyti, kaip vyksta šis procesas.
Po to, kai atmetimo procesas atliktas, mokinys atras, kad jis sąmoningai valdo save, tai, ką jis gali laikyti aš ar Aš dvilypumo aspektu, aš gali būti juntamas kaip kažkas protinis, kuriame gali kilti mintys, idėjos, emocijos, jausmai ir kitos protinės būsenos. Jį galima laikyti proto įsčiomis, kaip jį vadino senovėje, galinčiu gimdyti protinius palikuonis. Jis pareiškia apie savo buvimą sąmonei kaip aš su visomis dar neišreikštomis kūrybinėmis jėgomis ir visų rūšių bei tipų protinių palikuonių kartomis. Jo kūrybinės energijos jėgos milžiniškos. Bet tuo pačiu metu atrodo, kad jis supranta, jog tam, kad galėtų suteikti egzistenciją savo proto kūriniams, jis turi gauti dar kažkokių energijų formų iš savo palydovo Aš, ar dar iš kieno nors kito Aš. Šį supratimą lydi didžiulių protinės veiklos ir kūrybos sugebėjimų suvokimas.
Mokinys greitai pastebės, kad tai dar ne viskas, ką jis gali rasti savo vidinėje sąmonėje. Jis atranda, kad egzistuoja protinis Kažkas, kas gali įsakyti jo aš veikti tam tikra kūrybos kryptimi ir kas tuo pačiu gali stovėti šone ir stebėti proto kūrybą. Jį moko, kad šią savo paties dalį jis gali vadinti savo Aš. Norėdamas jis gali pasilikti jo sąmonėje. Jis pastebi, kad čia nėra aktyvios veiklos
sugebėjimo arba protinių kartų kūrimo suvokimo, kaip nuoseklaus dalyvavimo proto veiksmuose proceso, o greičiau yra sugebėjimo nukreipti energiją nuo Aš į aš jutimo suvokimas įsakymo, kad prasidėtų ir vyktų proto kūryba, procesas.
Toks dvejopas aspektas būdingas kiekvienos asmenybės protui. Aš atstovauja vyriškam proto poliaus principui, aš moteriškam principui. Aš atstovauja būties aspektui, aš tapsmo aspektui.
Jūs pastebėsite, kad analogijos principas veikia šiame plane lygiai kaip ir didžiajame plane, kuriame vyko Visatos kūrimas. Abu procesai panašūs savo prigimtimi, nors skiriasi laipsniu. Kaip viršuje, taip apačioje; kaip apačioje, taip viršuje.
Šie proto aspektai vyriško ir moteriško, Aš ir aš aspektai, susiję su visais žinomais proto ir psichikos reiškiniais, duoda meistriškumo raktą kiekvienam, kuriam dar ne visiškai aiški proto veiksmų ir pasireiškimo sfera. Proto lyties principas įkūnija tą tiesą, kuri yra ištisos proto įtakos reiškinių srities pagrindas. Moteriškas principas visada siekia įspūdžių, o vyriško principo tendencija
visada stengtis juos paduoti, leisti jiems pasireikšti. Moteriškas principas savo veiklai turi platesnę sferą, lyginant su vyrišku. Moteriškas principas vadovauja naujų minčių, koncepcijų, idėjų atsiradimui, įskaitant vaizduotės darbą. Vyriškas principas susijęs su valios darbu visose jos pasireiškimo fazėse. Ir visgi be aktyvios vyriško principo valios pagalbos moteriškas principas linkęs užsiimti vien tik iš išorės gautų įspūdžių proto vaizdinių kūrimu, užuot kūręs savo paties proto kūrinius. Tie, kurie gali skirti daugiau laiko šiam dalykui ir pamąstyti apie tai, aktyviai naudojasi abiem proto principais: moterišku aktyviai kuriant protui, ir vyrišku valiai sužadinant ir perduodant energiją kūrybinei proto daliai. Dauguma žmonių iš tikrųjų naudojasi vyrišku principu, bet žemu laipsniu ir tenkinasi gyvenimu su mintimis ir idėjomis, į jų aš patekusiomis iš kitų Aš. Smulkiau gilintis į šį dalyką nėra mūsų tikslas, tai galima gauti iš bet kurio psichologijos vadovėlio, pasinaudojus mūsų duotu raktu ir išanalizavus proto planą. Studijuojantys psichinius reiškinius yra gerai susipažinę su tokiais reiškiniais kaip telepatija, minčių perdavimas, protinė įtaka, įtaiga, hipnozė ir kt. Daugelis ieškojo šių įvairių reiškinių formų paaiškinimų įvairiausių proto dvilypumo pasekėjų teorijose. Kažkuria prasme jie teisūs, nes čia akivaizdus proto veiklos dviejų aiškių fazių pasireiškimas. Bet jeigu tokie mokiniai panagrinėtų šiuos dvilypumus hermetinių mokymų apie vibracijas ir proto lytį kontekstu, jie pastebėtų, kad taip ilgai ieškotas raktas jau jų rankose, ir gali būti, kad tada labai nustebtų, jog taip ilgai ieškojo.
Telepatijos reiškiniuose akivaizdžiai matyti, kaip vyriško principo vibracinė energija veržiasi į kitos asmenybės moteriško principo pusę, ir ši priima tas minčių sėklas, leidžia joms išaugti bei suklestėti. Lygiai taip pat vyksta įtaiga bei hipnozė. Įtaigą darančios asmenybės vyriško principo vibracinės energijos valios jėga pasiekia kitos asmenybės moterišką principą. Pastarasis, priimdamas energijas, paverčia jas savomis ir elgiasi bei mąsto pagal pateiktą sėklą. Taip kitos asmenybės prote
vibracinė idėja auga bei vystosi ir tuo pačiu metu, kai ji laikoma teisėta individo proto palikuone, iš tikrųjų yra viso labo į žvirblio lizdą padėtas gegutės kiaušinis, naikinantis teisėtus palikuonis ir besijaučiantis kaip savo namuose.
Normali vyriško ir moteriško principų būsena asmenybės prote pasireiškia jų tarpusavio veiksmų koordinacija ir harmoninga veikla. Deja, vyriškas principas vidutinės asmenybės atveju yra perdaug tingus, kad norėtų veikti; valios jėgos išraiška perdaug silpna, ir tokioms asmenybėms vadovauja beveik vien tik kitų asmenybių, kurioms jos leidžia mąstyti ir įsakinėti už save, protas bei valia. Kaip naujas originalias mintis ar veiksmus išreiškia vidutinė asmenybė? Ar dauguma žmonių nėra vien tik stipresnių už jų pačių valią ir protą šešėliai ar aidas? Vargas yra tai, kad vidutinis žmogus gyvena savo aš sąmonėje ir nesuvokia to, kad jis turi dar ir tokį dalyką kaip Aš. Jis poliarizuotas savo moterišku proto principu, o vyriško principo, kuriame glūdi valia, nenaudoja ir šis tampa neveiksmingas.
Stipriausi pasaulio vyrai ir moterys neabejotinai išreiškia vyrišką valios principą ir būtent tai yra jų jėga. Užuot gyvenę į jų protą kitų įspraustais vaizdiniais, jie savo pačių valia pakyli savo protus, gaudami norimus proto vaizdus ir, dar daugiau, analogiškai pakyli ir kitų protus. Pažvelkite į stiprius žmones, kaip jiems pasiseka įsprausti minčių sėklas į masių protus, priverčiant pastaruosius galvoti atitinkamai pagal šių stiprių individų norus bei valią. Vien tik todėl dauguma žmonių avis primenančios būtybės, niekada negimdančios nuosavų idėjų, neišnaudojančios savo pačių protinės veiklos jėgų.
Proto lyties pasireiškimus galima pamatyti visur, kasdieniniame mus supančiame gyvenime. Žavūs žmonės tai tie, kurie gali naudotis vyrišku principu, kad įteiktų savo mintis kitiems. Aktorius, priverčiantis publiką verkti, naudojasi šiuo principu. Tas pats ir su pripažintu oratoriumi, vyriausybės veikėjais, propagandistais, rašytojais, pamokslininkais ir kitais, esančiais visuomenės dėmesio centre. Savotiška įtaka, kurią kai kurie žmonės daro kitiems, visuomet susijusi su aukščiau minėtų proto lyties vibracijos linijų pasireiškimu. Asmenybės žavesį, jos įtaką, patrauklumą ir kt. sąlygoja būtent šio principo pasireiškimas, o taip pat ir kitų reiškinių, kurie visuotinai žinomi bendru hipnotizmo vardu.
Mokinys, susipažinęs su psichiniais reiškiniais, pastebės, kokį svarbų vaidmenį šiuose reiškiniuose vaidina tos jėgos, kurias mokslas pavadino įtaka, šį terminą suteikdamas procesui arba metodui, su kurio pagalba idėjos, mintys perduodamos arba įteigiamos į kito protą, priverčiant antrąjį veikti atitinkamai pagal įtaigą. Teisingas įtaigos suvokimas reikalingas tam, kad teisingai suprastume įvairius psichinius reiškinius, kurių pagrindas įtaiga. Bet tuo pačiu metu studijuojančiam įtaigą dar svarbiau yra vibracijos ir proto lyties žinios. Ir apskritai įtaigos principas priklauso nuo proto lyties principo ir vibracijos principo.
Rašytojai ir įtaigos mokytojai paprastai aiškina, kad būtent objektyvus, arba valingas, protas daro proto įtaką, arba įtaigą, subjektyviam, arba nevalingam, protui. Bet jie neaprašo proceso ir nepateikia analogijų iš gamtos, iš kurių mes galėtume lengviau suprasti idėją. Jeigu pažvelgsite į šį dalyką per hermetinių mokymų prizmę, pamatysite, kad vyriško principo vibracinės energijos perdavimas moteriškam principui atitinka visuotinius gamtos dėsnius, ir aplinkinis pasaulis kupinas analogijų, pagal kurias lengva suprasti šį principą. Ir iš tikrųjų hermetiniai mokymai parodo, kad Visatos kūrimas taip pat paklūsta tam pačiam dėsniui visais kūrybiniais pasireiškimais dvasios, proto ir fiziniame planuose visada veikia lyties principas, t. y. pasireiškia vyriškas ir moteriškas principai. Kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje. Ir dar daugiau kai proto lyties principas vieną kartą jau suprastas, įvairūs psichologijos reiškiniai lengvai paklūsta proto klasifikacijai bei nagrinėjimui. Šis principas lengvai suvokiamas praktiškai, nes jis yra pagrįstas nekintamais visuotiniais gyvenimo dėsniais.
Mes nepradėsime diskusijos aprašinėdami proto įtaigos ar psichinės veiklos reiškinius. Šiais klausimais egzistuoja daugybė knygų, kurios parašytos pakankami kvalifikuotai. Dauguma nuostatų, išdėstytų tose knygose, teisingos, nors daug autorių bando aiškinti šiuos reiškinius pasitelkdami savo mėgstamas teorijas.
Mokinys gali susipažinti su dėstoma medžiaga ir pasinaudojęs proto lyties teorija pats pabandyti įvesti tvarką visų tų prieštaringų teorijų ir mokymų chaose, ir, be to, gali lengvai tapti šio dalyko meistru, jeigu tik turi tam polinkį.
Šio mūsų darbo tikslas ne pateikti išsamų psichinių reiškinių aprašymą, o greičiau paduoti mokiniui meistriškumo raktą, kuriuo jis galės atsirakinti daugelį durų, vedančių į tas žinių šventovės dalis, kurias jis pageidauja studijuoti.
Mums atrodo, kad šia prasme Kibaliono mokymas gali pateikti daug paaiškinimų, kurie padės įveikti daugelį kliūčių, kurios protą veda į akligatvį, gali paduoti raktą, kuris atrakins daugelį durų. Nėra jokio reikalo gilintis į psichinių reiškinių ir psichikos mokslo detales, kai mes mokiniui perduodame į rankas priemones, kurios padės jam susipažinti su visais jį dominančio dalyko aspektais. Su Kibaliono pagalba galima iš naujo studijuoti bet kokią okultinę biblioteką, ir senasis Egipto šviesulys nušvies daugelį miglotų puslapių bei neaiškių dalykų.
Toks ir yra šios knygos tikslas. Mes nesiekėme pateikti naujos filosofijos, o greičiau jau brėžiame didžio, seno kaip pasaulis mokymo kontūrus, mokymo, kuris paaiškins kitų mokymus ir pasitarnaus kaip atskirų teorijų bei prieštaringų doktrinų didysis sutaikytojas.
Gamta, stebėdama nusileidimą, apgaubia Žmogų kurį ji myli, ir jie susilieja. Dėl šios priežasties žemiškas žmogus yra sudėtingas. Jame yra dangiškas Žmogus, nemitringas ir puikus, be kurio žmogus tik Gamta, mirtinga ir ardoma. Taigi kančia yra dieviško Žmogaus, įsimylėjusio į savo paties šešėlį, rezultatas, kai jis, iliuzijos tamsoje, palieka realybę. Būdamas nemirtingas, Žmogus turi septynių Valdovų arba Gyvybės, Šviesos ir Žodžio jėgą, bet būdamas mirtingas jis yra valdomas Valdovų Likimo, arba Paskirties, Ratų. Apie dieviškąjį Žmogų turi būti pasakyta, kad jis yra hermafroditas, ir vyras, ir moteris, ir visada budrus. Jis nemiega ir yra valdomas Tėvo, kuris taip pat yra ir vyras, ir moteris. Tokia yra paslaptis, saugoma iki šių dienų, nes Gamta, per vedybas susimaišiusi su dangišku Žmogumi, pagimdo iš tiesų nuostabų kūrinį septynis žmones, visus dvilyčius, tuo pačiu metu ir vyrus, ir moteris, stotingus ir išvaizdžius, ir vienos prigimties su septyniais Valdovais. Jie, Hermi, ir yra septynios rasės. Štai taip gimė septyni žmonės. Žemė buvo moteriškasis elementas, o vanduo vyriškasis, o iš ugnies ir eterio jie gavo dvasią. Gamta kuria kūnus pagal žmonių išvaizdą ir formą. Ir žmogus priima Gyvybę ir Šviesą iš Didžiojo Drakono, ir iš Šviesos buvo sukurtas jo protas, o iš Gyvybės Siela. Ir kadangi šios sudėtingos būtybės, nors ir turėdamos nemirtingumą, visgi yra mirtingos prigimties, jos kurį laiką taip ir egzistuoja. Jos tveria iš savęs panašias į save, nes kiekviena jų yra tuo pačiu ir vyras, ir moteris.
Tačiau periodo pabaigoje Likimo Mazgas Dievo valia atsimezga ir visų daiktų ryšiai susilpnėja. Tada Minties įsakymu visos gyvos būtybės hermafroditai buvo padalyti į vyrus ir moteris. Po to Dievas tarė Šventą Žodį visų kūrinių sieloms: Veiskitės ir dauginkitės, mano tvėriniai. Tegul tas, kam duotas Protas, sužino apie nemirtingumą ir kad meilė kūnui mirtis, ir tegul jis pažįsta visus daiktus, kurie yra, nes kas pažino save, pasieks Gerovę. Ir kai Dievas taip pasakė, Apvaizda su septynių Valdovų ir Harmonijos pagalba suvedė abi lytis kartu, sutvėrė dauginimąsi, ir visi tvėriniai ėmė daugintis. Tas, kuris suklydo pamilęs savo kūną, pasmerkė save klajonėms tamsoje, o tas kuris suprato, kad kūnas yra sielos kalėjimas, pasiekė nemirtingumą.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume