Išsiųsta: 05.06.11 20:07. Pavadinimas: Emilio Petro asmeninis skyrius
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ NHC II,2
Štai slapti žodžiai, kuriuos pasakė gyvasis Jėzus ir kuriuos užrašė Didimas Judas Tomas. 1. Ir Jisai tarė: Kuris ras šių žodžių prasmę, neragaus mirties. 2. Jėzus tarė: Ieškantysis tenesiliauja ieškojęs, kol neras, o kai ras, bus sukrėstas, o sukrėstas bus nustebintas ir ims viešpatauti virš visko. 3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukščiai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas. 4. Jėzus tarė: Senas žmogus, savo dienomis nedvejodamas, paklaus mažutėlį septynių dienų kūdikį apie gyvybės vietą, ir jis gyvens, nes daug pirmųjų bus paskutiniai, ir jie taps vienu. 5. Jėzus tarė: Pažinki tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų. 6. Jo mokiniai paklausė jį, sakydami: Ar nori, jog pasninkautume, ir kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir kaip elgtis su maistu? Jėzus tarė: Nemeluokite ir nedarykite to, ko patys nekenčiate, nes dangui viskas yra žinoma. Iš tiesų nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma, ir nieko nėra paslėpta, kas liktų neatskleista. 7. Jėzus tarė: Palaimintas yra liūtas, kurį suvalgys žmogus, ir liūtas taps žmogumi; ir prakeiktas yra žmogus, kurį sudraskys liūtas, ir žmogus taps liūtu. 8. Ir Jisai tarė: Žmogus panašus į protingą žveją, kuris užmetė savo tinklą jūron; jis ištraukė jį iš jūros pilną smulkių žuvelių; tarp jų šitas protingas žvejas rado didelę gražią žuvį. Jis sumetė visas smulkias žuveles jūron, be vargo pasirinkdamas didžiąją žuvį. Kas turi ausis klausyti, teklauso! 9. Jėzus tarė: Štai išėjo sėjėjas, pasėmė saują (grūdų) ir pasėjo. Tačiau kai kurie nukrito ant kelio, ir atskridę paukščiai sulesė juos. Kiti nukrito ant akmenų ir nesuleido šaknų žemėn, ir neiškėlė varpų į dangų. O kiti nukrito tarp erškėčių; šie nustelbė grūdus, ir kirminai sugraužė juos. O kiti nukrito į gerą dirvą ir davė gerą derlių; jie davė šešiasdešimt iš vieno saiko ir šimtą dvidešimt iš vieno saiko. 10. Jėzus tarė: Numečiau į pasaulį ugnį ir štai sergiu jį, kol jis įsiliepsnos. 11. Jėzus tarė: Šis dangus praeis, ir virš jo esąs dangus praeis, ir tie, kurie mirę, nėra gyvi, ir tie, kurie gyvena, nemirs. Tomis dienomis tai, ką valgėte negyva, pavertėte gyvu. Ką veiksite, kai atsidursite šviesoje? Tą dieną, kai buvote vienas, virtote dviem. Bet ką veiksite, kai tapsite dviem? 12. Mokiniai tarė Jėzui: Mes žinome, jog tu paliksi mus. Kas yra tasai, kuris bus didesnis už mus? Jėzus jiems tarė: Ten, kur pateksite, nueisite pas Jokūbą Teisingąjį, kurio dėka buvo sukurta ši žemė ir dangus. 13. Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus. Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri yra manyje ir kurią tik aš išmatavau. Ir jis paėmė jį, pasivėdėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus. 14. Jėzus tarė jiems: Jei pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, o jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, padarysite sieloms bloga. ir jei ateinate į kokią nors šalį ir užsukate į kokį nors sodžių, jeigu ten jus priglaus, valgykite, kas bus paduota, slaugykite tuos, kurie iš jų serga. Iš tiesų tai, kas įeis jūsų burnon, nesuterš jūsų, bet jus suterš tai, kas išeina iš jūsų burnos. 15. Jėzus tarė: kai išvysite moters nepagimdytąjį, pulkite kniūpsti ir garbinkite jį: tai yra jūsų Tėvas. 16. Jėzus tarė: Galbūt žmonės mano, kad atėjau taiką pasauliui duoti, ir jie nežino, kad atnešiau į žemę susiskaldymą, kalaviją, ugnį, karą. Iš tiesų jų bus penketas viename name - trys prieš du ir du prieš tris: tėvas prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, ir jie laikysis po vieną. 17. Jėzus tarė: Duosiu jums tai, ko neregėjo akis, tai ko negirdėjo ausis, ir tai, kas nepasiekė žmogaus širdies. 18. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, kokia bus mūsų pabaiga? Jėzus tarė: Argi radote pradžią, kad ieškotumėte pabaigos? Juk ten, kur yra pradžia, bus (ir) pabaiga. Palaimintas, kuris stovės pradžioje, ir jis pažins pabaigą, ir neragaus mirties. 19. Jėzus tarė: Palaimintas, kuris buvo anksčiau nei ėmė būti. Jei esate mano mokiniai ir klausote mano žodžių, šie akmenys tarnaus jums. Iš tiesų rojuje turite penkis medžius, kurie nejuda nei žiemą, nei vasarą, ir lapai nenukrenta. Tas, kuris pažins juos, neragaus mirties. 20. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, į ką panaši dangaus karalystė. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. 21. Marija tarė Jėzui: Į ką yra panašūs tavo mokiniai? Jisai tarė: Jie panašūs į mažus vaikus, įsitaisiusius jiems nepriklausančiame lauke. Kai ateis lauko šeimininkai, jie sakys: Palikite mums mūsų lauką. Ir jie bus nuogi jų akivaizdoje, kad jie jį paliktų ir atiduotų jiems jų lauką. Todėl sakau: jeigu namų šeimininkas žino, kad vagis turi ateiti, jis budės, kol jis ateis, ir neleis įsilaužti į savo viešpatijos namus ir išsinešti jo gerą. Tačiau jūs budėkite pasaulio akivaizdoje, stipriai susijuoskite strėnas, kad kartais piktadariai nerastų kelio į jus. Nes jie ras naudą, kurios tikitės. Tebūnie tarp jūsų patyręs žmogus! Kai vaisius subrendo, jis nedelsdamas atėjo su pjautuvu savo rankoje ir nuėmė jį. Kas turi ausis klausyti: tesiklauso! 22. Jėzus išvydo žindančius kūdikius. Jis tarė savo mokiniams: Šitie žindantys kūdikiai panašūs į tuos, kurie įžengia karalystėn. Jie tarė: Vadinasi, karalystėn įžengsime, tapdami kūdikiais? Jėzus tarė jiems: Kai iš dviejų padarysite vieną, išorę padarysite tokią kaip vidų, viršų - kaip apačią, ir kai vyrą ir moterį padarysite vienu taip, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris, kai padarysite akį vietoj akies, ir ranką vietoj rankos, ir koją vietoj kojos, atvaizdą vietoj atvaizdo, tuomet įžengsite į [karalystę]. 23. Jėzus tarė: Aš parinksiu jus vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, ir jie bus kaip vienas. 24. Jo mokiniai tarė: Parodyki mums vietą, kur tu esi, nes mums būtina rasti ją. Jisai tarė: Kas turi ausis, teklauso! Šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jis šviečia visam pasauliui. Jeigu jis nešviečia, tai yra tamsybė. 25. Jėzus tarė: Mylėki savo brolį kaip savo sielą; sergėki jį kaip savo akies vyzdį. 26. Jėzus tarė: Krislą matai savo brolio akyje, bet nematai rąsto savo akyje. Kai pašalinsi rąstą sau iš akies, tuomet pamatysi, kaip pašalinti krislą iš savo brolio akies. 27. (Jėzus tarė): Jeigu nepasninkausite už pasaulį, nerasite karalystės; jei šabo nešvęsite kaip šabo, neišvysite Tėvo. 28. Jėzus tarė: Aš atsistojau pasaulio viduryje ir pasirodžiau jiems kūno pavidalu. Aš radau juos visus girtus ir neradau nė vieno trokštančio, ir mano siela nuliūdo dėl žmonių vaikų, nes jie yra akli savo širdimi ir nemato, kad pasaulin atėjo, būdami tušti; jie stengiasi ir išeiti iš pasaulio tušti. Tačiau dabar jie yra girti. Kai jie mes savo vyną, tuomet ims gailėtis. 29. Jėzus tarė: Jei dvasia buvo kūno priežastis, tai - stebuklas. O jei kūnas (buvo) dvasios priežastis, tai - stebuklų stebuklas. Betgi aš stebiuosi: kaip [šitas] didžiulis turtas radosi tokiame varge. 30. Jėzus tarė: Ten, kur yra trys dievai, tai yra dievai; ten, kur jų yra du arba vienas, aš esu su juo. 31. Jėzus tarė: Joks pranašas, jei jis priimamas savajame sodžiuje. Gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta. 32. Jėzus tarė: Miestas, įsikūręs aukštame kalne (ir) įtvirtintas, negali kristi, o juo labiau negali būti paslėptas. 33. Jėzus tarė: Tai, ką išgirsite viena (ir) kita ausimi, skelbki(te) nuo stogų. Iš tiesų niekas, įžiebęs žiburį, nepavožia jo po ryku ir nededa slaptavietėn, bet stato į žibintuvą, kad visi įeinantieji ir išeinantieji matytų jo šviesą. 34. Jėzus tarė: Kai aklas veda aklą, abu įkrenta į duobę. 35. Jėzus tarė: Neįmanoma, jog kas nors įeitų į stipruolio namus ir užimtų juos smurtu, pirmiau nesurišęs jam rankų. (Tik) tuomet jis nusiaubs namus. 36. Jėzus tarė: Nesirūpinkite nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto, kuo vilkėsite. 37. Jo mokiniai tarė: Kurią dieną pasirodysi mums ir kurią dieną mes išvysime tave? Jėzus tarė: Kai nesigėdydami apsinuoginsite ir paimsite savo rūbus, ir, numetę sau po kojų, mindysite juos tarsi maži vaikai, tada [išvysite] sūnų to, kuris gyvas, ir nebijosite. 38. Jėzus tarė: Daug kartų geidėte išgirsti žodžius, kuriuos sakau dabar, ir neturite nieko kito, iš ko juos galėtute išgirsti. Ateis dienos, kai ieškosite manęs ir nerasite. 39. Jėzus tarė: Fariziejai ir raštininkai gavo žinojimo raktus (ir) paslėpė juos. Jie neįėjo patys ir neįleido kitų, kurie norėjo (įeiti). Tačiau jūs būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai. 40. Jėzus tarė: Vynmedis buvo pasodintas be Tėvo ir, kadangi jis nesutvirtėjo, bus išrautas su šaknimis ir žus. 41. Jėzus tarė: Kas turi savo rankoje, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta ir tas truputis, kurį turi. 42. Jėzus tarė: Būkite praeiviai. 43. Jo mokiniai tarė jam: Kas tu esi, kuris mums tai sakai? (Jėzus tarė jiems): Argi nepažįstate, kas esu, iš to, ką sakau? Bet jūs pasidarėte kaip žydai, nes jie mėgsta medį (ir) neapkenčia jo vaisiaus, mėgsta vaisių ir neapkenčia medžio. 44. Jėzus tarė: Kuris piktžodžiaus prieš Tėvą, tam bus atleista, ir kuris piktžodžiaus prieš Sūnų, tam bus atleista; tačiau kuris piktžodžiaus prieš Šventąją dvasią, tam nebus atleista nei žemėje, nei danguje. 45. Jėzus tarė: Neraškomos vynuogės nuo erškėčių ir figos krūmų: iš tiesų jie neveda vaisiaus. Geras žmogus iškelia gera iš savo lobio; blogas žmogus iškelia bloga iš savo blogo lobio, esančio jo širdyje, ir kalba bloga, nes bloga iškelia dėl pertekliaus širdyje. 46. Jėzus tarė: Nuo Adomo iki Jono Krikštytojo tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją, tad jo akys nebus sunaikintos. Bet aš jums sakiau: Kuris iš jūsų taps mažas, pažins karalystę ir bus didesnis už Joną. 47. Jėzus tarė: Neįmanoma žmogui joti ant dviejų arklių, įtempti du lankus, ir tarnui - tarnauti dviem šeimininkams: arba jis gerbs vieną ir niekins kitą. Nė vienas žmogus, kuris geria seną vyną, tuojau pat negeidžia jauno. Ir nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kad kartais šis nesugadintų vyno. Nelopo naujo rūbo senu lopu, nes praplyš. 48. Jėzus tarė: Jeigu du yra sandoroje viename ir tame pačiame name, jie tars kalnui: Persikelk! Ir kalnas persikels. 49. Jėzus tarė: Palaiminti vienišieji ir išrinktieji, nes jūs rasite karalystę, nes jūs esate iš jos (išėję) (ir) vėl į ją sugrįšite. 50. Jėzus tarė: Jeigu jūsų klaus, iš ko esate gimę, sakykite: Mes esame gimę iš šviesos, iš ten, kur šviesa gimė pati iš savęs; ji [pakilo] ir pasirodė jų atvaizdu. jeigu jūsų klaus, kas esate, sakykite: Esame jos sūnūs ir esame gyvojo Tėvo išrinktieji. Jeigu jūsų klaus, koks yra ženklas jūsų Tėvo, esančio jumyse, sakykite: Tai judėjimas ir ramybė. 51. Jo mokiniai tarė jam: Kurią dieną stos ramybė mirusiems ir kurią dieną ateis naujasis pasaulis? Jisai tarė jiems: Ta ramybė, kurios laukiate, yra atėjusi, bet jūs nepažįstate jos. 52. Jo mokiniai tarė jam: Dvidešimt keturi pranašai skelbė Izraelyje, ir visi jie skelbė apie tave. Jisai tarė jiems: Jūs palikote gyvąjį, esantį jūsų akivaizdoje, ir kalbėjote apie mirusiuosius. 53. Jo mokiniai tarė jam: Ar apipjaustymas naudingas, ar ne? Jisai tarė jiems: Jeigu apipjaustymas būtų naudingas, tėvas gimdytų juos apipjaustytus iš jų motinos. tačiau tikrasis apipjaustymas dvasioje turėjo didelę naudą. 54. Jėzus tarė: Palaiminti vargšai, nes jūsų yra Dangaus karalystė. 55. Jėzus tarė: Kuris neniekins savo tėvo ir motinos, negalės būti mano mokiniu, o (kuris) (ne)niekins savo brolių ir seserų ir (ne)neš savo kryžiaus kaip ir aš, nebus vertas manęs. 56. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado lavoną, o kuris rado lavoną - pasaulis nevertas jo. 57. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, turėjusį [gerų] sėklų. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo dirsių su geromis sėklomis. Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių. Jis tarė jiems: Neateikite dirsių rauti, kad kartais, raudami jas, neišrautumėt kviečių; juk pjūties dieną dirsės pasirodys: jos bus išrautos ir sudegintos. 58. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris vargo, - jis rado gyvenimą. 59. Jėzus tarė: Žiūrėkite į Gyvąjį, kol esate gyvi, tam, kad nenumirtumėte ir nemėgintumėte pamatyti jį, nepajėgdami jo pamatyti. 60. (Jie išvydo) Samarietį, kuris, nešinas avinėliu, įžengė į Judėją. Jisai tarė savo mokiniams: Tasai (ką jis nori padaryti) su avinėliu? Jie tarė jam: Užmušti jį ir suvalgyti. Jisai tarė jiems: Kol jis gyvas, jis nesuvalgys jo, bet jeigu (tiktai) užmuš jį, ir jis virs lavonu. Jie tarė: Kitaip jis negalės jo suvalgyti. Jis tarė: Jūs taip pat ieškokite sau vietos ramybėje, kad nevirstumėte lavonais (ir) kad jūsų nesuvalgytų. 61. Jėzus tarė: Dvejetas ilsėsis vienoje lovoje - vienas mirs, kitas gyvens. Salomėja tarė: Žmogau, kas tu esi ir kieno tu (sūnus)? Tu atėjai į mano gultą ir valgei nuo mano stalo. Jėzus tarė: Aš tasai, kuris gimė iš to, kuris vientisas; man duota tai, kas yra mano Tėvo. (Salomėja tarė): Aš esu tavo mokinė. (Jėzus tarė jai): Todėl sakau: Kai jis bus vientisas, jis bus pilnas šviesos, o kai bus atskiras, jis bus pilnas tamsos. 62. Jėzus tarė: Aš skelbiu savo paslaptis [tiems, kurie verti mano] paslapčių. To, ką darys tavo dešinioji ranka, tegul tavo kairioji nežino to, ką ji daro. 63. Jėzus tarė: Buvo turtingas žmogus, turėjęs daug gero. Jis tarė: Panaudosiu savo gerą - pasėsiu, nupjausiu, pasodinsiu, prikrausiu savo diendaržius vaisių, kad man nieko nestigtų. Štai apie ką jis mąstė širdyje ir numirė tą pačią naktį. Kas turi ausis, teklauso! 64. Jėzus tarė: Vienas žmogus turėjo svečių ir, surengęs vaišes, pasiuntė tarną jų kviesti. Šis nuėjo pas pirmąjį (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. (Tasai) tarė: Man reikia paimti pinigus iš kai kurių pirklių; jie turi ateiti pas mane šįvakar, (ir) aš duosiu jiems nurodymų. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kvietė tave. Tasai tarė: Aš pirkau namą, ir prašo manęs [ateiti] dieną; aš būsiu užsiėmęs. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė jam: Mano draugas veda, ir aš pats rengiu puotą: aš negalėsiu ateiti. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė: Aš pirkau ūkį ir vykstu ten rinkti nuomos: aš negalėsiu ateiti. Aš atsiprašau. Tarnas sugrįžęs tarė šeimininkui: Tavo kviestiniai atsisakė vaišių. Šeimininkas tarė tarnui: Eik į kelią; atveski pasivaišinti tuos, kuriuos sutiksi. Pirkėjai ir pirkliai ne[įžengs] į mano Tėvo valdas. 65. Jisai tarė: Vienas doras žmogus turėjo vynuogyną; jis atidavė jį darbininkams, kad jie įdirbtų ir gautų iš jo vaisių. Jis pasiuntė tarną, primušė (ir) nedaug trūko, kad jis būtų miręs. Tarnas grįžo (ir) apsakė šeimininkui. Šeimininkas jam tarė: Galbūt jie nepažino jo. Jis pasiuntė kitą tarną; darbininkai primušė ir šitą. Tada šeimininkas pasiuntė sūnų. Jis tarė: Galbūt jie drovėsis mano sūnaus. Tie darbininkai, sužinoję, kad jis vynuogyno paveldėtojas, sučiupo (ir) nužudė jį. Kas turi ausis, teklauso! 66. Jėzus tarė: Parodykite man akmenį, kurį atmetė statytojai: tai kertinis akmuo. 67. Jėzus tarė: Kas viską pažįsta, stokodamas pats savęs, stokoja visko. 68. Jėzus tarė: Būsite palaiminti, kai jus ims niekinti ir persekioti, ir jie neras vietos ten, kur jus persekiojo. 69. Jėzus tarė: Palaiminti, kuriuos persekiojo širdyje; tai jie iš tiesų pažino Tėvą. Palaiminti alkstantieji, nes norinčiojo pilvas bus pripildytas. 70. Jėzus tarė: Kai turėsite tai savyje , tas ką turite, išgelbės jus. Jei neturite savyje to, tas ko neturite, pražudys jus. 71. Jėzus tarė: Aš sugriausiu [šį] namą, ir niekas neįstengs jo [at]statyti. 72. [Vienas žmogus tarė] jam: Pasakyki mano broliams, kad pasidalytų su manimi tėvo gerą. Jisai tarė jam: Žmogau, kas gi padarė mane dalytoju? Jisai atsigręžė į mokinius (ir) tarė: Argi aš dalytojas? 73. Jėzus tarė: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad melskite Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į pjūtį. 74. Jisai tarė: Viešpatie, daug yra aplink (šaltinį), bet nė vieno (šaltinyje). 75. Jėzus tarė: Daug stovinčiųjų prie durų, bet vienišieji tie, kurie įžengs į vedybų menę. 76. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į pirklį, turėjusį prekių (ir) radusį perlą. Šito pirklio būta protingo: jis pardavė prekes (ir) nusipirko vieną perlą. Jūs gi ieškokite lobio, išliekančio amžinai ten, kur kandys nepasiekia jo sunaikinti, nė kirminai jo negraužia. 77. Jėzus tarė: Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane. 78. Jėzus tarė: Ko išėjote į tyrus? Pasižiūrėti vėjo linguojamos nendrės ir švelniais rūbais dėvinčio žmogaus? [Štai jūsų] valdovai ir jūsų didžiūnai dėvi švelniais [rūbais], ir jie negalės pažinti tiesos. 79. Moteris minioje tarė jam: Palaimintos tave nešiojusios įsčios ir tave penėjusios [krūtys]. Jisai tarė (jai): Palaiminti, kurie girdėjo Tėvo žodį (ir) tikrai išlaikė jį. Iš tiesų ateis dienos, kai sakysite: Palaimintos įsčios, kurios nepradėjo, ir krūtys, kurios nežindė. 80. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas. 81. Jėzus tarė: Kuris pralobo, tekaraliauja, o tas, kuris turi galios, teatsisako. 82. Jėzus tarė: Kuris yra arti manęs, tas - arti ugnies ir kuris yra toli nuo manęs , toli nuo karalystės. 83. Jėzus tarė: Atvaizdai yra apreikšti žmogui, ir šviesa, kuri slypi juose, yra paslėpta Tėvo šviesos atvaizde. Jis pasirodys, ir jo atvaizdą slėps jo šviesa. 84. Jėzus tarė: matydami savo panašumą, jūs džiaugiatės. Bet, kai išvysite savo atvaizdus, sukurtus iki jūsų, kurie ir nemiršta, ir neapsireiškia, kiek daug (teks) jums pernešti! 85. Jėzus tarė: Adomas yra kilęs iš didelės galybės ir didelio turto, ir jis nevertas jūsų; nes, [būdamas vertas], ne[būtų ragavęs] mirties. 86. Jėzus tarė: [Lapės turi savo olas] ir dangaus paukščiai - [savo] lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti. 87. Jėzus tarė: Pasigailėtinas yra kūnas, priklausąs nuo kūno, ir pasigailėtina yra siela, priklausanti nuo jų abiejų. 88. Jėzus tarė: Angelai ateis pas jus ir pranašai, ir jie duos jums tai, kas yra jūsų. Jūs irgi duokite jiems tai, ką turite rankose, ir tarkite sau: kurią dieną jie ateis (ir) paims kas yra jų? 89. Jėzus tarė: Kodėl jūs plaunate taurės išorę? Argi nesuprantate, jog tas, kuris padarė jos vidų, padarė ir jos išorę? 90. Jėzus tarė: Ateikite pas mane, nes mano jungas yra geras, o mano viešpatavimas yra saldus, ir jūs atrasite ramybę sau. 91. Jie tarė jam: Pasakyki mums, kas esi, kad įtikėtume į tave. Jisai tarė jiems: Jūs aiškinate dangaus ir žemės veidą, o nepažįstate to, kas yra jūsų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemokate patirti. 92. Jėzus tarė: Ieškokite ir rasite, bet dalykus, kurių klausėte anomis dienomis ir kurių jums nepasakiau tada, noriu dabar pasakyti, ir jūs neklausiate jų. 93. [Jėzus tarė]: Neduokite to, kas šventa, šunims, kad nenumestų to į mėšlą. Nemėtykite perlų kiaulėms, kad nepadarytų tai […]. 94. Jėzus [tarė]: Kas ieško, tas ras, [ir kuris beldžiasi], tam bus atidaryta. 95. [Jėzus tarė]: Jei turite pinigų, neduokite už palūkanas, bet duokite […] tam, iš ko jų negausite. 96. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į moterį, (kuri), paėmusi truputį mielių, [įdėjo] į minkymą (ir) padarė iš jo didelius kepalus. Kas turi ausis, teklauso! 97. Jėzus tarė: [Tėvo] karalystė panaši į moterį, nešančią ąsotį, pilną miltų. Jai einant ilgą kelią, nutrūko ąsočio rankena, miltai išbiro už jos ant kelio. Ji (to) nepastebėjo ir nežinojo nelaimės. Parėjusi namo, pastatė ąsotį ant žemės (ir) rado jį tuščią. 98. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, norėjusį nužudyti didžiūną. Jis ištraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė jį į sieną, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. 99. Mokiniai tarė jam: Tavo broliai ir tavo motina stovi lauke. Jisai tarė jiems: Štai jie, kurie vykdo mano Tėvo valią, yra mano broliai ir mano motina; tai jie įžengs į Tėvo karalystę. 100. Jie parodė Jėzui aukso monetą, sakydami: Ciesoriaus žmonės reikalauja iš mūsų duoklės. Atiduokite ciesoriui tai, kas ciesoriaus. Dievui atiduokite tai, kas dievo, o kas mano, atiduokite man. 101. [Jėzus tarė]: Kuris neniekins savo [tėvo] ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Ir kuris nemylės savo tėvo ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Nes mano motina […], tačiau [tikroji mano motina], jinai davė man gyvybę. 102. Jėzus tarė: Vargas jiems, fariziejams, nes jie panašūs į šunį, gulintį jaučių ėdžiose, nes jis nei pats ėda, nei jaučiams duoda ėsti. 103. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris žino, [kokiu] nakties [metu] ateis vagys, tad jis atsikels, sutelks savo […], apsijuos strėnas prieš jiems ateinant. 104. Jie tarė [jam]: Eime, pasimelskime ir pasninkaukime šiandien. Jėzus tarė: Kokią gi nuodėmę aš padariau arba kuo aš nusidėjau? bet kai jaunikis išeis iš vedybų menės, tada tegul jie pasninkauja ir meldžiasi. 105. Jėzus tarė: Kuris pažins tėvą ir motiną, bus vadinamas paleistuvės sūnumi. 106. Jėzus tarė: Kai iš dviejų padarysite vieną, jūs tapsite žmogaus sūnumi, ir jums tarus: Kalne, persikelk, - jis persikels. 107. Jėzus tarė: Karalystė panaši į piemenį, turėjusį šimtą avių; viena, pati didžiausia iš jų, pasiklydo; jis paliko devyniasdešimt devynias (ir) ieškojo vienos, kol rado. Padėjęs vargo, jis tarė aviai: Aš myliu tave labiau nei devyniasdešimt devynias. 108. Jėzus tarė: Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. 109. Jėzus tarė: Karalystė yra panaši į žmogų, turėjusį savo lauke [paslėptą] lobį, apie kurį (jis) nežinojo ir kurį po mirties paliko savo [sūnui]. Sūnus nieko nežinojo [apie jį] jis priėmė tą lauką (ir) pardavė jį. O kuris jį nupirko, atėjo (ir) ardamas [rado] lobį. Jis ėmė skolinti pinigus už palūkanas kam norėjo. 110. Jėzus tarė: Kuris rado pasaulį ir pralobo, teatsisako pasaulio! 111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susisuks jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) iš gyvojo, neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jėzus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo. 112. Jėzus tarė: vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos; vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno. 113. Jo mokiniai tarė jam: Kokią dieną ateis karalystė? (Jėzus tarė): Ji neateis, kai laukiate. Nepasakys: Štai jinai čia. Arba: štai jinai ten; tačiau Tėvo karalystė plyti žemėje, o žmonės nemato jos. 114. Simonas Petras tarė jiems: Tepasitraukia Marija nuo mūsų, nes moterys nėra vertos gyventi. Jėzus tarė: Štai aš imsiu jai vadovauti, kad padaryčiau ją vyru, kad jinai irgi taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, tapusi vyru, įžengs dangaus karalystėn .
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II a.) Iš 53 rankraštinių kūrinių (religinių traktatų, dialogų, laiškų, apreiškimų, evangelijų), kurie sudaro 13 rinkinių (kodeksų), 1945 m. surastų Egipte, Nag Hamadi kaime, įdomiausiu ir reikšmingiausiu mokslininkai laiko Evangeliją pagal Tomą, parašytą koptų kalba. Spėjama, kad šios evangelijos autorius - apaštalas Didimas Judas Tomas. Kai kurie tyrinėtojai, įžiūrėdami evangelijoje judėjiškąjį bei krikščioniškąjį substratą, daro išvadą, jog pirmiausia ji galėjusi būti užrašyta graikiškai apie 140 m. ir tik vėliau išversta į koptų kalbą. Nuo kanoninių Naujojo Testamento evangelijų ji skiriasi tuo, kad neaprašinėja Jėzaus gyvenimo ir veiklos, o tik fiksuoja jo pamokymus. Nors daugelis jų ir sutampa su Jėzaus pamokymais, užfiksuotais kanoninėse evangelijose, vis dėlto Evangelijoje pagal Tomą ryški gnostiškoji kai kurių krikščioniškųjų idėjų interpretacija ne tik gnosticizmui būdinga terminologija, bet ir konceptualiniu kryptingumu. Chrestomatijoje spausdinamas šios evangelijos vertimas, parengtas prancūziškojo vertimo pagrindu. Kaip kontroliniais naudotasi koptiškuoju originalu bei tarybinės mokslininkės M. Trofimovos atliktu rusiškuoju šios evangelijos vertimu, paskelbtu straipsnių rinkinyje “Ąķņč÷ķīńņü č ńīāšåģåķķīńņü” (M., 1972, p. 369-380). Laužtiniuose skliaustuose įrašyti atstatyti, o lenktiniuose - papildomi vertėjo žodžiai, pavartoti dėl minties aiškumo
Antikos Graikų filosofija , estetika tai didžių intelektualių išmąstymų ir tobulų pasiekimų Aukso era , niekada neturėjo sau lygių per visus amžių amžius . Šiandienos įžymūs planetos mąstytojai tai pripažįsta , studijuoja ir mokosi tūkstantmečių senumo antikos filosofiją , estetiką , visuomenės moralę ir sako , kad jai nėra lygių , visoje Europoje.
Antikos laikų tikrasis filosofas , tikrasis politikas , tikrasis estetas visada priklausė tauresniam ordinui arba tauresnei mokyklai . O tokios mokyklos buvo anais laikais ir žmonės studijavo ir lavino savo intelektą ant tiek , kad net šiandiena , dvidešimt pirmame amžiuje , filosofas ir mąstytojas , nieko naujesnio nebegali pasakyti . Tik viena kryptis galėtų duoti naujas originalias asmenybes , jeigu šios bandytų ką nors naujo ir naudingo išmąstyti remdamosi , kad ir dieviškųjų dvasių apreiškimų knyga , Urantijos knyga .
Palaiminta ta tauta , kurioje klesti dvasinė filosofija , kurioje klesti estetika ir kultūra , kurios vadai ir vadovai sugeba kalbėtis diplomatine kalba , su savo kaimynais , draugais ar net priešais . Palaimintas yra tos tautos vadovas , prezidentas , karalius , ministras , kuris remiasi dvasine išmintimi , o jo diplomatine kalba yra susivienijimo , bendradarbiavimo kalba , naudinga ir reikalinga abiems šalims duotuoju laikmečiu .
Reikėtų Lietuvos prezidentūrai ir visam vykdomosios valdžios ministrų kabinetui , laike ir erdvėje , reikėtų persikelti į įžymiąją pitagoriečių mokyklą Krotone , kurioje mokėsi įžymūs Graikijos mąstytojai ir kurioje etika ir filosofija , dvasinė filosofija . buvo laikoma kaip nepakeičiama tikro žmogaus gyvenimo dalis , kaip visų pagrindų pagrindas .
Ar jūs manote , kad šiandiena jau nebereikia mums viso to ? Ar jūs manote , kad technokratinė vadyba , pinigų perskirstymo bankininkystė ir šėtoniška laisvoji rinka gali sukurti žmoguje laisvą , dvasingą , bebaimę sielą , su tobulu dvasiniu užtaisu . Aš manau , kad tikrai ne . Aš manau , kad šiai dienai , vis labiau liberalėjanti europinė civilizacija sukūrė nežabotą visų tautų ir valstybių konkurencija , nežabotą troškimą materialių gėrybių , aplenkiant dvasingos ir išmintingos asmenybės ugdymą . O kad greičiau ta žmonija liberalėtų , kad vadovai greičiau pasiektų savo gyvulinio proto ambicingus troškimus , veda nuolatinius , lokalinius , vis labiau grėsmingus karus .
Nėra išmintingo ir dvasingo asmenybių nuolatinio dialogo tarp konfliktuojančių šalių . Viskas paremta tik gyvuliškojo proto ambicijomis , troškimu būti matomam ir vertinamam tarp kitų panašių ir arogantiškų politinių personažų , kurie tai ateina tai vėl nueina nuo politinės arenos , tačiau palikdami aibes problemų savo tautiečiams , be jokios sąžinės graužaties .
O iš tiesų , tai kas tu žmogau esi ? Ar tu koks kosmines energijas gaminantis Šaltinis esi , ar tu jau moki gyvybę sukurti iš kosminių energijų , ar jau savo kūną išmokai energizuoti ir maitinti vien tik Saulės energija ? Kodėl savo kvailybes platini kaip išmintį ? Taigi , kad viso to nemoki , o moki tik griauti , teršti savo gimtąją Žemę , moki labai gerai naikinti žemiškąją gyvybę ir nuolatos kalbėti ir kalbėti visokias nesąmones , kurias pavadinai , kaip savo politinės valios pareiškimas .
Tai ar mes, tik du su puse milijono , jau baigiančių išnykti , unikaliausios , baltiškosios tautos atstovų , viso to norime ? Ar mes savo technokratiniu protu ir užjūrio reptilijų perkoduotu marionetišku mąstymu , jau nebemokame pakilti virš savo nuosavų marškinių ambicijų , ir nebemokame numatyti , kad virš visos planetos jau pakibo politinė katastrofa ? Ar lietuvių tauta jau nebeturi savo išminčių ,, pitagoriečių ‘‘ , ar visi jau tapome liberaliaisiais mutantais , kuriems neberūpi nei Lietuvos iškapotos girios , nei dar kai kurie mėlyni ežerėliai , nei dar kai kurios švarios upės ir upeliai , o viską matuojame tik vienadiene nauda , vienadiene karjera , o ateities kartoms paliksime vien greitkelių asfaltą , plastikines vilas su sodais vazonuose .
Pavelkime , kad ir į mūsų politikų ambicingą , neišmintingą ir jau visiškai nedvasingą ir neprofesionalią politiką . Per viešąją informaciją vis dažniau pakurstomas karo genezės lauželis , kaip tariamas pavojus iš rytų , kažkaip tampa , kaip ir pagrindine tautos ateities vizija . Tačiau tokia politika yra niekas kitas , kaip nuolatinių baimių ir įtarumo politika , kuri tautą tegali nuvęsti į niekur , na nebent į branduolinio karo chaosą . Vardan ko ? Vardan archontų ir reptilijų pasaulio perskirstymo ir globaliosios žmonijos apvaldymo politikos , kai tokios nykštukinės valstybėlės tiesiog išgaruos karo dūmuose , o išliks tik slaptasis pasaulio elitas požeminiuose miestuose , kuris pasistatė sau ištisus miestus , šimtus metrų po žeme ir po kalnais , gelžbetonio bunkeriuose , su atominėmis elektrinėmis ir požeminiais daržais ir sodais . O runkeliai bus palikti ant pliko lauko ir jie iškeps ir išgaruos . Štai tokia ,,išmintinga‘‘ politika pudrina visai nemąstančius savo tautiečių protus ir sukuria liberalaus ir laimingo gyvenimo rytojų .
Mokslininkas P.P. Gorejevas savo Laboratorijoje sukurtos aparatūros dėka, ištyrė, kad: DNR molekulės priima žmogaus kalbą. Dar daugiau - žmogaus kalbos įtakos veikiamos tos molekulės, kurios yra atsakingos už paveldėjimą, keičia savo formą ir struktūrą. O tai reiškia, kad žmogus savo kalba veikia savo asmeninio gyvenimo programą. Pasirodo, jeigu žmogus savo kalboje pastoviai naudoja keiksmažodžius, kurie neša griaunamąją jėgą, jo chromosomos gali išsigimti ir deformuotis, net iki tokio lygio, kad vyksta visiškas molekulės DNR pasikeitimas ir ji pradeda gaminti neigiamą programą, vedančią į savęs sunaikinimą. Iš čia seka visos neigiamos pasekmės pačiam sau ir palikuonims (paveldėjimas vaikams). Senesniais laikais žmonės žinojo apie didelę žodžio reikšmę ir tik dabar mokslas patvirtino ir paaiškino tai, kodėl šventi maldos žodžiai pripildyti tikėjimo, vilties ir meilės atneša sveikatą ir išgelbėjimą. Taigi žodis - dviašmenis instrumentas. Žmogus kuria save, savo ateitį savo genetinį aparatą pats. Žodis yra mąstymo rezultatas, koks mastymas - toks ir rezultatas. Dabar pagalvokim: Ką galima sukurti keiksmažodžiu? Kokias jėgas ir kokius dalykus mes pritraukiam tų žodžių turiniu? Tik chaosą ir griūtį - paties ir aplinkinių. Mokslininkai užfiksavo - keiksmažodžiai iššaukia mutacijos (išsigimimo efektą) analogišką radioaktyviam spinduliavimui 1000 rentgenų galingumu. Mokslas perspėja, kad kiekvienas žodis, jūsų ištartas ar jūsų priimtas, veikia jus aiškiai ir užslėptai - todėl apsaugokime save ir aplinkinius nuo keiksmažodžių, nešančių mirtį ir griūtį.
TEGUL MŪSŲ MINTYS IR ŽODŽIAI VISUOMET BŪNA "ŠVARŪS". Kiekviena negatyvi mintis apie save - daro mūsų gyvenimą pilką, varganą, nuobodų ir neįdomų kitiems ir sau pačiam. Kiekviename mūsų yra paslėpti lobiai ir tik nuo mūsų pačių priklauso ar mes leisime juos išvysti. Nuvalykime voratinklius ir dulkes nuo mūsų protų, juk kiekvienas iš mūsų esame unikalus ir nepakartojamas. Kito lygiai tokio paties nėra visame pasaulyje. Supraskite kokią mes turime vertę ir neleiskime savo pačių negatyvioms mintims žudyti tai, kas gero įdėta į mus ir tai, ko pasaulis laukia iš mūsų. Taip praturtindami save ir kitus. LINKIME SĖKMES!
TAI - AMŽINOSIOS TAISYKLĖS IR IŠMINTINGAS, KAS JŲ LAIKOSI.
MINTIES IR ŽODŽIO GALIA VEIKIA - VISAME PASAULYJE
KĄ PASĖSI - TĄ IR PJAUSI.
1. VISKAS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ MINČIŲ. 2. SĖKMĖ ATEINA SU ŽMOGAUS VALIA. 3. JEI BIJOTE, KAD JUS SUMUŠ, JŪS JAU SUMUŠTAS. 4. JEI GALVOJATE, KAD NESUGEBĖSITE - NESUGEBĖSITE NIEKADA. 5. JEI NORITE LAIMĖTI, BET GALVOJATE, KAD NEPAVYKS, GREIČIAUSIAI PRALAIMĖSITE. 6. JEI GALVOJATE, KAD PRARASITE, JŪS JAU PRARADOTE. 7. JEI BIJOTE, KAD NEPASVEIKSITE, TAIP IR BUS. 8. JEI GALVOJATE, KAD MIRSITE, JŪS JAU EINATE - MYRIOP. 9. JEI GALVOJATE, KAD ESATE PASKUTINIS, TAIP IR YRA. 10. JEI JŪS SAVĘS NEGERBSITE, NIEKAS JŪSŲ NEGERBS. 11. JŪS TURITE TIKĖTI SAVIMI, JEI NORITE PASIEKTI PERGALĘ. 12. GYVENIMO KOVAS, NE VISADA LAIMI - STIPRESNIS IR GREITESNIS. 13. ANKSČIAU, AR VĖLIAU, PERGALĖ ATEINA TAM, KURIS GALVOJA, KAD JĄ PASIEKS. 14. JŪSŲ MINTYS TURI BŪTI ŠVIESIOS, IR SKRAJOTI AUKŠTAI, AUKŠTAI, KAD LEISTŲ JUMS PAKILTI. 15. JEIGU GALVOJATE, KAD IR PO MIRTIES GYVENSITE - JŪS NEMIRSITE, BET IŠEISITE. AMEN
Daugeliu atvejų Jėzus propogavo ne dieviškas realijas, bet tuometinių žmonių religijos-tikėjimo evoliucinius segmentus, siekdamas pakylėti į didesnės vertės, aktualiasnio praktikavimo, gilesnio prasmingumo (kosminio) aukštesnius lygius. Emi. Kada mūsų kalbėjimas vyksta Dokumentų fone; evoliucinė religija visuomet reiškia sugalvotą-susitartą-dirbtiną tiesą, dogmą, ritualą; ir visa iš šito išplaukančią praktiką –evoliucine.. Nepainiok evoliucijos bendrąja prasme, kaip tai įprasta žmogiškajame žodyne. Apreiškimo tiesos, tapdamos religinėm praktikom –tai kas nepriklauso nevoliucinei religijai. Būtų nekuklu tai vadinti apreikštąja religija –kas būtų filosofinė, loginė, teologinė klaida. Teisinga sakyti; religija remiasi (turi ištakas) apreiškimu. Ar pranašu-ais. Ar dar kažkokiais palikimais. Labia įdomus vaizdas, jei žvelgsime į praeitį. Katalikų religija remesi šventraščiu užterštu prisigalvijimais, falsifikavimais –evoliuciniais teršalais.tad tiesos joje maža. Žvelgiant vis tolyn į praeitį randame vis mažiau tiesos, vis daugiau evoliucinių teršalų, vis daugiau sureikšmintų privalėjimų, vis daugiau groteskiškų baisenybių, vis labiau sukaustančių gyvulį-žmogų.
Unikalus groteskiškas reiškinys vyksta šindienoje, kada savo vidinio chaoso produktus, individas pateikia kaip kažką prie Dokumentų, kažką daugiau nei Dokumentai, kažką kitaip nei Dokumentai. Tai šiandieniniai evoliuciniai teršalai. Anas individas neįvertina dviejų dalykų. Nežiūrint bjaurumo, veidmainystės, piktybiškumo šiandieniniam žmogui-gyvuliui būdingas mobiles, visapusiškas protas. Antra dalykas; Apreiškimas 196 Dokumentų pavidalu užfiksuotas elektroninėje erdvėje, kas eliminuoja dabar ir bet kada falsifikacijas. Šie du barjerai neįveikiami nei gerbiamama UK vertėjui, nei kam nors.
1 „Yra laikas, kai Dvasia gyvena tarp žmonių ir nuo Viešpaties kvėpavimo pilnėja mūsų būties vandenys; yra ir kitas laikas, kai jis atsitraukia , palikdamas žmones jų pačių jėgoms bei silpnumui. Pirmasis laikas − kai net menkos pastangos duoda didžius vaisus ir keičia likimą; antrasis − kai ir dideli darbai mažai teduoda. Bet antrasis išties gali paruošti pirmąjį , gali būti tuo aukuro dūmu , kuris , kildamas į dangų , prišaukia Viešpaties gausos liūtį.“ Šri Aurobindas, „Dievo valanda“, Kalendorius, Kaunas, 2005, p. 16.
ištrauka iš knygos ,,Kibalionas ''
Senovės EGIPTO mokslo pradininkas, Hermis Trismegistas, „Dievų Raštininkas“ gyveno Egipte, kai ten formavosi dabartinė žmonių rasė. Abraomo amžininkas ir, jeigu legendos neklysta, garbaus išminčiaus vadovas, Hermis buvo ir yra didžioji centrinė okultizmo saulė, kurios spinduliai nušviečia begalinius, nuo tų laikų tebeskelbiamus mokymus. Visi pagrindiniai, esminiai mokymai, kuriais remiasi kiekvienos rasės dvasiniai ezoteriniai mokslai, gali būti atsekti iki pat Hermio. Net seniausieji Indijos mokymai , kaip Vedos ir pan. neabejotinai kyla iš hermetinio mokymo.
Daug pažangių okultistų iš Gango žemės keliaudavo į Egipto žemę, kad atsisėstų prie meistro kojų. Iš jo jie gavo meistriškumo raktą, kuris paaiškino ir sujungė jų skirtingus požiūrius, ir taip buvo tvirtai sukurtas slaptasis mokslas. Ir iš kitų kraštų atkeliaudavo išminčių, kurie laikė Hermį meistrų meistru. Jo įtaka buvo tokia didelė, kad, nepaisant gausių nuklydimų nuo šio kelio per amžius įvairiose šalyse, vis dar galima rasti esminių panašumų bei atitikimo, slypinčių daugumoje dažnai netgi prieštaringų teorijų, skleidžiamų ir mokomų tose įvairiose šalyse šiomis dienomis. Palyginamosios religijotyros studentas lengvai pastebės hermetinio mokymo įtaką kiekvienoje žmonėms žinomojoje religijoje, ar ji būtų mirusi, ar plačiai paplitusi mūsų laikais. Nepaisant prieštaravimų, visada yra tam tikrų bendrumų, ir hermetinis mokymas veikia kaip didysis sutaikytojas.
Atrodo, kad Hermio gyvenimo darbas buvo sėti didžią tiesos sėklą, kuri išaugo ir sužydo gausiomis, keistomis formomis, o ne kurti vieną vyraujančią filosofijos mokyklą, vieną pasaulinę mintį. Visgi kiekviename amžiuje pirmines, neiškraipytas jo dėstytas tiesas saugodavo keletas žmonių, kurie, atmesdami gausius nepakankamai išsilavinusius mokinius bei ieškotojus, išlaikė hermetinį paprotį ir perduodavo šią tiesą tik keletui pasiruošusių ją suvokti ir įvaldyti. Tiesa būdavo perduodama iš lūpų į ausį. Kiekvienoje kartoje, įvairiose pasaulio šalyse visada buvo keletas įšventintųjų, kurie palaikė degančią hermetinio mokymo ugnį ir kurie troško savo lempomis pridegti mažesnes išorinio pasaulio lempeles, kai tiesos šviesa blankdavo ir skęsdavo nemokšiškumo debesyse, kai lempų dagtis užteršdavo svetima medžiaga. Visada būdavo keletas, kurie ištikimai prižiūrėdavo tiesos altorių, ant kurio degė amžina išminties lempa. Šie žmonės paaukojo savo gyvenimus meilės darbams, apie kuriuos taip tiksliai parašė poetas:
„O, neleisk liepsnai mirti! Puoselėtai per amžius tamsioje oloje – jos šventose šventyklose puoselėtai. Maitinamai tyrų meilės dvasininkų – neleisk liepsnai mirti!“
Šie žmonės niekada nesiekė masių pripažinimo ar gausių pasekėjų. Jie abejingi tiems dalykams, nes žino, kaip mažai kiekvienoje kartoje yra tokių, kurie pasiruošę tiesai ar kurie ją atpažintų, jeigu ji jiems būtų pateikta. Jie saugo „gryną mėsą suaugusiems“, kol kiti teikia „pieną vaikams“. Jie saugo išminties perlus keletui išrinktųjų, kurie įvertins jų vertę ir dėvės juos savo karūnose, bet nemėtys jų materialistėms, vulgarioms kiaulėms, kurios tik mindytų perlus į purvą ir maišytų juos su savo bjauriu protiniu maistu. Ir visgi šie žmonės niekada nepamiršo pradinio Hermio mokymo, kad tiesos
žodžius reikia perduoti tiems, kurie pasiruošę juos išgirsti. Toks mokymas pateikiamas Kibalione: kur žengia meistro pėda, ten plačiai atsiveria ausys tų, kurie pasiruošę jo mokymui. Ir dar: kai mokinio ausys pasiruošę girdėti, atsiranda lūpos, kurios užpildo jas išmintimi. Tačiau jie griežtai laikėsi dar vieno hermetinio aforizmo iš Kibaliono: neįšventintiesiems tiesos lūpos neprabyla.
Yra žmonių, kurie kritikuoja šią hermetistų nuostatą ir kaltina juos tokia uždarumo ir atsiskyrimo politika neišreiškiant tikrosios dvasios. Tačiau pažvelkime atgal: istorijos puslapiai atskleis išmintį meistrų, kurie suvokė pastangų kvailybę siekiant mokyti pasaulį to, ko šis nebuvo pasiruošęs ir visai nenorėjo gauti. Hermetistai niekada nesiekė tapti kankiniais, priešingai, jie tyliai sėdėjo šone su užuojautos šypsena lūpose, kai „nemokšos niršo“ ar savo įpročiu linksminosi pasmerkdami kankinimams ir mirčiai kilniausius, bet suklaidintus entuziastus, kurie įsivaizdavo galį perteikti barbarų rasei tiesą, įmanomą suvokti tik išrinktiesiems, toli pažengusiems Kelyje. Persekiojimo dvasia neišnyko iki šių dienų. Yra tokių hermetinių mokymų, kurie, jeigu būtų viešai paskelbti, sukeltų daugumos dvasinių mokytojų panieką ir užgauliojimus , bei paskatintų juos vėl šaukti: „Ant kryžiaus juos ! Ant kryžiaus!“.
Vėjas
Pranešimas: 133
Registruotas: 17.03.13
Išsiųsta: 20.05.15 18:09. Pavadinimas: Ko būkštau..
Ko būkštauti prieš knygą, atsieit, ką nors suprasti –vienas vargas- Nieks nežino kaip yra –neturiu noro žinoti AŠ- Džordanas Brunas ant laužo –Dokumentai nepopieriniai- Nesidomiu teologija, nerūpi politika- Avelės ir vergai –mkenimas, inkštimas-
Ar atkreipėt dėmesį į tai, kad Dokumentai atsirado patys vieni. Jų negaubė šiltas, artimas, betarpiškas bendravimas, kokį puoselėjo Jėzus. Jų nekomentavo griežti meistrai. Netgi pranašą ar atsiskyrėlį negalima pakviesti Tiesos pristatymui televizijoje, radijuje, ar bibliotekoje. Emili, ačiu už nevykusias pastangas.
NĖRA UŽ KĄ AČIŪ , GERBIAMAS PROKURORE . SUNKUS TU ŽMOGUS , LABAI SUNKUS ... , NET NEGALIU ĮSIVAIZDUOTI , O JUO LABIAU SUPRASTI .
Vėjas
Pranešimas: 135
Registruotas: 17.03.13
Išsiųsta: 24.05.15 10:01. Pavadinimas: su seilinuku mieliau..
su seilinuku mieliau, paprasčiau -katalikiškas palikimas-
emipetras
moderator
Pranešimas: 1096
Registruotas: 03.06.11
Išsiųsta: 25.05.15 09:50. Pavadinimas: Iš ti..
Iš tiesų tai taip . Niekada nemėgau tuščios ir ambicingos filosofijos , kuri yra savojo EGO išgalvotas pasaulio surėdymas . Viskas VĖJAU , jau seniai išgalvota ir pasakyta , ir aprašyta . Mes tik pasikartojame. Na tavo saviraiška yra tokia ir ne kitokia . Tai ir gerai , tebūnie taip . Man , iš tiesų , daug maloniau žiūrėti , diskutuoti , rašyti iš nuostabos ir naivumo pozicijų , viską matant gerumo šviesoje . Tai aš ir gyvenu tokios dvasinės filosofijos šviesoje , kuri yra aiški ir pozityvi . Pasaulis sukurtas iš šviesos , tai ką čia daugiau begali pridėti . Lieka tik džiaugtis ir tikėti - pačiu savimi .
Vėjas
Pranešimas: 139
Registruotas: 17.03.13
Išsiųsta: 25.05.15 23:50. Pavadinimas: Laikas suprasti-prip..
Laikas suprasti-pripažinti sau pačiam Dokumentų kaip priemonės-instrumento individualizavimo-sumoduliavimo-priderinimo atskiram individui, ir jų susumavimui –tautai, valstybei. Laikmečiui kaip epizodui, laikmečiui kaip nepertraukiamai tėkmei.
Kas viešpatauja širdyje, tas lemia siekius, darbus; ne veltui sakoma “spreskite pagal vaisius-darbus”, nes suprasti kitą protą problematiška, įsiskverbti į mintis –neįmanoma; nes mes skiriamės sąmonės: turiniu, aktyvumu-dinamiškumu.
V. E. Franklio mintis „…gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: „Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?“ Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.” iš: http://psichika.eu/blog/gyvenimo-prasmes-beieskant-pasaka-suaugusiems/
Vėjas
Pranešimas: 141
Registruotas: 17.03.13
Išsiųsta: 27.05.15 05:03. Pavadinimas: kaip tikras populist..
kaip tikras populistas pakeitei tematiką; vyskūpijos klerikalai tavimi patenkinti
POKALBIS VYKSTA PRANCŪZIJOJE , LIETUVOS AMBASADOJE
.... - 1939 metų karo įvykius jums esu seniau paskelbęs, atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda! Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra. Viskas išsipildys.
- Kodėl taip liūdna Lietuvos ateitis? – pokalbin įsikišo moterys.
- Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėviškę, o nesirūpino amžinąja, todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės, įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.
ŠTAI TAIP . ĮDOMU IKI KOKIO LYGIO DABAR PAAUGOME AR DAR ŽEMIAU NUKRITOME ? KĄ DABAR NORIME PRISIŠAUKTI ?
emipetras
moderator
Pranešimas: 1100
Registruotas: 03.06.11
Išsiųsta: 01.06.15 14:39. Pavadinimas: KAS BŪT..
KAS BŪTŲ BUVĘ , JEIGU BŪTŲ BUVĘ
GALĖJOME BŪTI LIETUVIAIS , GALĖJOME IR NEBŪTI . KARTAIS ISTORIJOS VINGIUOSE IŠKYLA LEMIAMOS JĖGOS IR SĄLYGOS , KURIOS PAKEIČIA TAUTOS ISTORINĮ VEIDĄ . AČIŪ DIEVUI TĖVUI IR ŠIOS VISATOS MOTINAI DVASIAI , KAD MES SAVO VEIDU LIKOME LIETUVIAI , ŠIEK TIEK KATALIKAI , ŠIEK TIEK ROMUVOS PAGONYS .
AČIŪ PROTESTANTAMS , KAD MES ŠIANDIENA KALBAME LIETUVIŠKAI IR DAINUOJAME DAINAS ...,,ant kalno mūrai...''
Išsiųsta: 10.06.15 19:21. Pavadinimas: KIEK &..
KIEK ŽMOGUS FIZINIAME KŪNE GALĖTŲ GYVENTI IR NEPASENTI ?
Amžinojo gyvenimo siekis
Du šimtus metų išgyvensi ar tūkstantį - Vis vien pateksi skruzdžių pietums. Omaras Chajamas
Išmintingojo ir iškalbingojo asso Bragos žmona buvo Iduna. Jos brangenybių dėžutėje buvo obuoliai, asams sugražinantys jaunystę. O ir rusų pasakų atjauninantys obuoliai bei gyvasis vanduo (žr. Baltieji vandenys: legendos ištakos ) savo ištakas turi La-Shangri senuosiuose mituose, kadaise suskilusius į atskirus fragmentus (perduodant žodinę tradiciją supaprastintus ir iškreiptus). Kokią paslaptį slepia dėžutė su jaunystės obuoliais ir ar yra galimybė ją atskleisti?
Gerontologai žino bent 200 hipotezių apie senėjimą. Garsus fizikas Šriodingeris laikė, kad gyvastis panaši į neperiodinį kristalą. Ir iš pirmo žvilgsnio – su juo galima sutikti. Tačiau tasai gyvasis kristalas nuolat bombarduojamas – jį daužo tiek išorinės aplinkos, tiek vidaus atomai; ir tuo stipriau, kuo aukštesnė temperatūra. Gyvastis priešinasi tiems daužymams tuo, kad jos sutvarkytos, beveik kristalinės struktūros paklūsta kvantinės mechanikos principams: sutrikimai nepavojingi tol, kol nepasiekia tam tikros ribos. Tačiau ją peržengus, vienas ar kitas kristalas pereina į naują būseną. Tokių būsenų, kuriose gyvas išlieka gyvu, gali būti daug. Tačiau išsėmus visus variantus – gyvenimas pasibaigia.
Tokią išvadą galime padaryti iš Šriodingerio apmąstymų. Tačiau jis nieko nesakė apie gyvybės galimybes atstatyti savo struktūras. Tai labai sudėtingas klausimas. Įsivaizduokime smulkiausių dulkelių šokį judriame vandenyje. Tai Brauno judėjimas; bet kartu ir organizmo suirimo analogas. Pabandykite tokiomis sąlygomis atstatyti pradinę būseną! Ką gi daryti?
O jeigu kristalo elementus pakeistume sunkesniais, stabilesniais? Ir tai reiktų padaryti molekulių ir atomų lygmenyje – ląstelių lygmuo nepakankamas. O tada visa problema persikelia į fizikos ir chemijos sritį.
Bent taip galima manyti iki pirmojo nemirtingumo kelio posūkio. Vienas aktyviausių gyvybės elementų yra siera, kuri įeina į baltymų sudėtį. Ją ir reiktų pakeisti amino rūgštyse. Bet kuo? Pakaitalą rasti nesunku: tai telūras. Tačiau jis turi rimtą trūkumą – yra nepaprastai nuodingas. Ir vis tik nedidelę dalį sieros organizme juo būtų galima pakeisti nepasiekiant pavojingos ribos. Kalbama tik apie kelis miligramus, tačiau ir tai suteikia galimybę pasiekti puikų rezultatą – 160-800 metų gyvenimo trukmę.
Įsižiūrėkime į gyvosios gamtos numatytas apsaugos programas. Pasirodo, kad kviečio grūduose seleno yra 5 kartus daugiau nei iš jų sumaltuose miltuose, o silicio – 20 k. O juk selenas irgi panašus į sierą, nors ir lengvesnis už telūrą – tad irgi galėtų perimti jos apsaugines funkcijas. Be to, selenas trukdo oksidacijai, lėtam gyvojo organizmo degimui, neutralizuoja kenksmingų jonų (radikalų) poveikį. Silicis irgi atlieka apsaugines funkcijas. O štai su kviečio lukštu jie tiesiog išmetami vėjais. O dar didesni skirtumai avižų, ryžių ier kitų grūdinių kultūrų atveju. Va tik stambios kruopos duoda žmogui papildomą apsaugą. Bet deja, telūro jos beveik neturi.
Todėl noriu pabrėžti: neskubėkite skusti bulvių, lupti obuolius, pirkti rafinuotą aliejų. Nepiktnaudžiaukite muilu ir ypač vadinamaisiais atjauninančiais kremais (oda – ląstelių darinys, kurios suminkštinimas yra jos sunaikinimas). Koks paradoksas - žmogus dar neišmoko (ar jau pamiršo, juk Biblijoje nurodoma, kad pirmieji žmonės gyveno šimtus metų) naudotis gamtos duotais apsaugos mechanizmais. Jis rafinuoja, pvz., cukrų, tam skirdamas, beje, nemažas išlaidas. Tačiau gelsvas, nevalytas cukrus gerokai tinkamesnis organizmui. Taipogi ir kvantinės mechanikos požiūriu.
Taigi, kartu su telūru, pagarbią vietą kovoje su entropija užima ir kiti elementai, kurių priskaičiuojama 64 Immortality (lengva prisiminti, tiek langelių šachmatų lentoje). Tačiau negalima pulti eksperimentuoti su telūru, selenu ir kitais – net miligramai jų yra pavojingi.
Vis tik visa tai nepanaikina entropijos. Gyvybės kristalas vis tiek patiria jos smūgius ir jo patvarumas nėra begalinis. Taip, galima prailginti gyvenimą, tačiau nemirtingumo taip nepasieksime. Ar jis įmanomas, bent teoriškai? Šio klausimo sprendimui kristalo modelis jau netinka – gyvybė gerokai sudėtingesnė. Tačiau gamta vis dėlto turi dar nepažintų rezervų.
Buvo atliekami bandymai atstatyti nervų ląsteles RNR pagalba. Po pirmų kuklių rezultatų tebesitęsia pauzė. Yra prielaidų manyti, kad net atstatyti neuronai yra tarsi „mirę“, nes lengvai išplaunami iš organizmo kartu su šlakais. Tačiau tai padeda kilti idėjai apie biomašiną.
Imkim prielaidą, kad neuronų skaičiaus mažėjimas yra organizmo senėjimo priežastis (pvz., 30-metis teturi tik pusę pradžioje turėtų neuronų). Kai neuronų telieka 15-20%, žmogui ima grėsti mirtis. Jei neuronai būtų atstatomi, organizmas nesentų.
Nervų ląstelės turi ploniausius, viduje tuščias siūlines ataugas. Jos iki šiol daugeliui kelia asociacijas su elektros laidais. Tačiau viskas teka, viskas keičiasi. Ši senovinė tiesa tapo vos ne magiška neurono formule – juk neuronų ataugomis iš tikro teka srautai, kurie be įprastinių organinių molekulių perneša ir genetinę informaciją, užkoduotą ribonukleininėse rūgštyse (RNR). Ir šie mikrosrautai sudaro tarsi mūsų antrąjį materialųjį kūną, kuris, savo ruožtu, susijungęs su biolauku. Ir pats neuronų išsidėstymas nėra atsitiktinis, - jį, galima manyti, nusprendžia biolaukas. Ir čia atsiduriame greta neįtikėtinos neuronų atstatymo teorijos.
Ne, vieni neuronai negali pagaminti kitų. Tačiau energiniuose lauko mazguose lieka prisiminimas apie mirusius neuronus. Ir tą atmintį galima materializuoti! Tik kaip?
Kai karalius Saliamonas nusileido nuo kalno, pasitikęs tekančią Saulę, susirinkusieji pakalnėje pasakė: — Tu esi mūsų įkvėpimo šaltinis. Tavo žodžiai pakeičia širdis, o Tavo išmintis nušviečia protą. Mes trokštame Tavęs klausytis. Pasakyk mums, kas mes? Jis nusišypsojo ir tarė:
— Jūs – pasaulio šviesa. Jūs – žvaigždės. Jūs – tiesos šventovė. Kiekviename iš jūsų – Visata. Panardinkite protą į širdį, klauskite savo širdies, klausykitės per savo meilę. Palaiminti suprantantys Dievo kalbą.
— Kokia gyvenimo prasmė?
— Gyvenimas – tai kelias, tikslas ir apdovanojimas.Gyvenimas – tai Meilės šokis. Jūsų paskirtis – pražysti. BŪTI – tai didžiulė dovana pasauliui. Jūsų gyvenimas – Visatos istorija. Ir todėl gyvenimas gražesnis už visas teorijas. Vertinkite gyvenimą, kaip šventę, nes gyvybė vertinga pati savaime. Gyvenimą sudaro dabartis. O dabarties prasmė – būti dabartyje.
— Kodėl mus persekioja nelaimės?
— Ką pasėjote, tą ir pjaunate. Nelaimės – tai jūsų pasirinkimas. Skurdas – žmonijos kūrinys. O kartėlis – tai neišmanymo vaisius. Kaltindami jūs prarandate jėgą, o trokšdami išbarstote laimę. Pabuskite, nes vargšas tas, kuris nesuvokia savęs. O nesurandantys savyje Dievo Karalystės – benamiai. Vargšu tampa tas, kuris veltui švaisto laiką. Nepaverskite gyvenimo beverčiu. Neleiskite miniai pražudyti jūsų sielos. Tegul turtas nebūna jums prakeiksmu.
— Kaip įveikti nelaimes?
— Nekaltinkite savęs. Nes jūs esate dieviški. Nelyginkite ir neskirstykite. Už viską dėkokite. Džiaukitės, nes džiaugsmas daro stebuklus. Mylėkite save, nes mylintys save myli viską. Laiminkite pavojus, nes drąsieji yra palaiminti. Melskitės džiaugsmingai – ir nelaimės jus aplenks. Melskitės, bet nesiderėkite su Dievu. Ir žinokite, šlovinimas – geriausia malda, o laimė – geriausias maistas sielai
— Koks kelias į laimę?
— Laimingi MYLINTYS, laimingi dėkojantys. Laimingi susitaikę. Laimingi atradę rojų savyje. Laimingi džiaugsmingai duodantys ir laimingi priimantys dovanas su džiaugsmu. Laimingi ieškantys. Laimingi prabudę. Laimingi, kurie klausosi Dievo balso. Laimingi vykdantys savo pašaukimą. Laimingi pažinę Vienį. Laimingi paragavę dieviško pažinimo. Laimingi esantys harmonijoje. Laimingi regintys pasaulio grožį. Laimingi atsivėrę Saulei. Laimingi tekantys kaip upės. Laimingi tie, kurie pasiruošę priimti laimę. Laimingi išmintingi. Laimingi suvokę save. Laimingi pamilę save. Laimingi šlovinantys gyvenimą. Laimingi kuriantys. Laimingi laisvi. Laimingi atleidžiantys.
— Kokia gerovės paslaptis?
— Jūsų gyvenimas – didžiausia brangenybė Dievo lobyne. O Dievas – žmogaus širdies brangenybė. Jūsų vidiniai turtai neišsemiami, o gerovė aplink jus neribota. Pasaulis pakankamai turtingas, kad kiekvienas praturtėtų. Todėl kuo daugiau duodate, tuo daugiau gaunate. Laimė stovi prie jūsų namo slenksčio. Atsiverkite gerovei. Ir paverskite viską gyvenimo auksu. Palaiminti suradę lobius savyje.
— Kaip gyventi šviesoje?
— Gerkite kiekvieną gyvenimo akimirksnį, nes nenugyventas gyvenimas gimdo liūdesį. Ir žinokite, kas viduje, tas ir išorėje. Pasaulio tamsa kyla iš širdies tamsos. Laimė – tai saulėtekis. Dievo pažinimas – tai ištirpimas šviesoje. Nušvitimas – tai tūkstančių Saulių švytėjimas. Palaiminti trokštantys šviesos.
— Kaip atrasti harmoniją?
— Gyvenkite paprastai. Niekam nekenkite. Nepavydėkite. Tegul dvejonės išvalo, o ne atima jėgas. Pašvęskite gyvenimą grožiui. Kurkite dėl kūrybos, o ne dėl pripažinimo. Vertinkite artimuosius kaip atradimus. Transformuokite praeitį, užmiršdami ją. Atneškite pasauliui kažką naujo. Kūną užpildykite meile. Tapkite meilės energija, nes meilė viską įkvepia. Kur meilė – ten Dievas.
— Kaip pasiekti gyvenimo tobulumą?
— Laimingas daug ką pakeičia. Nelaimingi lieka vergais, nes laimė myli laisvę. Iš tikrųjų, džiaugsmas ten, kur Laisvė. Siekite laimės meno. Atsiverkite pasauliui ir pasaulis atsivers jums. Atsisakydami priešintis, jūs tampate valdovu. Ir, žiūrėdamas į visus su meile, jis pridūrė: - Bet dar daugiau jums atvers Tyla... Tik būkite Savimi!
Išsiųsta: 15.06.15 21:48. Pavadinimas: PIRMIAUSIA TARNY..
PIRMIAUSIA TARNYSTĖ , O TIK PASKUI DIEVUJE SŪNYSTĖ . BE TARNYSTĖS NEGALI ATSIRASTI SŪNYSTĖ . DIEVAS YRA MEILĖ , TAI IR TARNYSTĖ YRA SĄMONINGA MEILĖ SAVO KŪRĖJUI . DIEVAS VISAGALIS IR JAM NIEKO NETRŪSTA , TAČIAU SAVO MEILĘ ŽMOGUS GALI JAM PADOVANOTI , NES TOKIĄ DOVANĄ DIEVUI MAŽAI KAS ATSIUNČIA , DAUGIAUSIA SIUNČIAMI TIK PRAŠYMAI IR SKUNDAI . TAI DOVANOKIME DIEVUI SAVO PROTO SUBTILIAUSIĄ BŪSENĄ - MEILĘ IR DIEVAS MUS IŠGIRS..
ĮKELIU ŠIEK TIEK FILOSOFIJOS IŠ VIRGIO SVETAINĖS ,,ŠVIESOS KELIU''
Ar visi tie ekstrasensoriniai, magiški sugebėjimai – daro žmogų stipresniu? Taip. Tačiau, jie visiškai nedaro jo dvasiškai stipresniu. Tai tik dar daugiau pagundos žmogui, dar daugiau tempia žemyn. Po to, kai tokia asmenybė tampa jau stipria subasmenybe, naujai asmenybei, sekančiame gyvenime, bus tik dar sunkiau, nes tokia susiformavusi stipri subasmenybė įtakos į naują asmenybę dar stipriau. Taip ir atsiranda masė problemų pas daugelį dabar gyvenančių žmonių.
Žinojimas ir supratimas to, kad blogio kariams vis tiek neišvengiamai artėja pabaiga, mirtis, tokius daugkartinius Kanduko asmenybės sąmoningus persikūnijimus ir gyvenimus, paverčia tik į dar didesnį pragarą, dar didesnėmis kančiomis, ištemptomis laike. O dvasinio pasaulio atžvilgiu – toks žmogus net nėra dar gimęs. Kadangi dvasiniam pasauliui žmogus gimsta tik tada, kada asmenybė susilieja su Siela ir tai yra Tiesa, nepriklausomai – priimat jūs tai ar ne.
Klausia, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, norintys tapti Geliarais? Tai priklauso pirmiausia, nuo to, ant kiek toli jis pasiryžęs žengti, dėl dvasinio pasaulio? Kiek jis suvokia visą savo tokio žingsnio rimtumą? Įskaitant tai, kad jis visada bus materialiame, trimačiame pasaulyje, pastoviai esant materialaus pasaulio primestuose šablonuose, kontrolėje. Reikia iš anksto suprasti, kokį žingsnį jam lemta atlikti ir kame to prasmė?
Daug kas nori tapti Šviesos kariais, bet tuo pačiu, visiškai nenori išsiskirti su šio pasaulio iliuzijomis. Jie sako: “Taip, aš noriu tapti Geliaru, noriu išsigelbėti pats, noriu daug ką gero padaryti, bet aš nenoriu to ir ano atlikti, atsisakyti, prarasti, keistis. Aš nenoriu prarasti susiformavusių įsitikinimų, šablonų, nenoriu išsiskirti su materijos pasauliu.” Pats toks sakymas, tas nenoras išsiskirti – truputėlį juokingas. Kaip gali žmogus išsiskirti su tuo, kame jis yra dabar? Kas tai bebūtų, nesvarbu kas, ar tai bus anapusinė Būtybė, ar tai bus Žmogus, pasiekęs išsilaisvinimo, kol jis yra šiame trimačiame pasaulyje, būti matomu, trimačiu, yra tik vienintelis būdas – būti fiziniame kūne. O kūnas – materialaus pasaulio dalis. Vadinasi, pas jį vis tiek visada bus dalis to materialaus pasaulio ir jis su ja niekada neišsiskirs, kol bus čia. Taip, jis ir toliau visada bus veikiamas Gyvuliško prado, pastoviai atakuojamas jo. Bet ar jis tam jau taip lengvai pasiduos tada? Štai kur klausimas. Jei jis tvirtai pasirinko dvasinį pasaulį ir kas dieną siekia to, žinoma nepasiduos.
Pirmiausia, reikia suprasti tarnystės dvasiniam pasauliui rimtumą, bei vertę ir ką jis pats turi atlikti dėl šito. Pačiam priimti sąmoningą sprendimą, kas liečia dvasinio pasaulio ir pastoviai siekti kuo didesnio jo pažinimo. Užsiduoti sau klausimą, ar iš tikro nori susiliesti su tuo Dvasiniu pasauliu? Ar reikia tokių žinių tau? Ar tai skaitai tik šiaip sau, dėl smalsumo ir iš nėra ką veikti? Štai nuo čia viskas ir prasideda, nuo sprendimo priėmimo. Ir jei visa tai, kas čia sakoma, jus dar “šokiruoja”, “užgauna”, ar “įžeidžia”, tai ir pradėti kol kas dar neverta. Tada žinoma, labiau jums patiks tekstukai apie tai, kokie jūs visi nuostabūs, puikūs “angelai sparnuotieji”, atkeliavę tik laikinai ir tuojau vėl išskrisit, kaip greitai čia viskas pagerės, pamojus burtininko lazdele, kaip jus “mylimi ir laukiami”, kaip nori “susitikti”, tik dar truputį pakentėkit, nes tai “pamoka” – kentėkit ir viskas už jus bus padaryta, viskas atpirkta ir išpirkta, tik palaukit ir nesugalvokit ką nors veikt, jūs ir taip viską nuveikę jau, tik kantriai laukite ir tai įvyks, na o datas pakoreguosim, jei ką... Manau nebereikia aiškinti, kas tai daro ir kodėl?
Tačiau, jeigu žmogus nežiūrint į nieką, vis tik žengia į tokį tikrą dvasinį kelią, tai tada geriau jau jam nuo jo nenueiti. Na o toliau, viskas jau priklausys nuo siekių tvirtumo ir norų, o sugebėjimai, anksčiau ar vėliau atsiveria kiekvienam. Tokiame Šviesos kario mene, žmogus gali augti ir tobulėti iki begalybės, tam nėra ribų.
Iš tikro, paprasčiausia tarnystė dieviškam pasauliui ir pasireiškia tuo, kad žmogus turi pirmiausia pats pažinti tokias žinias ir po to, pastoviai jas lydėti, skleisti. Kodėl Geliaras pats tampa kaip saulė? Kadangi jis savanoriškai tampa tokių dvasinio pasaulio jėgų palydovu čia žemėje. Jis pastoviai dirba su savimi tam, kad pirmiausia pačiam atsikratyti viso to, kas maišo būti tokiu laisvu dvasinio pasaulio palydovu. Kad visa tai, kas jame žemiška, nesusimaišytų su tomis jėgomis, kurios ateina į žemę iš Ten.
Ar meilė kitam žmogui gali būti blogai? Kyla šioje vietoje kitas klausimas. O kas aplamai yra ta žemiška meilė, apie kurią žmonės dažniausiai kalba ir kaip ją jie kiekvienas asmeniškai supranta? Taip vadinama, žmogiška meilė vienas kitam – gerai tai ar blogai? Ir ar žmogus, įžengęs į Geliaro kelią, gali mylėti kitą žmogų, pagal tuos principus, kurių laikosi “ir kiti” žmonės?
Bet gi tie principai, kurių laikosi “ir kiti” žmonės, vienas kito atžvilgiu – tik Gyvuliško proto sistemos padiktuoti principai. Argi ne taip? Taip. Žinau, jog vėl tai “užgauna” išdidumą, puikybė sukyla ir krečia, nes sujaukia visus susidėliotus šablonus, nuostatas, buvusias iki tol. Bet argi jos yra iš tikro jūsų, tos nuostatos? Argi jos yra nuo jūsų Sielos? Pagalvokit, įsigilinkit, neskubėkit nieko teisti ir vertinti. Argi gali tikra Meilė, kaip ir pats gyvenimas, būti laikina? Jei ji yra laikina – tai jau ne meilė ir jei gyvenimas laikinas – tai irgi jau ne gyvenimas, o tik laikinas individo egzistavimas. Todėl, daugelis šiandiena, taip ir elgiasi, kaip laikinai egzistuojantys, kaip būsimi gyvi lavonai, kad po jų, nors ir tvanas, svarbu šiandiena gaut kuo daugiau malonumų.
Faktiškai, jei pabandyti pažvelgti į esmę, tai Meilė, jei ji iš tikro remiasi giluminiais, dvasiniais jausmais, vienas kitam, nuo sielos kitai sielai – tai jau bus visai ir nebe ta žemiška meilė, apie kurią dažniausia kalba, kaip moters meilė vyrui, ar vyro moteriai. Tai jau bus visiškai kitokia – Dvasinė Meilė, kuri yra – amžina.
O štai tokie laikini įsimylėjimai, gal tiksliau, individų susidomėjimai vienas kitu, sudarant eilę ateities bendrų planų, norų ką nors turėti ir dominuoti prieš ką nors, kas yra šalia – tai jau yra ne kas kita, o būtent banali, šabloniška materialios sistemos įteigta nuoroda...
Pagal materialų protą, visada bus teigiama ir primetama, kad vienas žmogus negali gyventi be kito. O kame gi viso to prasmė? Kodėl jis negali gyventi, be to kito? Ar tik dėl to, jog jam nėra, ar nebus daugiau kam komanduoti, dominuoti prieš ką nors? Ir jei visa tai, apie ką dabar kalbame, jus dar šokiruoja, vadinasi dar stipriai esate įtakojamas ir įklimpęs, savo materialaus prado pinklėse, nesate visiškai laisvas savo pasirinkime. Tik tiek...
ČIA YRA LABAI GERŲ PATARIMŲ KAIP PAGERINTI SVEIKATĄ . YPAČ ĮDOMUS PATARIMAS KAIP TEISINGAI REIKIA GERTI KARVĖS PIENĄ , KAD JIS ATNEŠTŲ MŪSŲ ORGANIZMUI NAUDĄ , O NE ŽALĄ .
TAIGI SKAITYKITE IR GERKITE NATŪRALŲ KARVĖS PIENĄ Į SVEIKATĄ . VISKĄ RASITE ŠIOJE SVETAINĖJE.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume