Nors Jėzus ir mokė, jog įtikėjimas, paprastas kaip vaiko tikėjimas, yra tas raktas nuo karalystės durų, bet jis taip pat mokė, jog patekus per šias duris, ten yra VIS AUGANTYS TEISUMO LAIPTELIAI, kuriais kiekvienas tikintis vaikas turi kilti tam, kad suaugtų viso ūgio tvirtu Dievo sūnumi.
citata (Jėzus Natanielis) iliustruoja kokiam lygyje buvo kalbamasi 2000 metų atgal. Papildomai, sakyčiauk -kad klausytojas ne tik suprastų, bet ir būtų –kviečiamas mąstyti daugiau-toliau kada šalia supratimo-pasitenkinimo pajustų intrigą –kad yra dar kažkas daugiau prie šio supratimo-pateikimo. Na, tai tuomet, kada veidas į veidą bendraujama. Tinklaraštyje; pageidautina, labai pageidautina –iš kart kelių lygių pateikimas –keliais aspektais (sugretinant-palyginant [parabolė]) IR DAR -nesuabsoliutinant (nesudavatkinant) pateikimo. Pateikėjui naudinga manyti –kitas gali suprasti daugiau, plačiau, visapusiškiau, sudėtingiau. Savo tekstu-rašliava neblokuoti kitų-kitokių įžvalgų. Neatimti noro-iniciatyvoos mąstyti asmeniškai, savarankiškai, savam stiliui (orginaliai) –nesvarbu ar tai būtų dieviška maniera ar grubi šio “priekalo ir kūjo pasaulio“, ar kandus, visa apnuoginantis humoras (karalius be karūnos, karalius nuogas ir t.t...). Dvasinis orumas nėra tikslas pats sau. Augant aplinkos (morontinės) orumui, augs ir visi kiti orumai. Nusikaltimas tiesą paaukoti dėl orumo. Supratimą paaukoti dėl meilės.
Rojaus Dievybės ryšys su Havona organiškas-šeimyniškas. Septynios Supervisatos Rojaus Trejybei dukterinis produktas, atstovaujamas Sūnų Kūrėjų.
Aukščiausiajai Būtybei Rojus yra jauki gimtinė, Havona, rūpesčių nekelianti, sava aplinka. Septynios Supervisatos nuolatinės veiklos arena, kurioje Aukščiausiasis proto dėka konkrečiai dirba (santykinai) su materialia energija ir santykinai manipuliuoja konkrečių dvasių veikimą. Gi, Jo augimas vyksta konkrečių Supervisatos pasiekimų (judėjimo link Rojaus dieviškumo-tobulumo) dėka.
Taigi, kuo Trejybė yra Havonai, tuo Aukščiausiasis-Visagalis-Galutinysis bus Septynioms Supervisatoms (šviesoje ir gyvenime). Gi, Pagrindiniai keturių juostų Visatai Aukščiausiasis bus tobulumo siekiamybė, kuria relizave tvariniai-būtybės išsilies nenutrūkstama srove į Septynių Supervisatų sferas; čia toliau siekdami Rojaus tobulumo-dieviškumo.
Kaip Bendrai Veikiantysis atsirado Tėvui pasidalinant save Sūnuje ir atsirandant Havonai, taip Aukščiausiasis Visagalis atsirado pradėjus veikti Septynioms Supervisatoms. Jiems abiems būdingas visur esamumas, visur dalyvavimas. Tarp kitko, apvaizdos ištakos yra būtent Juose. Taigi, apvaizda jus aplanko būtent Dieviškojo Tarno agentūrų dėka, be abejo, dažniausiai per šalia jūsų arčiausiai esantį asmeninį Angelą-Serafimą. Kaip tai atlieka Aukščiausiasis –paslaptis (gal kas radot vietą Dokumentuose tai paaiškinančią).
Algimantai, kaip galima prašyti išminties, išleidžiant iš akiračio visą Septynių Pagalbinių Proto Dvasių komplekso veikimą. Ar tau jau peržemas lygis kreiptis į mūsų Mykolo-Jėzaus Dieviškąjį Tarną?
Asmenybė žmogaus gyvenime, ir Aukščiausiasis septynių visatų gyvenime labai panašūs savo paskirtimi ir veikla. Abiem atvejais dirbama nestabilioj, haotiškoj aplinkoj-kontekste. Žmogiškosios veikimo laukas apgailėtinas, bevertis (amžinybės prasme). Ir jeigu negaunamas Derintojas, ar jam atvykus nevykst progresinis augimas; asmenybė (žmogišųkoji) vis vien dirba suvienytojo darbą; dalyvauja nusikalstamoj veikloj, vienodai, kaip ir gėrio darbuose, kurių Derintojas neužskaitys kaip priemonės sielos statybai, bet tokiam individui neišlikus, asmenybės šio epizodo aspektas išliks Aukščiausiojo dalimi. Gi Aukščiausioji Būtybė užskaito-priima tik dieviškus įvykius, faktus; juos manipuliuoja, asocijuoja, diferiancijuoja, sintezuoja. Derintojui žmogiškųjų minčių šiukšlyne tenka laukti geresnių –morontinių laikų.
Kažkurį laiką globėjai Melkizedekai tyrinėjo Abraomo protėvius, ir jie buvo įsitikinę, jog kažkurioje kartoje gims palikuonys, kurių savybės bus intelektas, iniciatyva, išmintis, ir nuoširdumas. Tero, Abraomo tėvo, vaikai šituos lūkesčius atitiko visais atžvilgiais. Būtent šitoji galimybė užmegzti ryšius su šitais įvairiapusiais Tero vaikais turėjo didelės reikšmės tam, jog Makiventa pasirodė Saleme, o ne Egipte, Kinijoje, Indijoje, arba šiaurinėse gentyse.
šventinis pamąstymas Kiek reikia elementų kad būtų pasiektas rezultatas. Kas duota, kas duoti pačiam. Duota materiali aplinka ir materialusis aš (elektrocheminis-kraujas kūnas-iš dūlkės dulkė); žemasis lygis. Kiek azarto, atkaklumo, kūrybingumo, suderinamumo. Kitas lygis. –Minčių, mąstymo, vaizduotės (minčių pakaitalo-partnerio-pagalbininko). Kiek blogio-destrukcijos-egoizmo-agresijos (susinaikinimo sėklos). Kiek gėrio jėgos, grožio įtakos, tiesos praktiškumo, asmeninės išraiškos, sprendimų kūrybingumo disponuojate-eksplotuojate
Išsiųsta: 01.01.17 02:26. Pavadinimas: Andriejus buvo ai..
Andriejus buvo aiškios įžvalgos, logiško mąstymo, ir tvirto sprendimo žmogus, kurio charakterio didžiulę stiprybę sudarė jo nuostabus stabilumas. Jo temperamento trūkumas buvo tai, kad jam stigo entuziazmo; daug kartų savo partnerių jis nepadrąsino apgalvotu pagyrimu. Ir šitas santūrumus, nepagiriant savo draugų už vertus pasiekimus, kilo iš jo pasibjaurėjimo saldžiažodžiavimu ir nenuoširdumu. Andriejus buvo vienas iš tų kuklių vyrų, kurie yra visapusiški, subalansuoto temperamento, patys save suformavę, ir patiriantys sėkmę. Andriejus turėjo didžiulį talentą atrasti jaunų žmonių paslėptas galimybes ir nematomus sugebėjimus. - - - - - - - - - Kada Simonas prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo trisdešimt metų. Jis buvo vedęs, turėjo tris vaikus, ir gyveno Betsaidoje, netoli Kapernaumo. Simonas Petras buvo apgailėtinai svyruojantis; jis staiga iš vieno kraštutinumo mesdavosi į kitą. Iš pradžių jis neleido Jėzui numazgoti savo kojų, o kada išgirdo Mokytojo atsakymą, tada maldavo, kad jį apiplautų visą. Petras nebuvo toks didelis svajotojas, bet jis nenorėjo nusileisti nuo ekstazės debesų ir teatrališko entuziazmo į paprastą ir prozišką tikrovės pasaulį. Petras galėjo ištverti persekiojimus ir bet kokią kitą tiesioginio užsipuolimo formą, bet jis suglebdavo ir sugniuždavo nuo pajuokos. Jis buvo drąsus karys, kada susidurdavo su puolimu iš priekio, bet tapdavo iš baimės drebančiu bailiu, kada jį nustebindavo užpuolimas iš užnugario. Simonas Petras buvo impulsyvus žmogus, optimistas. Jis užaugo leisdamas sau laisvai atsiduoti stipriems jausmams; jis nuolat patekdavo į sunkias situacijas, nes visą laiką šnekėdavo nepagalvojęs. Šitokio pobūdžio negalvojimas taip pat be perstojo sudarydavo vargo ir jo draugams ir partneriams, ir dėl šitos priežasties jis sulaukdavo švelnių priekaištų ir iš savo Mokytojo. Vienintelė priežastis, jog Petras dėl savo šnekėjimo nepagalvojus nepatyrė dar didesnių problemų, buvo tai, kad jis labai anksti išmoko didelę dalį savo planų ir sumanymų aptarti su savo broliu, Andriejumi, prieš ryždamasis pasiūlymus pateikti viešai. Petras buvo geras oratorius, iškalbingas ir dramatiškas. Jis taip pat buvo natūralus ir įkvepiantis žmonių lyderis, nuovokus, bet jo mąstymas nebuvo gilus. Jis pateikdavo daug klausimų, daugiau už visus apaštalus kartu paėmus, ir nors didžioji dalis šitų klausimų buvo geri ir susiję su tema, bet daug klausimų buvo neapgalvoti ir kvailoki. Petras nebuvo gilaus proto, bet jis gerai žinojo, ko nori. Dėl to jis buvo toks žmogus, kuriam buvo būdingi greiti sprendimai ir netikėti veiksmai. Tuo metu, kada kiti iš nuostabos, kad ant kranto mato Jėzų, šitą aptarinėjo, tai Petras šoko į vandenį ir plaukė į krantą, kad Mokytoją pasveikintų. Eidamas su Jėzumi, tiesiogine prasme ir perkeltine prasme, jis būdavo arba procesijos priekyje, arba priešingai, vilkosi iš paskos – “sekdamas iš paskos toli atsilikęs.” - - - - - - - - - Jokūbas buvo trisdešimties metų amžiaus, kada tapo apaštalu. Jis buvo vedęs, turėjo keturis vaikus, ir gyveno netoli nuo savo tėvų Kapernaumo apylinkėse, Betsaidoje. Šitam sumaniam apaštalui buvo būdingi prieštaringi charakterio bruožai; atrodė, kad jis tikrai turi dvi prigimtis, kurias abi skatino stiprūs jausmai. Ypač jis būdavo karštas tada, kada kuo nors iki galo pasipiktindavo. Jis parodydavo ugningą charakterį, kada būdavo atitinkamu laipsniu išprovokuotas, o kada audra nurimdavo, tada visada turėjo įprotį savo pyktį pateisinti ir dėl savo pykčio teisintis, prisidengdamas tuo, jog tai buvo tiesiog teisingo pasipiktinimo pasireiškimas. Vieną dieną jis galėjo būti tylus ir ramus, o kitą dieną galėjo būti geras pašnekovas ir pasakotojas. Jo asmenybės nuostabus bruožas buvo jo sugebėjimas matyti reikalą iš visų pusių, sugebėjo suprasti žmogiškosios prigimties platų spektrą. Iš šitų dvylikos, jis arčiausiai priartėjo prie to, jog suvoktų Jėzaus mokymo tikrąją svarbą ir reikšmę. Jėzaus supratingas dėmesys mažam ir dideliam, turtingam ir vargšui, jam labai patiko. Erodas Agripas Jokūbo bijojo labiausiai už visus kitus apaštalus. Jis iš tiesų dažnai būdavo ramus ir tylus, bet būdavo drąsus ir ryžtingas, kada jo įsitikinimai būdavo užkabinami ir kada jiems būdavo metamas iššūkis. - - - - - - - - - Jonas Zabediejus turėjo daug nuostabių charakterio bruožų, bet vienas bruožas, kuris nebuvo toks mielas, buvo besaikė, bet paprastai gerai užslėpta jo gera nuomonė apie save patį. Tai, kad jis ilgai bendravo su Jėzumi, jo charakteryje padarė daug ir didelių permainų. Šita gera nuomonė apie save dideliu laipsniu sumažėjo, bet po to, kada jis paseno ir daugiau ar mažiau suvaikėjo, tada šitas išpuikimas tam tikru laipsniu vėl atsirado, taip, kad tada, kada jis vadovavo Natanui, rašiusiam Evangeliją, kuri dabar turi jo vardą, nusenęs apaštalas nesudvejojo, kad periodiškai save pavadintų tuo “mokiniu, kurį Jėzus mylėjo.” Jonas buvo nešnekus žmogus, išskyrus tas akimirkas, kada jį išvesdavo iš pusiausvyros. Jis mąstė daug, bet šnekėjo mažai. Su metais, jo būdas tapo švelnesnis, geriau valdomas, bet jis niekada neįveikė savo nenoro kalbėti; jis niekada iki galo neatsikratė savo uždarumo. Bet jis buvo apdovanotas nuostabia ir kūrybine vaizduote. Mažai kas iš apaštalų turėjo tokios šaltakraujiškos ir pritrenkiančios drąsos, kuri buvo būdinga Jonui. Jis buvo vienintelis iš apaštalų, kuris buvo šalia Jėzaus tą naktį, kada jį suėmė, ir išdrįso savo Mokytoją lydėti į pačius mirties nasrus. Jis dalyvavo ir buvo visiškai šalia iki pat paskutinės žemiškosios valandos ir ištikimai vykdė jam patikėtą pareigą Jėzaus motinos atžvilgiu ir buvo pasirengęs gauti tokius papildomus nurodymus, kokie tik galėjo būti duoti Mokytojo mirtingosios egzistencijos paskutinėmis akimirkomis. Vienas dalykas yra aiškus, Jonas buvo visiškai patikimas. Paprastai, kada tie dvylika valgydavo, tada Jonas sėdėdavo Jėzui iš dešinės. Jis buvo pirmasis iš šitų dvylikos, kuris tikrai ir visiškai įtikėjo į prisikėlimą, ir jis buvo pirmasis, kuris atpažino Mokytoją, kada šis po savo prisikėlimo atėjo pas juos ant jūros kranto. Jonas kelis kartus sėdėjo kalėjime ir buvo ištremtas į Patmos salą ketveriems metams, kol Romoje į valdžią atėjo kitas imperatorius. Jegu Jonas nebūtų buvęs taktiškas ir išmintingas, tai be jokios abejonės jį būtų nužudę, kaip buvo nužudytas jo atviresnis brolis Jokūbas. Jis mirė natūralia mirtimi Efese 103 m. po Kr. gim., kada jam buvo šimtas vieneri metai. - - - - - - - - - Pilypas buvo penktasis iš pasirinktų apaštalų. Jis visada norėdavo, kad jam parodytų. Niekada neatrodė, kad jis matytų pačią tą reikalo esmę. Tai visiškai nereiškė, kad jis buvo kvailas, bet jam stigo vaizduotės. Šita vaizduotės stoka buvo didžiulė silpnoji jo charakterio vieta. Jis buvo paprastas ir be vaizduotės žmogus. Ir jis buvo geras ekonomas. Jo stipriausias bruožas buvo jo metodiškas kruopštumas; jam buvo būdingas tikslumas ir sistemiškumas. Pilypo stiprioji pusė buvo jo metodiškas patikimumas; jo charakterio silpnasis bruožas buvo visiška vaizduotės stoka, nesugebėjimas prie dviejų pridėti du, kad gautum keturis. Ten, kur buvo abstraktu, jis buvo matematiškas, bet savo vaizduotėje nebuvo konstruktyvus. Kai kurių vaizduotės tipų jis beveik neturėjo iš viso. Jis buvo tipiškas paprastas ir eilinis vidutinis vyras. Tose miniose, kurios ateidavo pasiklausyti, kaip moko ir pamokslauja Jėzus, tokių vyrų ir moterų buvo didžiulė daugybė, ir tie žmonės pajusdavo didžiulę paguodą, matydami vieną tokį patį, kaip ir jie, iškeltą į garbingą vietą Mokytojo tarybose; jie įgaudavo drąsos dėl to, jog vienas toks pat, kaip ir jie, jau užima aukštą vietą karalystės reikaluose. Ir Jėzus daug ką sužinojo apie tai, kaip veikia kai kurių žmonių protas, kada jis taip kantriai išklausydavo Pilypo kvailokus klausimus ir tiek daug kartų nusileido savo ekonomo pageidavimui, kad jam “būtų parodyta.” Jis beveik neturėjo skvarbaus matymo; jis nesugebėdavo suvokti konkrečios situacijos stulbinančių galimybių. Jis nebuvo pesimistas; tiesiog jis buvo proziškas. Jam taip pat labai stigo dvasinės įžvalgos. Jis nedvejodamas Jėzų nutraukdavo viduryje pačios giliausios Mokytojo kalbos, kad paklaustų akivaizdžiai kvailoką klausimą. Bet Jėzus niekada jam nepriekaištaudavo dėl tokio nedėmesingumo; jis buvo kantrus su juo ir taktiškas dėl jo nesugebėjimo suvokti gilesnių mokymo prasmių. Jėzus iš tikrųjų labiau domėjosi Pilypo kvailais klausimais negu tuo pamokslu, kurį jis galėtų pasakyti. Jėzus nepaprastai domėjosi žmonėmis, visokių tipų žmonėmis. Jis nebuvo toks, kuris lengvai nusiviltų; ko tik jis imdavosi, tą dirbdavo metodiškai ir labai atkakliai. Jis turėjo tą didžiulę ir retą dovaną pasakyti “Eikime”, “Eikime ir pažiūrėkime”. Visas situacijas, kada jos iškildavo jo darbe, jis pasitikdavo šituo “Eikime” – “eikime su manimi; aš tikrai parodysiu šį kelią.” Ir tai yra visada veiksmingas būdas bet kurioje mokymo fazėje ir formoje. Net ir tėvai galėtų pasimokyti iš Pilypo geresniojo būdo, kaip savo vaikams pasakyti ne “Eikite daryti šitą ir eikite daryti tą,“ bet geriau, “Eikime su mumis, ir mes jums parodysime geresnį būdą ir drauge su jumis jį pritaikysime.” Jis buvo pirmasis, kuris išėjo laimėti sielų karalystei už tiesioginių žydijos ribų, ir labai sėkmingai dirbo samariečiams ir savo visuose vėlesniuose darbuose evangelijos labui. Pilypo žmona, kuri buvo sumani moterų korpuso narė, buvo aktyviai susijusi su savo vyru jo evangeliškame darbe po to, kada jie pabėgo iš Jeruzalės nuo persekiojimų. Jo žmona buvo bebaimė moteris. Ji stovėjo prie pat Pilypo kryžiaus, skatindama jį skelbti gerąsias naujienas net ir savo žudikams, o kada jo jėgos išseko, tada ji pati ėmė pasakoti apie išgelbėjimą. - - - - - - - - - Natanielius, šeštasis ir paskutinysis iš apaštalų, kuriuos pasirinko pats Mokytojas. Jis buvo tiek sąžiningas, tiek nuoširdus. Jo charakterio silpnoji vieta buvo jo pasididžiavimas; jis labai didžiavosi savo šeima, savo miestu, savo reputacija, ir savo nacija, visa tai yra pagirtina, jeigu nenueinama su tuo perdaug toli. Bet Natanielius su savo asmeniniais išankstiniais nusistatymais buvo linkęs pasiekti kraštutinumą. Jis buvo linkęs apie žmones spręsti pagal iš anksto susidarytą savo asmeninę nuomonę. Jis iš karto pateikė šį klausimą, dar iki susitikimo su Jėzumi, „Argi kas nors tokio doro gali kilti iš Nazareto?” Daugeliu požiūrių Natanielius tarp tų dvylikos buvo keistas genijus. Jis buvo apaštališkasis filosofas ir svajotojas, bet jis buvo labai praktiško tipo svajotojas. Jo gilios filosofijos laikotarpiai kaitaliodavosi su reto ir ironiško humoro periodais; kada būdavo gerai nusiteikęs, tada tarp tų dvylikos jis galbūt būdavo geriausias istorijų pasakotojas. Jėzui labai patiko klausytis Natanieliaus kalbų tiek apie rimtus, tiek ir apie lengvabūdiškus dalykus. Natanielius į Jėzų ir į karalystę ėmė žiūrėti vis rimčiau, bet niekada rimtai nežiūrėjo į save. Daug kartų, kada Jėzus būdavo išėjęs į kalnus su Petru, Jokūbu, ir Jonu, o reikalai tarp apaštalų imdavo aštrėti ir kildavo ginčai, kada net ir Andriejus abejodavo, ką pasakyti tokiems nelaimingiems savo sielos broliams, tada šitą įtampą Natanielius išsklaidydavo filosofine pastabėle ar humoro akimirka. Natanieliaus tėvas (Baltramiejus) numirė netrukus po Pentakosto dienos, po šito šis apaštalas nuvyko į Mesopotamiją ir Indiją, skelbdamas karalystės gerąsias naujienas ir krikštydamas tikinčiuosius. Jo sielos broliai niekada nesužinojo, kas nutiko kažkada buvusiam jų filosofui, poetui, ir humoristui. Bet jis taip pat buvo didis žmogus karalystėje ir daug padarė, kad išplatintų savojo Mokytojo mokymus, nors jis ir nedalyvavo vėlesnės krikščioniškosios bažnyčios organizavime. Natanielius mirė Indijoje.
Išsiųsta: 01.01.17 20:52. Pavadinimas: Šitie metai buv..
Šitie metai buvo tie metai, kada Jėzus vienas klajojo po Palestiną ir Siriją. Per visus šiuos kelionių metus skirtingose šalies vietose jį pažinojo įvairiais vardais: dailidė iš Nazareto, valčių meistras iš Kapernaumo, raštininkas iš Damasko, ir mokytojas iš Aleksandrijos.
Viduje gyvenantis Minties Derintojas dabar vedė Jėzų taip, kad jis aplenktų žmonių gyvenamas vietas ir eitų aukštyn į Hermono kalną tam, kad galėtų užbaigti savąjį darbą, įvaldydamas savo žmogiškąjį protą, ir, kad galėtų užbaigti šią užduotį, pasiekdamas visišką pasišventimą savo gyvenimo darbo žemėje likusiai daliai.
Išsiųsta: 02.01.17 21:17. Pavadinimas: Didis mokytojas. Did..
Didis mokytojas. Didis pavyzdys –bet ne 100 procentų Jo toli besidriekiančiose valdose įvykių tėkmė standartinė –atitinkanti Rojous Dievybių mintį-planą-spartą. Kitaip sakant; iš Dievų pusės viskas “Ok“. Maištas prieš Dievus neįmanomas. Betgi prieš dieviškąjį reiškinį –protą, vyksta nuolat. Nėra esminis dalykas proto ar asmenybės dvasingumas; -tai greičiau davatkiškumo, saldžiažodžiavimo aktualus patyrimas.
Kada pasaulio finansai keleto žmonių, keleto šeimų, keleto grupuočių egoistinė nuosavybė. Kada žmonių rūšis dega atominės radijacijos ugnyje, kada rūksta pro koncentracijos stovyklų kaminus, kada tardymo-kankinimo izoliatoriuose žmogiškoji būtis ketverčiuojama mėsininko kruopštumu. Dieviškasis visur buvimas, visą matymas, visa persmelkiantis supratimas; netenka pagrindo, tampa fikcija-iliuzija. Rojaus mintys-planai-veiksmai tampa išsišaipymas iš mirtingųjų; -Dievai tarsi viskuom pertekę valdovai, išsidrėbę gladijatorių arenų žiūrovai mėgaujasi savo valdų atsilikusių tvarinių pjautynėmis Tai nei dieviška, nei žmoniška, nei velniška –tiesiog kvaila, bjauru –antitezė viskam kas buvbo, yra, bus. Morontinė Mota, kaip papildomas realybių aiškinimas-pavaizdavimas turėtų prasmę ribotos beprotybės atžvilgiu, gi fatalinės beprotybės akivaizdoje –tai dar vienas išsišaipymas iš bejėgių mirtingųjų (kad ir teoriniame lygmenyje).
Kapitalistinė laisvė, kaip ir satelitiniai režimai perilgai tebesilaiko žmogiškojo progreso varomąja-iškraipančiąja jėga. Ligšiolinės religijos-tikėjimai perdaug sėkmingai vykdo izoliacionizmo nuo abjektyvumo politiką-praktiką.
Žmogyiškasis-dieviškasis protas ir noras nesugeba studijuoti žmogiškosios būties ribas ir užribius. Dieviškieji pateikimai-apreiškimai neįgalūs suformuluoti praktiškai patikimas gairea; pasekoje atsirandančios religijos-tikėjimai suformuluoja-suformuoja tik dar vieną psichologinio treningo sistemą.
Tai ne maištas prieš Dievus ar dieviškumą; tai dar daugiau –tai išpuolis prieš jūsų savęs apribojimą, prieš proto supakavimą –ar tai būtų religinė pakuotė, ar politinė, ar tradicinė-istorinė (taip radom, taip paliksim).
- - - - - - “Jėzau, Mokytojau, gerai, kad mes čia pabuvome. Mes džiaugiamės, kad pamatėme šitą šlovę. Mes nenorime leistis žemyn į tą nešlovingą pasaulį. Jeigu tu nori, gyvenkime čia, o mes pastatysime tris palapines, vieną tau, kitą Mozei, ir trečią Elijui.” Ir Petras taip pasakė, nes buvo pasimetęs, ir dėl to, jog kaip tik tuo momentu jam į galvą nieko daugiau neatėjo.
- - - - - - pirmoji Princo misija neįtvirtino žinių-tikslų-pasiekimų. Antroji Materialiųjų Tėvų misija nepasiekė galutinių rezultatų. Trečioji Makiventos misija buvo fragmentiška-tikslinė-paruošiamoji. Ketvirtoji dar labiau tikslinė, labiau visai Vietiniai Visatai skirta, nei chaotiškai Urantijai. Kas visiškai fatalu; po savo trumpų gyvenimo ir mokymo metų Mokytojas paliko saujalę pasekėjų tuometinėje nuožmioje karinėje-politinėje sanklodoje. Tad nieko neįtikėtino-nelaukto kad dievotus praktikuotojus užmėtydavo akmenimis, užpjudydavo laukiniais žvėrimis. Šiandien, kaip nebūtų keista, Penktąją Žinią stengiamasi pakeisti asmeniniais vieno žmogaus patyrimų propogavimu, ir jų mėgdžiojimu.
Išsiųsta: 04.01.17 18:05. Pavadinimas: Kai kas iš j..
Kai kas iš jūsų galite realiai nebūti pasiekę aukštos padėties sielos ir dvasios lygiuose, bet įtikėjimo dėka jūs kasdien judate į priekį gyvuoju keliu, kuris yra atvertas link Dievo. Kiekvieno iš jūsų viduje yra milžiniškos galimybės ateičiai. Nepalyginamai geriau turėti nedidelį, bet gyvą ir augantį įtikėjimą, negu turėti didžiulį intelektą su pasaulinės išminties ir dvasinio netikėjimo negyvomis sankaupomis.”
Tiems, kurie įeina į karalystę, yra tiktai viena vienintelė kova, ir tai yra kovoti gerąją įtikėjimo kovą. Tikintysis kovoja tiktai viename mūšyje, ir tai yra mūšis prieš abejonę – netikėjimą.
(1946.2) 180:2.4 tikintieji maldą Jėzaus vardu laikė tam tikros rūšies aukščiausia magija, manydami, kad iš Tėvo jie gaus bet ką, ko tik paprašys. Per amžius sąžiningos sielos savo įtikėjimą griovė toliau, užkliūdamos už šitos koją pakišančios užtvaros. Kiek tikinčiųjų pasauliui dar prireiks laiko, kad suprastų, jog malda tai nėra toks procesas, kada pasiekiama tai, ko norite jūs, bet vietoje šito, tai yra tokia programa, kada pasirenkamas Dievo kelias, toks patyrimas, kada mokomasi suvokti ir vykdyti Tėvo valią? Tai yra visiškai teisinga, jog, kada jūsų valia iš tiesų yra susieta su jo valia, tada jūs galite prašyti bet ko, ką suvokia šitoji valios sąjunga, ir prašymas bus patenkintas. Ir tokia valios sąjunga yra įgyvendinama Jėzaus ir per Jėzų, net ir taip, kaip ir vynmedžio gyvybė teką į gyvas šakas ir per šitas šakas. - - - - - - - - - Sunku suformuoti kompromisą šioję objektyvioje (žemiškoje) tikrovėje su paralerine dieviškąja-dvasine tikrove. Po Makiventos ir Jėzaus misijų žmonija pastatyta į kvailą padėtį –į kaktomušą su gyvulio-žmogaus formuojama aplinka –politine –socialine –tarpvalstybine; smulkiasneme sektoriuje; gamybine, šeimynine, kaimynine; -kada šias realybes Dievai kviečia ignoruoti vardan silpnų-bejėgių dvasinių pirmienų individo vidinemia gyvenime; -kyla klausimas; -ar mus norima tik kvailinti, ar laikoma silpnapročiais kvailiais, kuriuos vedžioti už nosies –Dievų žaidimų dalis.
Vienuolynai, uždaros bendruomenės turi loginį-priežastingumo motyvą bent dalinai-santykinai brėžti ribą tarp chaoso ir kryptingo-protingo-organizuoto aplinkos organizavimo, kur dvasingumas-dieviškumas nebūtų našlaitis, bele ko stumdomas-ignoruojamas-kvailinamas-išsišaipomas (kad ir netiesiogiai). Šiandien turime visiškai neatsakingai pamėtėtą UK, kad vienetai, kaip peliukai savo kampeliuose skaitinėtų; bejėgiškai nesusiedami-nesugretindami-nepalygindami begalės dinamiškų aspektų.
Išsiųsta: 10.01.17 15:52. Pavadinimas: Meile, Melie. Tu esi..
Meile, Melie. Tu esi man sunki, nepakeliama našta. Tu mane, lyg lengvą, neatsparų šešėlį, vedi su savim. Ir visą gyvenimą tavo naštos svoris, Išmušęs iš pusiausvyros, mane vedžiojo...
Ir dabar senatvėje Pdarei mane daug naivesnį, Negu ankstyvoje jaunystėje Kai pirmą kartą aštrius tavo nagus Pajutau švelniai smingančius mano širdin Kai visoje mano esybėje pradėjo lietis Pradėjo veržtis ir srovėm tekėti Mirtinai svaiginantys nuodai ir vaistai...
Meile, Meile. Ir mirties patale tau būsiu dėkingas, Kad padarei mano gyvenimą Pilną skausmo ir džiaugsmo Pilną kartaus nusiminimo ir džiugios vilties... Tavo sotinamas alkau ir troškau Tavo marinamas jaučiau pilnį. Tikslą ir prasmę.
Ir dabar aiškiai matau, Kad be tavęs pati žemė Būtų nevaisinga ir tuščia, Būtų atšiauri ir nesvetinga tremtis Baisesnė už pragaro ugnį...
Tu dar niekad manęs kaip dabar, Nebuvai taip prislėgus Nebuvai taip pažeidus Nebuvai tai privedus Prie nusiminimo slenksčio. O tačiau niekad mano gyvenimas Nebuvo taip pilnas vilties kaip dabar Kovoje tarp gyvenimo ir mirties...
Tu nusmelkiai mane Tartum elektros srovė... Tu svaiginai ir kankinai, Bet tu buvai ir esi man viskas.
Ta kūpanti gausa, Ta nuostabi pilnybė, už kurios Nėra ko siekti, nėra ko trokšti, nėra ko laukti nėra ko viltis.
Tu esi vienintelė Galinti žemėje patenkinti Žmogaus besotį troškimą. Kurio nepasotina Nei turtai Nei laimė Nei garbė...
Meile, Meile... Tu mane skatini Tu mane aukštini Tu mane kilnini Tu esi mano Viešpata, Tu esi mano Valdovė. Ir man negėda tau lenktis Negėda tau žemintis, Nes tu esi dosni ir gailestinga. Tu niekada neapvili, kaip tie kuriuos mes mylime. Tu niekaa neapleidi, Kaip tie, kuriems aukojamės. Tu esi dangiškas, nekaltas Šios žemės purvu nesuterštas Gaivalingas troškimas ir noras...
Tu užvaldai visą žmogaus esybę... Ar tu esi despotiška, Ar slegi ir kankini Tu esi tikra palaima Tikra laimė.
Kaip tu mane slegi, Aš trokštu Kad tavoji vergija niekada nesibaigtų Kad tavo teikiama kančia tolydžio augtų, Tolydžio artėtų į pačią mirtį Ir niekuomet jos nepasiektų.
Aš noriu, kad tavo teikiamas skausmas Niekad nesibaigtų; Nes be jo patsai mano gyvenimas Būtų neprasmingas ir tuščias.
Kai tu mane apleidi, Kai tu mane užmiršti, Tu man esi šventųjų šventa Ir man tavimi alsuoja Bekraštės visatos erdvės... Kai tu esi kieta Šalta ir abejinga, Tada tave pajuntu visoje didybėje.
Jei tu būtum saldi, banali ir kasdieniška, Tai man rodos, Kad tokia meilė tik sekli dvasia; Tik menka būtybė Galėtų tenkintis ir džiaugtis...
Daugiau tu esi populeri Ir nuvalkiota, Daugiau tu esi tiktai Žmogaus aistrų Sumaitotas ir iškreiptas Gašlumo stabas... Visuotinė tarša Tave užliejo, Ir man baisi tavo kova Tavo agonija...
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume