Išsiųsta: 10.02.10 14:20. Pavadinimas: Psichologijos ir psichiatrijos problema
Iš Algimanto Jokūbėno Knygos "Kalbu jums vėl"
citata:
8. Psichologijos ir psichiatrijos problema Jūsų mokslas, šiandien, nagrinėja tik žmogaus psichologiją ir visiškai iš akiračio išleidžia tos psichologijos tyrinėtojo gyvą ir realų Šaltinį ir žmogaus gyvą ryšį su tuo Šaltiniu. Tas Šaltinis ir yra Pirmasis Šaltinis ir Didysis Centras, kuris laiko apgaubęs visą kūriniją savajame grybšnyje. Dėl to neįmanoma turėti mokslinės teorijos tada, kada toji teorija neigia kokio nors nagrinėjamo reiškinio Šaltinį. O būtent psichologija, psichiatrija ir neigia žmogaus kilmės Šaltinį ir visos išminties Šaltinį – Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, kurį jūs vadinate Dievu, ir kurį aš prieš du tūkstančius metų, kada vaikščiojau kaip vienas iš jūsų ir tarp jūsų kaip Jėzus iš Nazareto, pavadinau jūsų, kiekvieno, mylinčiu Tėvu.
Štai dėl to jūsų psichologija ir psichiatrija atsidūrė aklavietėje, mėgindama išspręsti žmogaus dvasinio-energetinio vidinio virpėjimo sutrikimo problemas, kurios vis dažniau ir giliau kamuoja žmones. Ir šitų problemų tik daugės, o psichologijos ir psichiatrijos galimybės padėti tokiems vargšams ir nevilties apimtiems žmonėms niekuo nesikeis, jeigu tie patys psichologai ir psichiatrai, mėginantys padėti, patys nepatirs Pirmojo Šaltinio ir Centro veikimo savo pačių viduje ir nesuvoks, kad visos ligos prasideda nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro siunčiamų, visai kūrinijai ir kiekvienam tvariniui vienodai ir be perstojo, Jo meilės virpesių vandenyno pažeidimo. Ir tik padėdami tiems vargšams ir tikrai labai kenčiantiems mano sielos broliams ir seserims, ir jų sielos broliams ir seserims, atsiverti šitiems Pirmojo Šaltinio ir Centro nuolat ir be perstojo siunčiamiems meilės virpesiams, jie ir išgydys juos nuo tokių ligų, kurios iš tikrųjų rodo ne ką nors kitą, o šitų meilės virpesių trūkumą jų viduje.
Tai pavadinimas žmogaus, padariusio kažką bloga. O krikščioniu gali pasivadinti bet kas- tiesiog prisisega tokią etiketę ir jis jau manosi esąs tuo, kuo pasivadinęs. O tokį vardą/pavadinimą, manau, reiktų užsitarnauti- gerais darbais, šventai laikantis Įsakymų ir Įstatymų, o ne bėgiojant po bažnyčias ir perkant atleidimus, kiek ten bebūtų prisidirbęs.
Tomas:"islamistas ar judėjas tikrai nepasivadins krikščioniu niekada :D"
tai ir islamistas, judėjas, induistas ar dar bet koks kitoks pavadinimas tėra tik etiketė paties sau (gali būti ir tėvų tau) prisiklijuota. Ir tos etiketės visiškai nieko nereiškia, jeigu tokiais pavadinimais pasivadinęs žmogus, nesielgia pagal savo biblijas ar koranus.
Kataliku rankos, vistiek iki peciu apsemti zmoniu krauju!!!
Tomas
Pranešimas: 22
Registruotas: 14.08.11
Išsiųsta: 06.10.11 11:54. Pavadinimas: Kukai, nei tu matava..
Kukai, nei tu matavai iki kur, nei drąskykis čia ;D rimta tema, bet jau išsemta tur būt..apie psichologijos ir religijos santykį, nes jau malat gryną š....
Siandienos technokratiniame pasaulyje,kada visur natura pakeiciama sintetika, kazkas gryno,su kvepeliu patampa tikra retenybe,net keistenybe. Tad dziaukimes gi grynais dalykais,kol ju dar yra sitoi nuokalnei!!!
Mielasis,ar mieloji tu gyna tiesa pasakiai. Neuzsigauk.Kokiu vardu tu "apsikrikstijai"...tiesiog...zodziu truksta;is visos sirdies pasijuokiau ir, gana ilgokai. Rusu kalba butu: SVOLOCIUS.
(1090.4) 99:4.8 Žmogaus didžiausią dvasinį pavojų sudaro vystymasis iš dalies, neužbaigto vystymosi kėbli situacija: kada apleidžiamos evoliucinės baimės religijos, bet tuoj pat neatsisukama į apreikštą meilės religiją.Šiuolaikinis mokslas, ypač psichologija, susilpnino tiktai tas religijas, kurios tokia didele dalimi priklauso nuo baimės, prietarų, ir emocijų.
Aimas
Pranešimas: 20
Registruotas: 20.09.11
Išsiųsta: 26.10.11 12:26. Pavadinimas: A. Jokubeno knygoje ..
A. Jokubeno knygoje 'Kalbu jums vel' rašo:
citata:
O būtent psichologija, psichiatrija ir neigia žmogaus kilmės Šaltinį ir visos išminties Šaltinį – Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, kurį jūs vadinate Dievu,
esu bendraves su psichologe, nieko ji neneige net pasiule perskaityti N.D.Walsch'o 'Pokalbiai su Dievu' trilogija. Dievas kalba mums per visas musu mintis, visus poelgius, per mylimus ir net tariamus priesus. ka turime padaryti tai sustoti, nurimti, gerai įsiklausyti, o tada atsakyti arba atvirkstine tvarka-pirmiau paklausti, pasikalbeti ir laukti atsakymu. jie ateina mintyse, per įvykius, o ne balsu, kaip kiti galvoja
esu bendraves su psichologe, nieko ji neneige net pasiule perskaityti N.D.Walsch'o 'Pokalbiai su Dievu' trilogija. Dievas kalba mums per visas musu mintis, visus poelgius, per mylimus ir net tariamus priesus. ka turime padaryti tai sustoti, nurimti, gerai įsiklausyti, o tada atsakyti arba atvirkstine tvarka-pirmiau paklausti, pasikalbeti ir laukti atsakymu.
Įdomu, ar yra dar skaičiusių tą trilogiją. Ten Dievas kalba tikrai brandžiau ir įdomiau, nei Algimanto Jokubėno Tėvas.
Skaityti aišku , kad reikia , o Urantijos knyga , viena iš naujausių realios KŪRINIJOS apreiškimų . Tačiau matosi , kad blaiviai ir logiškai mąstai ir teisingai suvoki kas ten parašyta , o tai visų svarbiausia , kad žmogus neįkliūtų į 21amžiaus sektų tinklus .
VaidasVDS
moderator
Pranešimas: 347
Registruotas: 12.12.10
Išsiųsta: 06.11.11 18:11. Pavadinimas: Studijuojant taip pa..
Studijuojant taip pat svarbu įsidėmėti šį Urantijos Knygos perspėjimą:
citata:
Visada buvo polinkis naują doktriną absorbuoti į senesnį religinio mokymo ir magijos taikymo organizmą. Naują apreiškimą visada užkrečia senesni evoliuciniai tikėjimai.
Skaičiau rusiškai prieš kokių dešimt metų, patiko. Yra daugiau negu trys knygos.
varna
nuolatinis dalyvis
Pranešimas: 190
Registruotas: 05.06.10
Išsiųsta: 19.11.11 14:52. Pavadinimas: Įkeliu iš ..
Įkeliu iš f1 Jono mintis, nes spėju, kad daugelis ten nebesilanko Jos yra temoje „Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS“
džiaugiuosi, kad mano mintys sukėlė urantų reakciją šiame apleistame forume, kad nepagailėjot laiko, ypač Arūnas, taip nuodugniai ir aistringai ginti savo tiesas. Iš to, kad mano komentarus kaip "įžūlų blogį" turės vertinti net patys dienų senieji, jaučiu kad užkabinau visai neblogai :))
Tikrai neisiu tuo pačiu keliu, bandydamas komentuoti, Arūnai, tavo pasisakymą pažodžiui, nors gal vietomis ir būtų įdomu man pačiam, bet juk tu sakai- "atsakymas nedomina".
Tai aš pasisakysiu laisvai. Raktų į mano klausimo atsakymą gali būti keli, vienas yra šis itin "kietas" teiginys: "Urantui laikas neegzistuoja" čia tai mostelėta iš peties. Iš esmės tai reiškia, kad urantas gyvena "ne šitam pasaulyje". t.y jis yra tiek atitrūkęs nuo realybės, kad jam viskas yra liaudiškai sakant "dzin". Perkelkime šitą požiūrį į DVASINĮ GYVENIMĄ ŠIOJE REALYBĖJE, ŠIAME MATERIALIAME PASAULYJE. Šiaip tai kiekvienas iš jūsų, manau, prieš tapdamas urantu, buvote normalūs žmonės. Manau, kad lygiai taip pat jūs žinojote ir suvokėte, kas yra atleidimas ir kas yra kaltė, kaltės jausmas. Aš sąmoningai nesakau nuodėmė, o kaltė, nes kaltė, kaltės jausmas gali bųti ir be nuodėmės, kaip ir nuodėmė be kaltės. Kaltės jausmas yra nemalonus, kankinantis, ir žmogus nuolat stengiasi jo atsikratyti. Kaltės jausmas gali kankinti ir dėl nuodėmių, ir dėl netobulumo, ir dėl klaidų, dėl užmiršimo, dėl laiko neturėjimo, ir t.t. Kartais tai pagrįsta, kartais tai tiesiog skrupulai ir paties žmogaus savigrauža be pagrindo. Tačiau bendras kaltės jausmo bruožas yra - praeitis. Niekas neturi kaltės jausmo dėl to, kas NEĮVYKO.
Ir dabar prieinam prie atleidimo - ATLEIDIMAS yra geriausias vaistas atsikratyti kaltės jausmo, todėl kad jis pašalina ne tik kaltės jausmą, bet PAČIĄ KALTĘ. TAI YRA IŠGYDYMAS, tikras dalykas.
Tačiau yra ir kiti būdai atsikratyti to nemalonaus kaltės jausmo - t.y. UŽBRAUKTI PRAEITĮ. Urantas kaip tik tuo ir naudojasi - jis tiesiog atsiriboja nuo savo praeities, pasitraukia į savo dvasinių iliuzijų pasaulį. Tačiau jis, neigdamas atleidimą, nepripažindamas nei savo klaidų, nei nuodėmių, nei jokių kalčių, nei ydų, nuo visko tiesiog pabėga. IR NEĮVYKSTA JOKS IŠGYDYMAS, ar išvalymas. Visas tas susikaupęs purvas neišnyksta, nors jūs jo ir nebematote, ir nebejaučiate. Ir daugelis vaikščiojate tokie, iš išorės papudruoti, o viduje purvini, tik to nematantys.
Kiekvienas išgydymas ar problemos sprendimas prasideda nuo PROBLEMOS PRIPAŽINIMO. Pasižiūrėkite į anoniminius alkoholikus - neįmanoma pasveikti, pirmiausia nepripažinus savo padėties ir statuso.
Grįžtam prie klausimo - kam man toks dievas (sąmoningai iš mažosios, ne toks daugiau nevertas), jei jis neturi galimybių pažinti mano sielą, mano širdį geriau už mane patį, parodyti man mano klaidas, mano netobulumą, mano kaltes, nuodėmes, ydas ir mane GYDYTI nuo viso šito, sustiprinti mane gyvenimo kovoje, o ne užmigdyti narkotikais ir priversti viską pamiršti.
tai tiek šiam kartui, irgi su meile
Jonas 2011-11-16 23:13:06
Labai įdomus temos posūkis: po mano paskutinio komentaro Arūnas matyt neberado naujų argumentų, todėl paleido antį apie verslininkų nuoširdumą, kas iš tikrųjų neturi nieko bendro su šia tema. Lina, Arūno džiaugsmui, sureagavo, ir Arūnas gavo galimybę paleisti sodrią dūmų uždangą, kuri tirštu sluoksniu užklotų visa, kas mūsų buvo iki šiol kalbėta.
Bet bandom sklaidyti šią uždangą ir grįžti prie temos, gal ir Lina paslapčiom perskaitys :)
kadangi argumentais į argumentus nebuvo atsakyta, tai manau, kad arba niekas nesivargino skaityti ir gilintis, arba perskaitę nesivargino ieškoti atsakymų, arba tiesiog jų nerado. tokia yra realybė, ir aš ją priimu.
Taigi nori pasakyti, kad atleidimas yra labai vertingas ne tik religiniame santykyje, bet ir gyvenime. Jei žmogus ignoruoja atleidimą, jis IGNORUOJA SANTYKIŲ JAUTRUMĄ, jo santykis su aplinka yra MAŽŲ MAŽIAUSIAI ABEJINGAS. Maždaug taip galvojama apie save: na, man nereikia atleisti, nes aš neįsižeidžiau, nes aš nepykstu, nes aš vistiek kaip mylėjau taip ir myliu. Tačiau toks santykis realiai reiškia ne meilę, o ABEJINGUMĄ. Tavo atleidimas yra svarbus ir reikalingas ne tau pačiam, o TAM KITAM ŽMOGUI. Taip ir Dievas - jei jis myli ,tai ir atleidžia, ne dėl savęs, o dėl TAVĘS PATIES.
ATLEIDIMAS YRA MEILĖS IŠRAIŠKA.
Kažkada skaičiau vieną trumpą gražią istoriją: jaunuolis susipyko su tėvu ir išėjo iš namų. Jausdamasis kaltas ir bijodamas tėvo pykčio jis parašo tėvui laišką. Tame laiške jis rašo, kad norėtų grįžti, tačiau nežino ar bus priimtas ir ar jam bus atleista. Todėl jis prašo ženklo: sutartą dieną jis važiuos traukiniu pro tėvo namus ir, jei tėvas jam atleidęs, tegu iškabina ant obels kaip atleidimo ženklą baltą drabužį. Taigi sūnus tą dieną važiuoja traukiniu ir jam taip neramu ir baisu, kad jis net bijo pažvelgti pro langą. Todėl, kai traukinys jau arti namų, jis prašo savo pakeleivio: prašau pažiūrėk pro langą, ar matyti sode ant obels baltas drabužis? Po kurio laiko tas atsako - o taip, visa obelis nukabinėta baltais drabužiais!
Kaip urantas pasielgtų tėvo vietoje? Kaip pasielgtų urantinis tėvas?
Oi, paukšteli, be reikalo vargsti Kam įdomu anas marazmų forumas, gali pats pasiskaityt, ką tik patikrinau, dirigentas nei Jono, nei kitų, nei mūsų Tado blablabla neištrynęs. Jau, matyt, pasimokė, kai ilgą tarpą, beveik niekas, apart Rimanto iš Kauno ten neberašė. Konkurencija yra progreso varomoji jėga. Gyvuokit sveiki.
emipetras
moderator
Pranešimas: 256
Registruotas: 03.06.11
Išsiųsta: 27.12.11 19:26. Pavadinimas: Ar ž..
Ar žinote , kad tatuiruotė ant žmogaus kūno , nesvarbu kokia ar labai meniška ar parnografinė , tai viso labo - tai buvęs vergų ženklas. Šis savanoriškas vergovės liudijimas užpieštas ant savo kūno liudija piktai dvasiai ir duodą signalą , kad žmogus nebrangina laisvės, kad žmogus vis dar ilgisi vergijos , tiek fizinės , tiek ir dvasinės . Ir tada jis lengvai yra pažeidžiamas , prie jo kūno prilimpa visokia velniava.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
Jos yra temoje „Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS“ 
- dalyvis dabar forume