Išsiųsta: 09.06.10 04:37. Pavadinimas: KURKIME PATYS IR DALINKIMĖS TUO, KĄ SUKŪRĖ KITI

Siūlau visiems norintiems talpinti čia savo (eilėraščius, ese ir kt.) arba dalintis savo sielai artimais kitų kūriniais.

Pagarbiai, su meile

 Išsiųsta: 21.04.13 22:43. Pavadinimas: Rei..

Reikia faktams , kaip energijos pokyčiams , žvelgti tiesiai į akis . Nekiškime , kaip stručiai , galvos į smėlį .

 Išsiųsta: 21.04.13 23:12. Pavadinimas: Kukučio niek..

Kukučio niekų dainelė / M. Martinaitis

Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo -
niekada.

Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko -
nė su kuo.

Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko -
nė už nieką.

 Išsiųsta: 29.04.13 23:15. Pavadinimas: (9) Kukučiui re..

 Išsiųsta: 03.05.13 21:52. Pavadinimas: Pradžioje bu..

Pradžioje buvo ŽODIS ir tas žodis buvo pas DIEVĄ .

Viename žodyje sutilpo visa KURINJIJA .

Viename žodyje sutilpo visa VISATA
.
DIEVAS yra žodyje ir ŽMOGUJE .

Ar ŽMOGUS yra DIEVAS ?

Kiek daug žodžių apie ŽMOGŲ ir taip mažai apie SIELĄ .

SIELOJE daug spalvų ir daug ŽODŽIŲ ,

Nes kiekviena spalva turi ŽODĮ ,

Ar visi ŽODŽIAI gyvena SIELOSE ?

 Išsiųsta: 03.06.13 11:02. Pavadinimas: Ar ž..

Ar žinote kas yra pirmoji meilė ?

Tai vaikino drovumas , o merginos drąsa . Tai liudija , kad tuose jaunuoliuose yra apsigyvenusi Dievo dvasia .

 Išsiųsta: 13.06.13 17:32. Pavadinimas: Labai ..

Labai geras pastebėjimas Jolantėle , apie Dievybių Trejybę .
Žemiškame gyvenime , žmogus turėtų augti panašiai , pagal Trejybės principą .
1. Pirmiausia geri darbai ir patarnavimai . Dirbame kokius tai darbus ir per tai mokomės bendrauti .
2. Tada ir per tai , tolesniame gyvenime , vyksta dvasinis proto nušviesėjimas .
3. Tada ir per tai , nušviesėjusiame žmogaus prote gimsta altruistinė meilė , tiek DVASINIAM aspektui , tiek ir meilė savo artimui.

 Išsiųsta: 05.07.13 19:13. Pavadinimas: Kodėl ..

Kodėl čia visi taip užgulėte ,,DVASINĘ KARJERĄ ''
Ar nenorite ateiti į šią temą ,, Urantų pasisakymai " , kuri labiau tiktų visokiems mūsų pamąstymams , išmąstymams ir replikoms .

O ,, DVASINĖ KARJERA " , tai jau tikrai dvasinė karjera , kai turi kuo tai pasidalinti iš savo dvasinio kelio , kai vadovu šio KELIO , esi jau pasirinkęs , mūsų dieviškąjį minčių DERINTOJĄ .

 Išsiųsta: 05.07.13 19:50. Pavadinimas: Pakilkime vir&#..

Pakilkime virš grupinės sąmonės lygio , suraskime savo nuosavą kelią išreikšti save , savo dvasinį džiaugsmą širdyje .
Pakilti virš kolektyvinės sąmonės lygio yra gana sudėtinga , kai aplink tave teka fizinių formų gyvenimas , o tu turi rasti ir sukurti savo džiaugsmo KELIĄ . Savo KELIAS , tai troškimas su meile keisti pasaulį aplink save , nežiūrint į tai ar tas pasaulis tau geras ar blogas , ar jis šiandieną grius ar jis amžiais gyvuos . Tavyje turi gimti noras su meile keisti pasaulį aplink save , kad jame pradėtų vystytis meilės virpesių sūkuriai .

Daug kur kalbama , kad pirmiausia reikia keisti save , o ne pasaulį . Tačiau , mes urantiečiai turime mokytis keisti ne tik save , bet ir pasaulį aplink save , o per tai keičiant ir save , kaip vis stipresnę ir stipresnę dvasinę esybę- asmenybę .

Kuo dažniau , savo mintyse , melskime ir už save ir už savo artimus žmones ; gimines , vaikus , kaimynus , draugus , bičiulius ir nedraugus , dvasinės proto stiprybės , šviesybės , gerovės ir ramybės .

Kodėl rekomenduoju mintyse melsti ? Todėl , kad mintis ir tik mintis , yra pasaulį perkeičianti energija ir galia . Po to eina žodis . Žodis taip pat yra galingas ir turi būti ištartas labai atsakingai .

 Išsiųsta: 07.07.13 22:58. Pavadinimas: Melsti , ..

Melsti , tai ne tik maldauti ir ko nors prašyti . Melsti , tai tikėti Dievu ir jo meile , kuri yra viso ko kūrėja . Melsti , tai tikėti tuo ko tu prašai . Melsti , tai būti savo širdies maldoje ir tikėjime . Melsti , tai visomis minčių galiomis tikėti , kad tu esi Dievo ŠVIESA ir MEILĖ šioje Žemėje , šioje planetoje , šiame Visatos kampelyje .

 Išsiųsta: 12.09.14 09:06. Pavadinimas: Mačiau "mot..

Mačiau "motinas" degredes,
kurios pardavinėjo vaikus iškrypėliams
už tam tikrą sumą, kad išgyventi, kad egzistuoti, pūti.
Mačiau beginklių žmonių pasipriešnimus
..ginkluotiems monstrams.
Mačiau ašarąs ir skausmus jų veiduose.
Mačiau nusikaltėlius dėvinčius juodas teisėjų mantijas,
Mačiau bliaunančius avies balsais vilkus, nors šitie...
..miško broliai tūksrantį kartų geresni
...už iškypusius dvikojus monstrus.
Mačiau angelus,
.. kurie ramino nužūdytų vaikų sielas.
...toliau matyti nebegalėjau,
...su ašaromis akyse
.. nukritau ant juodos žemės
...gailėdamas ne savęs,
..bet nusikaltėlių,
...savo nusikaltimais
....pavirtusiais
......į nieką.

 Išsiųsta: 13.09.14 19:42. Pavadinimas: Zmo..

Zmoguje gyvena trys dievybes : Vaikas , Motina ir Tevas

Vaikas - tai pats zmogus su savo protu ir intelektu , bet vaiko amziaus , neziurinti jo barzdos ir visu medaliu ir kryziu ant krutines . Vaikas , tai vidinis , nematomas zmogus , zmogaus EGO .

Motina - tai Visatos Motina Dvasia , visomis dvasinemis busenomis dalyvaujanti sio VAIKO gyvybes funkciju saugotoja ir stiprintoja.

Tevas - dangiskasis Dievas Tevas stebintis ( zmogaus - vaiko ) proto raida link dvasiniu vertybiu , kad is siu vertybiu geriausiai formuotusi morontine siela .

Zmogus- vaikas , toliau savo bambos nieko nemato . Visi zmogaus sprendimai yra tik chaosas , nerimas ir baime , neziurint jo viso karingumo ir ziaurumo .

Geriausias budas ugdyti zmogui savo asmenybe dieviskumo link butu :

1. Kasdiena atsiprasyti TEVO arba MOTINOS uz visa ta destrukcija pasaulyje del kurios kiekvienas mes esame kaltininkai - tiesioginiai arba salutiniai .
Taigi reiketu nuosirdziai pasakyti - ATSIPRASAU .

2. Kasdiena paprasyti atleidimo uz visas destrukcijas tiek pasaulyje , tiek ir pas konkrecius zmones , kurios vyksta ir mano minciu pagalba , kaip tiesiogiai taip ir per salutines mintis , veiksmus , zodzius . Prsiimti asmenine kalte uz konkrecias pasaulio destrukcijas , nuodemes , nesantaikas , ligas , konfliktus . Pasakyti - ATLEISK

3 Kasdiena padekoti uz tai , kad man atleista ir tuo , per mane , normalizuojasi pasaulio destrukcijos ; nyksta konfliktai , ligos , baimes , konkretus zmones sveiksta , normalizuojasi regionai .
Pasakuti - ACIU

4. Kasdiena kaip tikram sunui ar dukrai , atbegti prie TEVO arba MOTINOS apkabinti ir su meile , su svariausia vidine meile pasakyti - AS TAVE MYLIU

Visur ir visada prsiimkime ir savo atsakomybe uz ligas , uz politiku klaidas , uz ivairiu zmoniu nesekmes ir regionines nesantaikas ir kuo daugiau dekokime uz visiska santarve ir ramybe.

Tiesiog sakykime trumpai TEVE - dekoju , dekoju , dekoju , gekoju , dekoju , ......

Tai labai paprasta , tai visai paprasta ir atrodo , kad niekas nepasikeis , taciau nenusiminkite , teigiamo rezultatio ilgai laukti nereikes , tik turekime sventa kantrybe.
Kai musu prasys nueiti kartu mylia kelio , tai nuekime dar ir antra mylia kartu , ir dar trecia .
Pats vertingiausias indelis musu sielai bus ne pirma nueita mylia , bet antroji , o pagal galimybes , vertingiausia bus trecioji .

 Išsiųsta: 13.09.14 20:36. Pavadinimas: ATSIPRASAU UZ ..

ATSIPRASAU UZ KLAIDAS . PATAISAU JAS IR PAPILDAU STRAIPSNI .

TAI XOOPONOPONO MEDITACIJOS PRAKTIKOS . TAI VISAI TRUMPI ZODZIAI , TACIAU TALPINANTYS SAVYJE LABAI DIDELES PRASMES . ZIUREJAU FILMUKUS , TAI PERZIUREJES PADARIAU TRUMPA SANTRAUKA .

Zmoguje gyvena trys dievybes : Vaikas , Motina ir Tevas


Vaikas - tai pats zmogus su savo protu ir intelektu , bet vaiko amziaus , neziurinti jo barzdos ir visu medaliu ir kryziu ant krutines . Vaikas , tai vidinis , nematomas zmogus , zmogaus EGO .

Motina - tai Visatos Motina Dvasia , visomis dvasinemis busenomis dalyvaujanti sio VAIKO gyvybes funkciju saugotoja ir stiprintoja.

Tevas - dangiskasis Dievas Tevas stebintis ( zmogaus - vaiko ) proto raida link dvasiniu vertybiu , kad is siu vertybiu , geriausiai formuotusi morontine siela .

Zmogus- vaikas , toliau savo bambos nieko nemato . Visi zmogaus sprendimai yra tik chaosas , nerimas ir baime , neziurint jo viso karingumo ir ziaurumo .

Geriausias budas padeti pasauliui , zmonems ir ugdyti paciam zmogui savo asmenybe dieviskumo link butu :

1. Kasdiena atsiprasyti TEVO arba MOTINOS uz visa ta destrukcija pasaulyje del kurios kiekvienas mes esame kaltininkai - tiesioginiai arba salutiniai . Del konkreciu zmoniu arba regionu : maisto , karo , ligu
Taigi reiketu nuosirdziai pasakyti - ATSIPRASAU .

2. Kasdiena paprasyti atleidimo uz visas destrukcijas tiek pasaulyje , tiek ir pas konkrecius zmones , kurios ivyksta ir per mano minciu pagalba , kaip tiesiogiai taip ir per salutines mintis , veiksmus , zodzius . Prisiimti asmenine kalte uz konkrecias pasaulio destrukcijas , nuodemes , nesantaikas , ligas , konfliktus . Pasakyti - ATLEISK

3 Kasdiena padekoti uz tai , kad man atleista ir tuo , per mane , normalizuojasi pasaulio destrukcijos ; nyksta konfliktai , ligos , baimes , konkretus zmones sveiksta , normalizuojasi regionai .
Pasakyti - ACIU

4. Kasdiena kaip tikram sunui ar dukrai , atbegti prie TEVO arba MOTINOS apkabinti ir su meile , su svariausia vidine meile pasakyti - AS TAVE MYLIU

Visur ir visada , jeigu jau uzgirdome arba pamateme , prisiimkime ir savo atsakomybe uz ligas , uz politiku , ministru , prezidentu klaidas , uz ivairiu zmoniu nesekmes ir regionines nesantaikas ir kuo daugiau dekokime uz visiska santarve ir ramybe , kuri tarsi jau yra .

Tiesiog sakykime trumpai TEVE - dekoju uz ramybe ir taika , dekoju uz gyvenima , dekoju , dekoju , dekoju , dekoju , ......

Tai labai paprasta , tai visai paprasta ir atrodo , kad niekas nepasikeis , taciau nenusiminkite , teigiamo rezultatio ilgai laukti nereikes , tik turekime sventa kantrybe. Pasakykime ne du tris kartus , bet 30-40 kartu . Prisiminkime Jezaus Kristaus mokyma .
Kai jusu prasys nueiti kartu mylia kelio , tai nuekime dar ir antra mylia kartu , o gal net ir dar trecia .
Pats vertingiausias indelis musu sielai bus ne pirma nueita mylia , bet antroji , o pagal galimybes , vertingiausia bus trecioji .

 Išsiųsta: 22.09.14 07:16. Pavadinimas: O jeigu į nuod&..

O jeigu į nuodėmę gyliai įklimpęs žmogus pasiūlytų jums gerb.Petrai eiti net ir visą 100 mylių,..eitumėte ?

 Išsiųsta: 22.09.14 13:39. Pavadinimas: Gerb..

Gerb Fredai , klausimas , is tiesu yra idomus , taciau jis neturi prasmes , nes sugalvotas ne nuo sirdies ir ne nuo dvasios .
Sekmes kuryboje .

 Išsiųsta: 23.09.14 07:19. Pavadinimas: Gerb.Petrai, jeigu j..

Gerb.Petrai, jeigu jums klausimas pasirodė įdomus, tai gal galėtumėte ir įdomiai arba su jumoru į jį atsakytį. Geriau parašykite koki nors nuoširdų, savos kūrybos dvasingą kūrinį,apmastymą, kad galėčiau suprasti, kas yra tikrasis nuošrdumas, dvasingumas.

 Išsiųsta: 23.09.14 13:29. Pavadinimas: Gerb. Fredai , ..

Gerb. Fredai , jeigu zinociau , kad tie 100 kilometru pesciomis , tikrai isgelbes zmogu , nupuolusi i dideles nuodemes , tikrai eiciau ir buciau laimingas , kad as gelbeju ta zmogu is jo nuodemiu ir , kad tai yra pats geriausias budas .
Visa beda , kad daugeliu atveju negelbes nei simtas , nei tukstantis , nei desimt tukstanciu kilometru . Zmogus pirmiausia turi troksti palikti visas savo nuodemes . Tas ejimas sunkiu ir nepatogiu keliu vardan savo atgailos , vardan su malonumu primetamos prievartos , aisku yra labai pamokanti parabole , taciau nereiketu viso priimti tiesmukiskai .
Daugeliu atveju geriausia atgaila , tai nieko neveikti , o viska isgyventi savo mintyse . Per minciu svarinima vyksta , geriausia atgaila uz nuodemes .

Yra toks geras posakis : ,, Jeigu ka darai , tai daryk tik labai gerai , o jeigu negali ar nemoki gerai daryti , tai visai nieko nedaryk , taip bus geriau kiekvienam ir visai zmonijai . "

Na ka as tau Fredai , dar galiu parasyti panasiu klausimu ? Net nezinau . Cia visi yra labai ismintingi ir kiekvienas kazka paraso idomaus arba kokia idomia svetaine surade , idededa jos adresa ir nuoroda . Taip po truputi mes visi , pagal savo isgales ir pagal savo issilavinima , surenkame ir atnesame tuos isminties ziedadulkiu trupinelius . Vieniems jie patinka , kitiems ne . Toks jau tas gyvenimas ir banditas ir sventasis eina kartu .

 Išsiųsta: 24.09.14 20:32. Pavadinimas: DIEVO RAŠMENYS ..

DIEVO RAŠMENYS (Chorchė Luisas Borchesas)

Belangė gili ir akmeninė, savo forma ji primena beveik taisyklingą pusrutulį. Asla, taip pat akmeninė, kiek mažesnė už pusrutulio spindulį plačiausioje vietoje, todėl patalpa atrodo ir ankšta, ir erdvi. Per vidurį ją kerta siena; nors labai aukšta, bet nesiekia kupolo viršūnės. Vienoje pusėje esu aš, Tsinakanas2, Pedro de Alvarado3 sudegintos Kaholomo4 piramidės žynys, kitoje pusėje – jaguaras, lygiais nematomais žingsniais matuojantis savo kameros laiką ir erdvę. Vidurinėj sienoj prie pat žemės iškirstas platus, grotuotas langas. Valandą be šešėlio (vidurdienį) viršuje atsidaro dangtis, ir sargas, ilgainiui tapęs beasmenis, įsuka geležinį skridinį ir virve nuleidžia mums ąsočius su vandeniu ir mėsos gabalus; tuomet, pro kupolą įsiskverbus šviesai, aš galiu pamatyti jaguarą.
Jau seniai nebeskaičiuoju metų, praleistų tamsoj. Kadaise buvau jaunas ir galėjau vaikščioti po kamerą, o dabar nieko nedarau, tik guliu numirėlio poza ir laukiu dievų man skirtos baigties. Kadaise ilgu akmeniniu peiliu skrosdavau krūtines aukojamiems žmonėms, o dabar be magijos nesugebėčiau net pasikelti nuo dulkinos aslos. Piramidės gaisro išvakarėse žmonės, nusėdę nuo aukštų arklių, kankino mane įkaitinta geležimi, kad išduočiau jiems vietą, kur paslėpti lobiai.
_____________
1. Marta Mosquera Eastman – J. L. Borcheso pažįstama.
2. Majų mitologijoje Tsinakanas yra Dievas šikšnosparnis. Be to, tzinacán nahuatlių kalba reiškia siurbiantis šikšnosparnis, kitaip tariant, vampyras.
3. Pedro de Alvarado (1495–1541) – ispanų konkistadoras, vienas iš Hernáno Cortéso bendražygių, pagarsėjęs narsa ir žiaurumu. Vėliau – Gvatemalos ir Hondūro valdytojas.
4. Kaholom (kičių kalba Qaholom – tėvas) – vienas iš majų mitologijos kūrėjų grupės dievų.
___________
Mano akyse jie nuvertė dievo stabą, bet dievas manęs nepaliko ir padėjo man tylėti per kankinimus. Mane plakė, galavo, luošino, paskui atsipeikėjau šioje belangėje, iš kur nebeištrūksiu gyvas.
Spiriamas būtinybės ką nors daryti, kažkaip užpildyti laiką, ryžausi gulėdamas tamsoj atgaivinti atmintyje viską, ką apskritai esu žinojęs. Kiauras naktis leidau mėgindamas prisiminti akmeninių gyvačių išdėstymą ir skaičių arba gydomųjų medžių pavidalus. Taip priverčiau bėgti metus ir vėl ėmiau valdyti tai, kas man priklausė. Vieną naktį pajutau artėjąs prie brangaus prisiminimo: taip keleivis, dar nematydamas jūros, jaučia jos ūžesį kraujyje. Po kelių valandų šis prisiminimas nuskaidrėjo: tai buvo viena iš sakmių apie Dievą.
Numatydamas, jog laikų pabaigoje ištiks daugybė nelaimių ir katastrofų, Dievas pirmąją pasaulio sukūrimo dieną užrašė burtažodį, galintį apsaugoti nuo visų tų bėdų. Užrašė jį taip, kad jis pasiektų tolimiausias kartas ir kad joks atsitiktinumas jo neiškreiptų. Niekas nežino, kur ir kokiais rašmenimis Dievas tą burtažodį užrašė, bet mes neabejojame, kad jis slapčia kažkur saugomas ir savo laiku jį perskaitys išrinktasis. Pagalvojau, kad mes kaip visad artėjame prie laikų pabaigos ir kad mano paskirtis – paskutiniojo Dievo tarno paskirtis – galbūt suteiks man progą išskaityti tuos rašmenis. Ta aplinkybė, kad buvau įkalintas belangėje, netemdė man vilties; visai tikėtina, jog tūkstančius kartų būsiu juos matęs Kaholome, tik nepajėgęs jų perprasti.
Šita mintis mane padrąsino, paskui nugramzdino į svaiginančią neviltį. Visame pasaulyje apstu senovinių formų, nenykstančių ir amžinų; kiekviena jų galėjo būti ieškomu simboliu. Dievo žodžiu galėjo būti kalnas arba upė, arba imperija, arba žvaigždynų išsidėstymas. Tačiau ilgainiui kalnai sudūlėja, upės keičia vagą, imperijas užgriūva nelaimės ar katastrofos, o ir žvaigždės išsidėsto kitaip. Netgi dangaus skliautas mainosi. Kalnas ir žvaigždė yra individai, o individai ateina ir išnyksta. Ėmiau ieškoti ko nors patvaresnio, ne taip pažeidžiamo. Mąstyti apie javų, žolių, paukščių, žmonių kartas.
Gal burtažodis įrašytas mano veide, gal aš pats esu savo paieškų tikslas? Tą pačią įkarščio akimirką prisiminiau, kad jaguaras yra vienas iš Dievo atributų.
Tuomet mano sielą užplūdo dievobaimingumas. Įsivaizdavau laikų apyaušrį, įsivaizdavau savąjį Dievą, patikintį savo žinią gyvam kailiui jaguarų, kurie be galo poruosis ir dauginsis urvuose, cukranendrių tankmėse, salose, kad žinia pasiektų paskutiniuosius žmones. Įsivaizdavau tą kačių padermės virtinę, tą karščiu tvoskiantį labirintą, siaubiantį laukus ir kaimenes, kad išsaugotų rašmenų piešinį. Gretimoje kameroje vaikštinėjo jaguaras; šią kaimynystę suvokiau kaip mano spėjimų patvirtinimą ir slaptą Dievo malonę.
Ilgus metus praleidau tyrinėdamas dėmių formą ir išsidėstymą. Kiekviena akla diena dovanodavo man mirksnį šviesos, ir tuomet sugebėdavau įsiminti juodus rašmenis gelsvai rudame kailyje. Kai kurie spietėsi kaip taškai, kiti liejosi į skersinius dryžius, treti, žiedų formos, kartojosi. Galbūt tai buvo tas pats skiemuo, o gal net žodis. Daugelis rašmenų buvo apvedžioti rausvais krašteliais.
Nekalbėsiu apie savo triūso sunkumus. Ne kartą šaukdavau atsisukęs į kupolą, kad išskaityti šį raštą neįmanoma. Pamažu konkreti mįslė, kurią plūkiausi įminti, pradėjo kamuoti mane labiau nei mįslė apskritai: kokią prasmę turi Dievo užrašytoji ištara? Kokią ištarą (klausinėjau save) gali apreikšti absoliutus protas? Ir suvokiau, kad net žmonių kalbose nėra tokios frazės, kuri neaprėptų Visatos; pasakyti jaguaras – vadinasi, pasakyti jaguarai, jį pagimdę, elniai ir vėžliai, kuriuos jis rijo, žolė, kuria maitinosi elniai, žemė, tos žolė motina, dangus, davęs pradžią žemei. Supratau, kad Dievo kalba kiekvienas žodis reiškia visą tą begalinę vyksmų virtinę, bet ne spėtinai, o tiesiogiai, ir ne paeiliui, o
iškart. Ilgainiui pati Dievo ištaros sąvoka man ėmė rodytis paikystė arba net šventvagystė. Dievui (mąsčiau aš) reikia ištarti tik vieną žodį, aprėpiantį visą būties pilnatvę. Nė vienas jo ištartas žodis negali reikšti mažiau nei Visata ar bent jau laikų visuma. Pagyrūniški ir menki žmonių žodžiai – tokie kaip viskas, pasaulis, Visata – tik šešėliai ir atspindžiai to vienintelio garso, tolygaus kalbai ir viskam, ką ji aprėpia.
Vieną dieną (arba naktį) – kuo galėtų skirtis mano dienos ir naktys? – susapnavau, kad mano belangės asloje atsirado smiltelė. Abejingai pažvelgęs į ją, vėl užsnūdau; susapnavau, kad pabudau ir pamačiau asloje dvi smilteles. Iš naujo užsnūdau ir susapnavau, kad smiltelių jau trys. Jų gausėjo be paliovos, kol pagaliau prisipildė visa belangė, ir aš ėmiau dusti, užpiltas to puskalnio smilčių.
Supratau, jog vis dar miegu, ir vargais negalais nubudau. Veltui: mane tebeslėgė kalnas smilčių. Ir kažkas pasakė: Tu pabudai ne į būdravimą, o į ankstesnį sapną. O tas sapnas įeina į kitą, ir taip iki begalybės, prilygstančios smiltelių skaičiui. Kelias, kuriuo reikia grįžti, neturi pabaigos; greičiau mirsi nei pabusi iš tiesų.
Pasijutau žūstąs. Burna buvo užkimšta smėlio, bet vis dėlto įstengiau surikti; Susapnuotas smėlis negali manęs nugaluoti, ir nebūna sapnų, susapnuotų sapnuojant. Mane pažadino blyksnis. Aukštai tamsoje baltavo šviesos ratas. Pamačiau sargo rankas ir veidą, skridinį, virvę, mėsą ir ąsotį.
Pamažu žmogus susitapatina su savo likimo atvaizdu; ilgainiui jis ir aplinkybės tampa viena1 . Buvau veikiau kalinys nei tyrėjas, keršytojas ar Dievo žynys. Iš nepasotinamo sapnų labirinto grįžau į niaurų kalėjimą, kaip grįžtama namo. Palaiminau drėgną kamerą, palaiminau jaguarą, palaiminau šviesos skritulį, palaiminau savo seną skaudamą kūną, palaiminau tamsą ir akmenį.
Tuomet nutiko tai, ko niekada negalėsiu nei pamiršti, nei nupasakoti. Susiliejau su dievybe, su Visata (nežinau, kuo šie du žodžiai skiriasi vienas nuo kito). Ekstazės neperteiksi simboliais; vieniems Dievas apsireiškė švytėjimu, kitiems kaip kalavijas arba kaip rožės vainikas. Aš išvydau dideliausią Ratą – jis buvo ne priešais mane, ne už manęs, ne šalia, o visur vienu metu. Ratas buvo iš vandens ir kartu iš ugnies ir, nors mačiau jo lanką, begalinis. Jame buvo susipynę visa, kas buvo, yra ir bus, aš buvau viena to audinio gija, o Fedras de Alvaradas, mano kankintojas, – kita. Ratas aprėpė visas priežastis ir padarinius, ir man pakako tik pažvelgti į jį, kad suvokčiau viską, visą begalybę. O pažinimo džiaugsme, toli pranokstantis vaizduotės ar juslių džiaugsmą! Aš regėjau Visatą ir jos slaptą paskirtį. Regėjau laikų pradžią, apie kurią kalbama Žmonių knygoje2 . Regėjau kalnus, kylančius iš vandenų. Regėjau pirmuosius žmones, sukurtus iš medžio. Regėjau molinius ąsočius puolant žmones, regėjau šunis, draskančius jų veidus. Regėjau beveidį dievą, stovintį už dievų. Regėjau begalinius veiksmus, sudarančius vienintelę palaimą, ir, viską suvokdamas, taip pat supratau, ką reiškia jaguaro kailio rašmenys.
Tai buvo keturiolikos atsitiktinių (bent jau man atrodančių atsitiktiniais) žodžių frazė, ir man būtų užtekę tik ištarti juos balsu, kad išnyktų šis akmeninis kalėjimas, kad diena įžengtų į mano naktį, kad vėl tapčiau jaunas, kad tapčiau nemirtingas, kad jaguaras sudraskytų Alvaradą, kad šventasis peilis pervertų ispanams krūtines, kad atsikurtų piramidė, kad atgimtų imperija. Keturiasdešimt skiemenų, keturiolika žodžių – ir aš, Tsinakanas, valdyčiau žemes, kurias valdė Montesuma. Bet žinau, kad niekad neištarsiu tų žodžių, nes jau pamiršau esąs Tsinakanas. Tegu kartu su manimi miršta paslaptis, užrašyta ant jaguarų kailių. Tas, kuris matė visą Visatą, kuris matė ugningus Visatos slėpinius, nebegali galvoti apie žmogų, apie jo niekingus džiaugsmus ar nelaimes, net jeigu jis būtų tas pats žmogus. Tiksliau, būtų buvęs, bet dabar jam tai neberūpi. Bene jam rūpi ano žmogaus lemtis, bene jam rūpi jo gentis, jeigu jis dabar – niekas? Štai kodėl aš netariu tos frazės, štai kodėl leidžiu dienas užmarštyje, gulėdamas tamsoje.
Skiriu Emai Risso Platero3
_____________
1.Aliuzija į garsiąją ispanų filosofo José Ortega‘os y Gasseto (1883–1955) frazę „Aš esu aš ir mano aplinkybė, ir neišgelbėjęs jos, neišsigelbėsiu ir aš pats“, pirmąkart išsakyta veikale Meditacijos apie Don Kichotą (Meditaciones del Quijote, 1914).
2. Žmonių knyga, arba Popol Vuh, yra kičių (majų palikuonių) sakralinis mitologinis epas.
3. Ema Risso Platero – argentiniečių poetė; J. L. Borchesas yra parašęs pratarmę jos fantastinių apsakymų rinkiniui Nemigos

 Išsiųsta: 22.12.14 01:23. Pavadinimas: Yra tik du būda..

Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas - galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas - galvoti, jog viskas yra stebuklas.
Kai tyrinėju savo sugebėjimą mąstyti, prieinu prie išvados, kad vaizduotės ir fantazijos dovana reiškė man daugiau negu sugebėjimai abstrakčiai mąstyti.
Tėra du tikrai begaliniai dalykai: visata ir kvailystė. Ir dėl visatos aš nesu tikras.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<< A.Einšteinas >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

 I&#353;si&#371;sta: 12.01.15 19:20. Pavadinimas: GAL ..

GAL KAS TURI GALIMYBIŲ NUVYKTI Į KANADĄ , Į URANTIJOS PASAULINĮ KONGRESĄ ?

http://urantia-association.org/2014/11/01/2015-urantia-association-international-conference/

 I&#353;si&#371;sta: 16.02.15 12:21. Pavadinimas: KAIP..

KAIP MES TAPOME LIETUVIAIS


Vasario 16 -oji > Šventė
Šventė Vilniaus konferencija Nepriklausomybė Nepriklausomybės aktas

Kelis amžius buvusi galinga Vidurio Europos valstybė, vėliau nesibaigiančių karų išsekinta, vidinių prieštaravimų draskoma ir galiausiai Rusijos okupuota, XX amžiaus pradžioje Lietuva atsitiesė. Bet labai neilgam. Kai. 1915 m.rugsėjo mėn. 18 d. Buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija visuomeniniam darbui.

Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Vien tik vokiečių štabas spausdino lietuvišką laikraštėlį “Dabartis”. Tik 1917 metais buvo gautas leidimas griežtoj cenzūroj leisti “Lietuvos Aidą”.
Lietuva vokiečių okupacijoje. Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas apskričių izoliavimu ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai ir paukščiai, - visa, kas tik tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkininkavimo taisykles. Ūkiai, likę be šeimininkų, buvo eksploatuojami karo administracijos. Kaimas, visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus.Jį vargino įvairiausios bausmės už vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai iš sodžių visą maistą vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes , net druską ir cukrų, okupantai dešimteriopai pakėlę kainas, iš žmonių išviliojo auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie patys ėmė spausdinti markes ir rusiškus rublius, kurie vėliau neturėjo jokios vertės.Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus, likusius be jokios pagalbos prieš žiaurią vokiečių administraciją.Jaunimas buvo suimtas prievartos darbams ir buvo laikomas gyvulių vietoje.
Švietimo draugijos, mokyklos ir kooperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia mėgino daug kur steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti tik Vokietijos kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos. Nebuvo leidžiama lietuviškai net laiškais susirašinėti. Užtat Vilniuje buvo palaikomas lenkiškumas. Daug Vokietijos lenkų buvo paskirti valdininkais okupuotoje Lietuvoje.

Vos tik pirmosios vokiečių kariuomenės dalys įėjo į Vilnių, tą pačią dieną dr. J. Basanavičiaus rūpesčiu buvo sušauktas lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti” komiteto susirinkimas, kuriame dalyvavo įvairių lietuvių srovių atstovai. Šio susirinkimo tikslas buvo nusistatyti, kaip reikėtų žiūrėti į vokiečių okupaciją, išsiaiškinti, kokie tuo metu buvo svarbiausi lietuvių uždaviniai, ką ir kaip toliau veikti.
Nors susirinkimas nieko konkretaus negalėjo nuspręsti, bet vokiečiams buvo parodyta, kad lietuviai yra organizuoti.Kitą dieną Vilniaus miesto komendantas grafas Pfeilis Vilniaus miesto gyventojams vokiečių ir lenkų kalba išleido atsišaukimą, kuriame pabrėžta, jog Vilnius esąs lenkų ir jų kultūros miestas, Vilniaus lietuviai, dr. J.Basanavičiaus paraginti, lietuvių draugijos bute buvo susirinkę protestuoti prieš tą manifestą.Neaišku, ar dėl šio protesto, ar dėl kitų priežasčių, šis atsišaukimas jau antrą dieną aukštesnės vokiečių karinės vadovybės įsakymu buvo nuplėšytas, o jo autorius grafas Pfeilis pašalintas iš Vilniaus grafo pareigų. Nieko nelaukdami Vilniaus lietuviai tuojau pat ėmėsi ginti savo reikalus vokiečių karo valdžios įstaigose. Pas dr. Vileišį buvo sušauktas susirinkimas išrinkti delegaciją į vokiečių karo įstaigas. Dr. J. Basanavičius kartu su E.Vileišiene, A.Smetona, ir J. Kymantu nuvyko į vokiečių komendantūrą tartis dėl “Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti” komiteto laikomų prieglaudų, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos vartojimo atsišaukimuose ir kitų reikalų. Po to Dr. J. Basanavičius kartu su M. Biržiška ir kitais Vilniaus lietuviais pradėjo rūpintis Vilniuje įsteigti lietuvių gimnaziją. Vokiečiai didelių kliūčių gimnazijai steigti nedarė, bet buvo kitų problemų: trūko lietuvių kalba mokiniams reikalingų vadovėlių.
Buvo tik nedidelis Amerikos lietuvių įsteigtas vadovėlių fondas Naujų vadovėlių leidimui buvo suburti visi Vilniuje pasilikę lietuvių mokytojai. Iš viso okupacijos metu Vilniuje Lietuvių mokslo draugijos rūpesčiu buvo išleista per 100 lietuviškų vadovėlių vidurinėms mokykloms, seminarijoms, gimnazijoms ir pradžios mokykloms.Lėšų vadovėliams leisti buvo skolinamasi iš Lietuvių mokslo draugijos namų statymo fondo.
Dr.Basanavičiaus rūpesčiu A.Janulaičio bute buvo sušauktas pasitarimas įteikti vokiečių valdžiai memorialą apie lietuvių padėtį, apie autonomiją, lietuvišką laikraštį ir kitais klausimais.
Žinoma, Vilniaus lietuvių veikla buvo gerokai apsnūdusi, nes vokiečių okupacinė valdžia daug trukdė. Dr. J. Basanavičius norėjo bent trumpam laikui išvažiuoti į savo tėviškę Vilkaviškyje atsipūsti.Tuo reikalu jis buvo padavęs vokiečių valdžiai prašymą. Nors jis kelias dienas vaikščiojo po minėtas įstaigas, bet į jo prašymą buvo atsakyta: “Gesuch um Ausstellung eines Reisescheins wird aqbgelehnt”.
Tuo metu vokiečių valdžios įstaigos buvo labai suvaržiusios susisiekimą ir be leidimo nebuvo galima išvažiuoti net iš miesto, o ką kalbėti apie tolimesnes keliones. Be to, Dr. J. Basanavičius kažkokių Karpavičiaus ir Zarembos buvo įskųstas vokiečiams, kaip nepatikimas.
Lietuvių visuomeninis gyvenimas pirmosiomis okupacijos dienomis buvo labai menkas. Buvo suruoštas vienas kitas susirinkimas privačiuose Vilniaus veikėjų butuose, Gyvenimas buvo apmiręs ir vokiečių labai suvaržytas. Po Naujųjų 1916 metų sutikimo vokiečių okupacinė karo valdžia Vilniaus lietuviams suteikė šiokių tokių lengvatų. Buvo leista šv. Mikalojaus bažnyčios salėje suruošti vaidinimą ir didžiojoje vaikų prieglaudoje eglutę. Didžiausias dr. J.Basanavičiaus rūpestis buvo lietuvių tautos reikalų gynimas. Jis ne kartą kartu su Stulginskiu ir kunigais Kukta ir Bakšiu pas Vilniaus vokiečių karo valdžios burmistrą Pohlių, prašydamas skirti iš lietuvių tarpo du burmistro patarėjus.
Tuo pačiu buvo pradėta ruoštis lietuvių konferencijos sušaukimui, lietuvių kooperatininkų draugijos steigimui, Vilniaus liaudies universiteto įkūrimui.Norėdami daugiau laimėti, Lietuvos veikėjai nevengė pažinčių ir su aukštesniais vokiečių karininkais ir karo valdininkais.
Pats dr. J. Basanavičius daug kartų skaitė paskaitas apie lietuvių tautos praeitį, jos etnografines sienas ir įvairius kitus klausimus, norėdamas įrodyti, kad tiek Vilniaus miestas, tiek Vilniaus kraštas etnografiškai yra susijęs su Lietuvos valstybės praeitimi ir sudaro jos integrinę dalį.
Vokiečių okupacinė valdžia aktyviai ruošėsi visuotiniam gyventojų surašymui. Vilniaus lenkai dėjo visas pastangas, kad surašymo duomenys
išeitų jų naudai.Dr. J. Basanavičius kartu su kitais lietuvių aktyvistais stengėsi iš vokiečių karo valdžios išgauti Lietuvai politinių teisių. Jie paruošė protestą prieš rusų valdžios politiką Lietuvoje ir įteikė jį vokiečių karinei vadovybei.
1916 metų gegužės 19 dieną į Vilnių atvyko kun. dr. Bartuška ir dr. Bielskis padaryti pranešimo apie Amerikos lietuvių nuotaiką karo metu.Iš šių asmenų Vilniaus lietuviai sužinojo, kad lietuvybės darbas kitose užsienio valstybėse yra labai plačiai pradėtas organizuoti. Ta žinia Vilniaus lietuvius paskatino griežčiau reikalauti savo teisių.Ypač didelės politinės reikšmės tada turėjo šv. Tėvo Benedikto leidimas viso pasaulio bažnyčiose suruošti rinkliavas nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Pinigų buvo surinkta nedaug ( tik 10000 itališkų lirų), bet tų rinkliavų dėka pasaulis sužinojo, kad lietuvių tauta yra patekusi į didelį vargą, ypač ta jos dalis, kuri dėl karo veiksmų atsidūrė vokiečių karo okupacinės valdžios valioje.Tos žinios Vilniaus lietuvius padrąsino griežčiau pradėti reikalauti savo teisių.To dėka, ilgai varsčius vokiečių civilinės valdžios viršininko grafo Yorcko kabineto duris buvo gautas leidimas ir 1916 metų birželio 13-15 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje įvyko pirmasis po vokiečių Vilniaus užėmimo Lietuvių Mokslo Draugijos posėdis.Jame dr. J. Basanavičius perskaitė 2 paskaitas apie lietuvių kultūrą proistorijos laikais ir apie Vištyčio praeitį.Tiek dr. J. Basanavičius, tiek ir J. Šaulys ilgą laiką vedė derybas su vokiečių civilinės valdžios valdininkais dėl Vilniaus bibliotekų ir archyvų perdavimo mokslo reikalams. Vokiečiai labai spyriojosi, tačiau vėliau pavyko išgauti tuos turtus naudotis.
Dėl suaktyvėjusių lenkų intrigų vokiečiai ypač smarkiai pradėjo persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus. Pirmiausiai vokiečių policija padarė kratą A. Smetonos bute, o jį patį areštavo ir uždarė “Bristolio” viešbutyje. Kiek vėliau vokiečių policija suėmė ir nugabeno į Lukiškių kalėjimą kun. Dr. Bakšį. Netrukus ir į dr. J/ Basanavičiaus butą atėjo vokiečių karininkas su puskarininkiu ir žydeliu vertėju bei dviem ginkluotais kareiviais, iškratė butą, pasiėmė kai kuriuos jo rankraščius, o jį patį nusivedė į “Zentralpolizeistelle Kowno bei Ob. –Ost”. Čia kažkoks kapitonasWestphalis kvotė dr. J. Basanavičių, smulkiai klausinėjos, kas jis esąs, kiek metų turįs, prie kurios tikybos priklausąs, kokių politinių pažiūrų esąs. Dr. J. Basanavičius paaiškino, kad priklausąs tautiškajai lietuvių demokratų partijai ir esąs įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje. Vokietis dar daug klausinėjo apie Lietuvos inteligentiją, J. Vileišį, A. Janulaitį, nors jis jau buvo išgabentas į Vokietiją, o pirmasis jau buvo uždarytas į kalėjimą. Kai dr. J. Basanavičius vokiečiui paaiškino, jog dauguma lietuvių inteligentijos yra pasitraukę į Rusiją, jį paleido.Lietuvių veikėjai buvo sekami, jų butuose buvo daromos kratos, buvo iškrėstas net lietuvių moksleivių bendrabutis. Ypač brangiai tai atsiėjo dr. J. Basanavičiui, nes iš jo buto buvo paimta daug mokslinių darbų, grožinės literatūros ir kitų svarbių rankraščių, archyvinių dokumentų.
Centrinis Lietuvių komitetas visur atstovavo Lietuvai ir rūpinosi lietuvių politiniais reikalais. Bet pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą Vilsoną, Kiek vėliau trys Komiteto nariai išvyko į Lozaną Šveicarijoje, kur tų pavergtų tautų kongresas pareikalavo visai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Okupacinė valdžia, nepatenkinta tokiu reikalavimu, sumanė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat, t,y. Pasitikėjimo tarybą, kuri tarnautų vokiečių administracijai. Tačiau nė vienas lietuvis nesutiko įeiti į tokią tarybą.
Tuo tarpu Vokietija ir Austrija Vengrija 1916 m. lapkričio 5 dieną paskelbė Lenkijos valstybę atstatomą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji Lenkijos Valstybės Taryba netrukus pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Vilniaus lenkų būrys taip pat kreipėsi (1917 m. gegužės mėn.) į Vokietijos kanclerį, prašydamas priskirti mūsų kraštą prie Lenkijos. Lietuvių veikėjai liepos mėn. Su savo memorandumu kreipėsi į tą patį kanclerį ir, atremdami lenkų argumentus bei klaidingus tvirtinimus, iškėlė aikštėn Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Buvo nurodytos etnografinės sienos, pagrįstos ne vien vartojamąja kalba, bet ir kitais lietuviškumo požymiais. Kad šitoks politinis nusistatymas įgytų didesnį svorį, Vilniaus veikėjų būrys nutarė sušaukti platesnės visuomenės konferenciją.