URANTIJOS knyga

Šių metų kovo 11 d. sukanka 25 metai , kaip mes tapome vėl laisva ir nepriklausoma Lietuva . Pasižiūrėkime , kaip ta nepriklausomybė atėjo pas mus 1918 metais , kiek trukdymų buvo , kad Lietuva taptų laisva valstybe . Tačiau šiandiena mes vėl esame priklausomi nuo eilės Europos institucijų ir esame labai nežymūs savo ekonomine potencija , bendrame Europos tautų katile . Esame ant tiek nežymūs , kad niekas mūsų nepasigęstų , jeigu staiga netikėtai išgaruotume . Ar jūs suprantate , mūsų aukštosios valdininkijos baimę likti nepastebėtai , likti Europos frako šešėlyje ? Ar jūs galite įsivaizduoti kokia tai baimė ?

O aną Lietuvą , 1918 -1920 metais , tai kūrė ir kovojo už ją vyžoti lietuviai . Tai yra , jų apavas buvo tik karnų vyžos arba veršio odos naginės. Šie mūsų protėviai , ginkluoti tik paprastais , 1914 metų gamybos , rusiškais ir vokiškais šautuvėliais , atstovėjo visas negandas ir sukūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę . Tuo metu , mano tėvas , mažažemis valstietis , atvykęs į Kėdainių poligoną , taip pat mokėsi šaudyti iš šių šautuvėlių , kad karo apkasuose apgintų Lietuvos laisvę . Tačiau visa garbė ir šlovė atiteko tuometinei ponijai , kaip ir šiandiena , Vilniaus ponija mano , kad turi teisę , be tautos referendumo , spręsti mūsų likimą . Ponija visais laikais , paranojiškai bijo savo tautos , savo tautos balso .

Tai paskaitykime , kaip mes tapome laisvi

Vasario 16 -oji > Vilniaus konferencija
Šventė Vilniaus konferencija Nepriklausomybė Nepriklausomybės aktas

Okupacinė valdžia karo sąlygose ne tik nenorėjo leisti kokių nors rinkimų, bet ir apskritai susirinkimų. Vis dėlto 1917 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų.

Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos.Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėjo pertraukti savo politinės veiklos, ir todėl šiek tiek atsižvelgė į tą atšiaurų reikalavimą – pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis komiteto biuras (A.Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M. Biržiška ir P. Klimas) po to išsirūpino leidimą sušaukti platesnę konferenciją. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų , kurie priklausė įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė konferencijos atstovų sąrašą – maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities ( šių buvo sudaryta tuomet 33). Iš 264 kviestų atstovų 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d.į Vilnių atvažiavo 214 asmenų , kurie už uždarų durų posėdžiavo iki rugsėjo mėn. 22 d. Biuro mėginimai susisiekti su lietuviais Rusijoje ir santarvės šalyseBuvo vokiečių sutrukdyti; visgi į pačią konferenciją atvyko keletas atstovų iš užsienio.

Konferencijai pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Jis pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai (okupacijos sąlygomis dar negalėjo būti kalbos apie Mažosios Lietuvos prijungimą). Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas turėjo nustatyti valstybės konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės. Kad okupacinė valdžia nesutrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko pareikšti, kad, jeigu Vokietija pripažinsianti Lietuvos valstybę ir taikos kongrese paremsianti jos reikalu, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo kūrybai, galėsianti sueiti į tam tikrus, dar nustatysimus santykius su Vokietija.
Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, prie kurių vėliau turėjo būti pririnkti tautinių mažumų atstovai.

Lietuvos tarybos nariai buvo šie: J.Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Savo pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.

Derybos su vokiečių valdžia. Vokiečių valdžia nenorėjo pripažinti nei Lietuvos Tarybos, nei Vilniaus konferencijos nutarimų. Vaisingesnės politinės derybos su Vokietijos vyriausybe užsimezgė tik po Tarybos delegacijos vizito, padaryto 1917 m. gruodžio 1 d. Naujam kancleriui grafui Hertlingui. Tiek karo vadovybė, tiek vyriausybė ir reichstagas reikalavo, kad Lietuva įeitų į federaciją su Vokietija, susirišdama su ja militaristinėmis ir ekonominėmis konvencijomis. Aneksijos tendencijos dar labiau sustiprėjo, kai Rusija po bolševikų revoliucijos atsimetė nuo santarvės valstybių ir atskirai pradėjo taikos derybas Brastoje. Tokiose sunkiose sąlygose Taryba stengėsi pasiekti, kas tik buvo įmanoma. Ji pirmiausia pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi. Tą savo pareiškimą (1917 m. gruodžio 11 d.) Taryba turėjo surišti su pažadais sudaryti sąjungą su Vokietija.Pareiškimo tekstas buvo sekantis:

I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio valstybių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo m. 17-23 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.

II. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokiečių valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”.

Pažadu vokiečiai pasinaudojo net prieš rusų reikalavimą duoti Lietuvai laisvai apsispręsti.Bet pats kraštas tebebuvo žiauriai išnaudojamas, ir apie bet kokį nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Taryba pasijuto apvilta ir savo santykių klausimą su kitomis valstybėmis nutarė pavesti būsimam steigiamajam seimui. Vokiečiams su tuo nesutinkant, buvo dar kartą kompromiso būdu sutarta gruodžio 11 dieną pareiškimą pranešti Rusijos delegacijai tik tuo atveju,jei Vokietija tuojau pripažins Lietuvos nepriklausomybę, perduos krašto valdymą Tarybai ir atitrauks savo kariuomenę. Vokiečiai pažadėjo įvykdyti pirmąjį reikalavimą, bet ir tai tik numatytų konvencijų sąlyga.