Išsiųsta: 02.05.11 18:44. Pavadinimas: Dabartinis Pasaulis
Kokiame pasaulyje mes gyvename. Daug kas pasakytų, kad netobulame. O kokios pagrindinės to priežastys? Siūlau pamąstymui Urantijos Knygos ištrauką: "PASAULIETINIS TOTALITARIZMAS Bet net ir po to, kada materializmas ir mechanizmas daugiau ar mažiau bus nugalėti, griaunantis dvidešimtojo amžiaus pasaulietiškumo poveikis vis dar kenks milijonų naivių sielų dvasiniam patyrimui. Šiuolaikinį pasaulietiškumą puoselėjo du pasaulinio masto poveikiai. Pasaulietiškumo tėvas buvo devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių vadinamojo mokslo – ateistinio mokslo – siauro mąstymo ir bedievis požiūris. Šiuolaikinio sekuliarizmo motina buvo totalitarinė viduramžių krikščioniškoji bažnyčia. Sekuliarizmas savo pradžią gavo kaip kylantis protestas prieš beveik visišką suinstitutintos krikščioniškosios bažnyčios viešpatavimą Vakarų civilizacijoje. Šito apreiškimo metu, vyraujantis intelektualus ir filosofinis klimatas tiek Europos, tiek Amerikos gyvenime yra aiškiai pasaulietinis – humanistinis. Tris šimtus metų vakarietiškas mąstymas buvo vis labiau pasaulietinamas. Religija vis labiau ir labiau ėmė tapti formaliu poveikiu, didele dalimi ritualo atlikimu. Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai. Reikėjo didžiulės jėgos, galingo poveikio, kad mąstančios ir gyvos Vakarų tautos būtų išvaduotos iš pražūtingo totalitarinio ekleziastinio viešpatavimo glėbio. Sekuliarizmas iš tikrųjų sutraukė bažnyčios kontrolės pančius, o dabar savo ruožtu jis grasina įvesti naują ir bedievišką šiuolaikinio žmogaus širdies ir proto valdymo tipą. Tironiška ir diktatoriška politinė valstybė yra mokslinio materializmo ir filosofinio sekuliarizmo tiesioginis palikuonis. Sekuliarizmas, vos tik išvadavęs žmogų iš suinstitutintos bažnyčios viešpatavimo, tuoj pat jį parduoda į totalitarinės valstybės vergovę. Sekuliarizmas žmogų išlaisvina iš ekleziastinės vergijos tiktai tam, kad jį išduotų į politinės ir ekonominės vergovės tironiją. Materializmas Dievą neigia, sekuliarizmas jį tiesiog ignoruoja; bent jau toks buvo ankstesnis požiūris. Pastaruoju metu, sekuliarizmas įgavo karingesnį požiūrį, išdrįsdamas užimti vietą tos religijos, kurios totalitariniams pančiams jis kažkada ir priešinosi. Dvidešimtojo amžiaus sekuliarizmas turi polinkį tvirtinti, jog žmogui Dievo nereikia. Bet žinokite! Šitoji bedievė žmogiškosios visuomenės filosofija ves vien tiktai į bruzdėjimus, priešiškumą, nelaimes, karą, ir pasaulinio masto katastrofą. Sekuliarizmas niekada negali atnešti žmonijai ramybės. Žmogiškojoje visuomenėje Dievo vietos užimti negali niekas. Bet jūs gerai įsidėmėkite! neskubėkite atsisakyti pasaulietinio maišto naudingų iškovojimų iš ekleziastinio totalitarizmo. Dėl pasaulietinio maišto Vakarų civilizacija šiandien naudojasi daugybe laisvių ir patiria daugybę pasitenkinimų. Sekuliarizmo didžioji klaida buvo tokia: Sukilę prieš tai, kad religinė valdžia beveik visiškai kontroliavo gyvenimą, ir išsivadavę iš tokios ekleziastinės tironijos, pasauliečiai žengė toliau, kad sukeltų maištą ir prieš patį Dievą, kartais paslapčiomis ir kartais atvirai. Pasaulietiškam maištui jūs turite būti dėkingi už Amerikos industrializmo stebinantį kūrybingumą ir už Vakarų civilizacijos precedento neturinčią materialią pažangą. Ir kadangi pasaulietinis maištas nuėjo perdaug toli ir iš akiračio prarado Dievą ir tikrąją religiją, dėl to taip pat buvo pasaulio karų ir tarptautinių neramumų nelauktas derlius. Nebūtina paaukoti įtikėjimą į Dievą tam, kad būtų galima pasidžiaugti šiuolaikinio sekuliaristinio maišto palaima: pakantumu, visuomenine tarnyste, demokratiniu ________________________________________ [2082]▼ valdymu, ir pilietinėmis laisvėmis. Pasauliečiams nebuvo būtina priešpastatyti tikrąją religiją tam, kad būtų skatinamas mokslas ir vystomas švietimas. Bet sekuliarizmas nėra visų šitų nesenų laimėjimų išplečiant gyvenimą vienintelis šaltinis. Už dvidešimtojo amžiaus laimėjimų stovi ne tiktai mokslas ir sekuliarizmas, bet taip pat ir Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymo nepripažinti ir neįvertinti dvasiniai poveikiai. Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai. Sekuliarizmo neatskiriama silpnoji vieta yra tai, kad jis atmeta etiką ir religiją dėl politikos ir valdžios. Jūs tiesiog negalite sukurti žmonių brolystės ignoruodami arba atstumdami Dievo tėvystę. Sekuliarinis visuomeninis ir politinis optimizmas yra iliuzija. Be Dievo, nei laisvė ir nepriklausomybė, nei nuosavybė ir turtas į ramybę neatves. Mokslo, švietimo, pramonės, ir visuomenės visiškas sekuliarizavimas gali vesti vien tiktai į katastrofą. Per dvidešimtojo amžiaus pirmąjį trečdalį urantijiečiai žmogiškųjų būtybių nužudė daugiau negu iki to meto jų buvo nužudyta per visą krikščioniškosios tvarkos laiką. Ir tai yra materializmo ir sekuliarizmo siaubingo derliaus tiktai pradžia; dar siaubingesnis sunaikinimas laukia ateityje. _____ Lai neišgąsdina ko nors šios citatos pabaiga, UK buvo apreikšta prieš antrąjį pasaulinį karą (informacija tiems, kurie mažai žino apie UK).
O ar yra skirtumas tarp citavimų ,na tarkime cituoti Urantijos Knygą yra viena , o vieniem kitų pliurpalus jau yra visa kas kita.
O kur nors viena tavo įdėta citata iš Uk, biče, a? Ko necituoji? Ko nenagrinėji, o tik kitus kritikuoji?
Dėk drąsiai, nesibaimink, žinok anos reikalingos LABBAI neturiu laiko knygai skaityt Dabartiniam Pasauly jūs tiek darbo užduodat, kad lakstau kiaurą parą iškišęs liežuvį, kaip koks ciuckis JEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE
Išsiųsta: 14.05.11 11:43. Pavadinimas: Povilas čia ..
Povilas čia "trinktelėjo"... Visiškai ignoruoti to gal ir neverta, tačiau yra ir kitokios informacijos, be to, negi mokslininkai jau taip žiopli, kad taip grubiai neapskaičiavo gamtinių resursų likučių. Iš kitos pusės argi verta bijoti kataklizmų, jei jie ir bus: "Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu. "Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija."
"Perbegau" per Povilo pranasystes ir pagalvojau, dar vienas gasdintojas. Algimantui kazkada rasiau, kad nereikia skelbti tu baisiu pranasysciu, ir KJV butu gera knyga jeigu ne tie perspejimai. Jau kiek buvo tu pasaulio pabaigu, bet nei viena neissipilde, tik nerimo zmonems, tas pranasystes girdejusiems, pridejo. Gerai, kad zmones yra abejojantys: gal bus, gal nebus. O jeigu visi suzinotu ir tikrai patiketu, tai taip ir ivyktu.
Išsiųsta: 15.05.11 10:59. Pavadinimas: Vienas iš keturių
Pasidalinsiu savo patyrimu. Niekada neužsiiminėjau pranašystėmis ir jomis nelabai pasitikiu, be to visada sunkiai sekdavosi atspėti bent du kartus iš eilės. Tačiau kartą nutiko įdomus nutikimas. Vyko tiesioginė burtų traukimo ceremonija per TV. Spontaniškai kilo mintis spėti, kokie burtai bus ištraukti. Buvo traukiama šešis kartus, kas kart iš keturių pretendentų po vieną. Iš kažkur atėjo pasitikėjimas, kad bus taip, kaip šaus man į galvą. Kaip visada galvojau, kad štai tuoj mano spėjimas bus netikslus. Kai atspėjau antrą kartą iš eilės nustebau, kai atspėjau ketvirtą kartą iš eilės tapo juokinga. Bet atspėjau ir šeštą kartą iš šešių galimų. Visą tą laiką galvoje nesisuko jokios pašalinės mintys apie pasididžiavimą, apie kažkokius ypatingus norus, buvo tiesiog linksma ir juokinga. Tuos spėjimus girdėjo ir mano sūnus. Praėjo kuris laikas ir aš nusprendžiau dar kartą pabandyti paspėlioti. Šį kartą jau buvo išankstinė mintis paspėlioti, negana to spėliodamas aš jau norėjau kai kam palankumo, nors iš kitos pusės pageidavau, kad spėjimas vis tik būtų teisingas, negana to pabandžiau mintimis pasiekti, kad man padėtų Minties Derintojas. Spėjau keturis kartus , bet tik iš dviejų variantų. Ir ką gi, tik vienas spėjimas iš keturių buvo teisingas. Taigi pranašystės kartais pildosi, kartais ne. Tad palinkėkime, kad blogos pranašystės išsipildytų kuo mažesniu laipsniu arba visai neišsipildytų...
Visа tа laikа galvoje nesisuko jokios paрalinлs mintys apie pasididюiavimа, apie kaюkokius ypatingus norus, buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Ir as, VaidaiVDS, pastebejau, kad kai nesusireiksmini ir nesureiksmini, visada pavyksta. Bet sesis kartus is eiles atspet ir nepradet didziuotis jau po kokio trecio karto
Išsiųsta: 15.05.11 15:53. Pavadinimas: Kai kas sako, kad Ur..
Kai kas sako, kad Urantijos Knygoje yra moksliškai įrodytų klaidų. Visai neseniai ir čia viena jų buvo įdėta, priminsiu ją: "Knyga atkartoja tuo laiku vyravusią idėją, kad viena Merkurijaus pusė visada atsigręžusi į Saulę. 1965 m. radioastronomai aptiko, jog Merkurijus sukasi pakankamai greit, kad Saulė apšviestų abi planetos puses. Urantijos knygoje rašoma: "Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę." Vis dėl to, dabartiniu supratimu, ašinis sukimasis nesiliauja, o stabilizuojasi taip, kad laikas, per kurį apsisukama apie ašį, tampa lygus laikui, per kurį dangaus kūnas apskrieja apie kitą kūną." --- Šią neva klaidą nesėkmingai bandė paaiškinti ir nuoširdūs Urantijos Knygos tyrinėtojai, netgi teigdami kad apreiškėjai neva tyčia pridarė klaidų. Pasirodo visi tiek laiko buvo beveik akli. Dabar patyrinėkime tik gramatiškai šią pastraipą: "Tos planetos, kurios buvo arčiausia saulės, buvo pirmosios, kurios savo apsisukimus sulėtino kryptinės trinties dėka. Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę." ------Tos planetos ... savo apsisukimus sulėtino... Tokie gravitaciniai poveikiai... prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo... versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę... kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę. ------- Taigi kalba eina apie planetas, kurios sulėtina savo apsisukimus. Vienos iš jų vis lėtėja (kaip Merkurijus), o kitos sustoja (kaip Mėnulis). Ir tik Mėnulis šiuo metu yra į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę, o Merkurijus dar tik yra lėtėjimo stadijoje, ką ir nustatė mokslininkai 1965 metais. Ir dar viena pastabėlė žodis "kuris" vartojamas tik vienam daiktui (objektui) pažymėti, šiuo atvejui mėnuliui. Jei būtų kalbama apie Merkurijaus planetą ir mėnulį, turėtų būti vartojamas žodis "kurie". --- Naujausią straipsnį apie tokius Urantijos Knygos tyrinėjimus galima rasti čiahttp://www.urantia-s.com/urantia/aroundbook-15
Štai beveik prieš šimtą metų Ani Bezant rašė labai panašiai , labai panašiai , ką mes čia dabar , per du urantiškus forumus , per Urantijos knygos apreiškimų dvasią , bandome diskutuoti ir įsisavinti tas pačias teosofines dvasines įžvalgas , kurios , tam reikalui atsidavusių žmonių , buvo aprašomos ir propoguojamos , jau šimtą metų ir dar anksčiau , tačiau buvo nustumtos į religinį užribį , kaip per daug sudėtingas ir klerikališkai netinkamas mokslas . Daug kas ir šiandieną tariasi atradę Ameriką dvasinių ieškojimų kelyje . Tačiau kaip matome jau praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje , o viskas prasidėjo tai dar anksčius - devyniolikto amžiaus antroje pusėje , kai Rerichai , Blavatskaja ir kiti teosofai kūrė bendro pobūdžio religinę kosminę doktriną apie Dievą ir žmogaus santykį su Dievu . Jau tada šviesū protai suvokė kitokį dieviškumą negu kad skleidė cerkvės ir bažnyčios . Šios teosofinės srovės buvo už bažnyčių ribų ir fundamentalioji dvasininkija jos niekada nepripažino . Tai labai lygiagretus analogas su šiandienos Urantijos knygos dvasia ir tiesa . Praktiškai mažai kas ją skaito ir studijuoja , tačiau beveik visi ją neigia ir kritikuoja . Žodis „teosofija” šiandien yra dažnai girdimas, ir nemažai žmonių laiko save teosofais, tačiau kai kurie net aiškiai nesupranta, kas teosofija yra. Nes tai - dieviškoji išmintis, o ji yra ta šviesa, kuri šviečia kiekvienam žmogui, kuris tik yra šiame pasaulyje. Šviesa niekam nepriklauso asmeniškai, ji priklauso kiekvienam ir visiems, ir tik gebėjimas ją suvokti suteikia teisę ją turėti, gi turėjimo faktas uždeda pareigą dalintis tąja šviesa su kitais. Kiekviena religija, kiekviena filosofija, kiekvienas mokslas ir kiekviena veikla iššaukia iš dieviškosios išminties tai, kas jose yra teisingo ir gražaus, tačiau nei viena iš jų negali pretenduoti į išimtinį šios išminties turėjimą. Teosofija nėra priklausymas teosofijos draugijai. Tai teosofijos draugija priklauso teosofijai. Kokia yra teosofijos esmė? Tai, kad žmogus, būdamas dieviškosios prigimties, gali pažinti dievą, kurio gyvenimas yra jame pačiame. Kaip neišvengiamas šios aukščiausios tiesos papildinys yra žmonių brolybės faktas. Dieviškasis gyvenimas ir yra ši dvasia, kuri talpina visa, kas yra, nuo mažiausio atomo iki archangelo; netgi dulkės po mūsų kojomis negalėtų egzistuoti be šio dieviškojo gyvenimo; aukščiausiasis serafimas - tik amžinosios ugnies kibirkštis, kuri pati yra dievas. Visi nedalomo gyvenimo veikėjai sudaro didžiąją broliją. Dievo imanentiškumas ir žmonijos vienis - tokios yra pagrindinės teosofijos tiesos. Antriniai teosofijos mokymai - yra tie patys, kurie sutinkami visose gyvose ar jau neegzistuojančiose religijose: dievo vienis ir jo pasireiškimo trejybiškumas; dvasios nusileidimas į materiją, ir iš čia - save suvokiančių būtybių hierarchija, tame tarpe yra ir žmonija; palaipsnis žmonijos augimas sąmonės atvėrimo būdu ir žmogiškųjų kūnų evoliucija persikūnijimo būdu; šio augimo vyksmas, veikiant neišvengiamam priežastingumo, tai yra karmos, dėsniui; terpės buvimas, kurioje vyksta šis augimas, ji sudaryta iš trijų pasaulių: fizinio, astralinio ir mentalinio, kitaip tariant, žemės, tarpinio pasaulio ir dangaus; dieviškųjų mokytojų, viršžmogių, egzistavimas. Visos religijos mokė arba moko šito, nors laikas nuo laiko tas arba kitas dalykas iš šių mokymų būdavo nustumiamas į antrą planą; tačiau laikas praeidavo ir šis dalykas vėl atsirasdavo, kaip tai atsitiko su mokymu apie persikūnijimą, kuris buvo dingęs iš bažnytinės krikščionybės mokymų, tačiau nūnai vėl atsirado, lyg būtų nuskendęs ir vėl išplaukęs į paviršių. Skleisti tas tiesas visose pasaulio pusėse yra tiesioginis teosofijos draugijos uždavinys. Nors kiekvienam atskirai paimtam nariui visai nebūtina visas šias tiesas priimti. Kiekvienam nariui yra suteikiama visiška laisvė studijuoti, priimti ar atmesti jas savo nuožiūra; tačiau jei visa draugija, kaip visuminis vienetas, nustotų vadovautis jomis ir skleisti jas, tuo pačiu, ji nustotų egzistavusi. Ši pasaulio religijų vienybė priklauso nuo fakto, jog visos religijos yra pradėtos Didžiųjų Mokytojų vieningosios brolijos narių, dieviškosios išminties arba teosofijos saugotojų. Iš šios brolijos laikas nuo laiko pasirodo naujų religijų steigėjai, atnešdami pasauliui tuos pačius mokymus vėl ir vėl, tik perduodamus jau kita forma, atitinkančia laikmečio sąlygas, tai yra žmonių, kuriems duodama nauja religija, išsivystymo lygmenį, šių žmonių tipą, jų poreikius ir jų gabumus. Visa, kas esminga, yra išsaugoma, tik kas neesminga yra pakeičiama. Šis visų religijų tapatumas yra įrodomas simboliais, kurie pasikartoja kiekvienoje iš jų, nes simboliai sudaro religijų bendrinę kalbą. Apskritimas, kryžius, saulė, žvaigždė ir daugelis kitų neša savyje tylų visų pasaulinių religijų vidinės vienybės antspaudą. Žinodama tai, teosofijos draugija tarnauja kiekvienai religijai savo pačios srityje ir sujungia jas į vieną broliją. Moralės srityje, teosofija savo mokymuose akcentuoja vienybę ir kiekvienoje formoje mato vieningo bendro gyvenimo išraišką, iš ko seka, kad viskas, kas kenkia vienam, kenkia ir visiems. Daryti pikta - tai tas pat, kas įvesti nuodus į žmonijos organizmą, ir tai yra nusikaltimas prieš vienybę. Teosofija neturi paruošto moralės kodekso, nes visos jos nuostatos išreiškia aukščiausią moralumą; rinkdama į viena labiausias aromatingas gėles iš visų pasaulio religinių sistemų, savo sekėjams ji suteikia pačius aukščiausius moralės mokymus. Teosofijos draugija neturi paruošto moralės kodekso dar ir todėl, kad kiekvienas kodeksas neišvengiamai nusileidžia iki vidutinio amžininko lygmens, o teosofijos draugija siekia pakelti savo narius aukščiau egzistuojančio lygio, pateikdama jiems pačius aukščiausius idealus ir įkvėpdama juos kuo garbingiausiais siekimais. Ji moko gyventi Didžiųjų žmonijos Mokytojų dvasioje, jis siekia atskleisti vidinį dėsnį, o ne primesti išorinį.
Ispanijos pietvakariuose , Donjanos nacionaliniame parke , Atlanto vandenyno pakrantėje , po pelkėtu gruntu rasti milžiniško miesto griuvėsiai ,susidedantys iš koncentriškų apskritimų . Mokslininku manymu , tai gali būti legendinės Atlantidos vieta .
Aš manau , kad visuose šio Forumo mokymuose , pasisakymuose reikėtų aptarti , ne tik Rojaus vizija , Centrinę Dievybių Karalystę , bet ir tai , kad žmogaus sielos laukia labai dideli išbandymai ir pagundos , ne tik čia , bet ir ten , anuose gyvenymuose , morontiniuose mokomuosiuose pasauliuose . Jeigu gyvenimą tuose pasauliuose suprasime , kaip begalinę mokymų nuobodybę ir dvasinę askezę nuo ryto iki vakaro , ir taip milijonų milijonus metų , tai tikrai liūdnas ir labai dogmatiškai aprėmintas vaizdelis . Tačiau jeigu gyvenimą morontiniuose pasauliuose suprasime kaip nuolatinį sielos kitimą ir augimą , per darbą su įvairiais kūrybiniais projektais , tai be abejo , kad tuose pasauliuose , bus siūlomi įvairiausi pasirinkimai ir sielą bus bandoma ir egzaminuojama įvairiausiais būdais . Štai ką rašo tuo klausimu Urantija 111 dokumente .
[1215]▼ 111 DOKUMENTAS DERINTOJAS IR SIELA
3. BESIVYSTANTI SIELA Mirtingo proto klaidos ir žmogiškojo elgesio suklydimai gali smarkiai uždelsti sielos evoliuciją, nors visa tai negali nuslopinti tokio morontinio reiškinio, kada kartą jį jau pradėjo viduje gyvenantis Derintojas, tvarinio valiai pritarus. Tačiau bet kuriuo laiku iki mirtingojo mirties ta pati materiali ir žmogiškoji valia turi galią anuliuoti tokį pasirinkimą ir atmesti išlikimą. Net ir po mirties išlikęs kylantysis mirtingasis vis dar išsaugo šitą pasirinkimo ________________________________________ [1219]▼ išskirtinę teisę amžinąjį gyvenimą atstumti; bet kuriuo metu iki susiliejimo su Derintoju šis besivystantis ir kylantis tvarinys gali nuspręsti Rojaus Tėvo valią apleisti. Susiliejimas su Derintoju pažymi tą faktą, jog kylantis mirtingasis amžinai ir be išlygų nusprendė vykdyti Tėvo valią.
Pritariu toms tiesoms , kad mūsų visos mintys turi būri nukreiptos į Rojų , į Rojaus Dievybių Trejybę , kaip į galutinę , žmogiškosios asmenybės , dvasinio tobulumo siekiamybę , bet norėčiau pažinti ir padiskutuoti apie tarpinę egzistenciją ar gyvenimą , nuo Žemės iki Rojaus, kuris manau gali toli pranokti bet kokią žmogaus fantaziją , jeigu tai suprasime kaip sielos gyvenimą kūrybiniuose projektuose O KAIP JŪS MANOTE ? 20011-09-14
Išsiųsta: 14.09.11 11:57. Pavadinimas: Jeigu gyvenimą ..
Jeigu gyvenimą tuose pasauliuose suprasime , kaip begalinę mokymų nuobodybę ir dvasinę askezę nuo ryto iki vakaro , ir taip milijonų milijonus metų , tai tikrai liūdnas ir labai dogmatiškai aprėmintas vaizdelis .......Jeigu yra noras išlikti po fizinės kūno baigties,..jeigu siela dideliu džiugesiu ir noru trokšta pamatyti 'Dievo veidą',..manau kad tokių savokų kaip nuobodybė, kokia nors alinanti askėzė ->negalės ir būti.
Taip Fredai gerai atsakei , ačiū . Tačiau kaip tau atrodo ar matymas ,,Dievo veido'' užims žmogaus sielos visą , vis dar tekantį morintinio pasaulio laiką ar tu kaip siela , kaip tai augsi kūrybiniuose projektuose ? Žodyje ,, kūrybiniuose projektuose " aš naudoju ir turiu omenyje , kaip visumą morontinių gyvenimų. Nes , kaip žinai , laikas nuo laiko bus ir ten savotiška sielos mirtis - užmigimas ( kurių bus berods 490 ) , kad tave perkeistų į sekančio morontinio pasaulio egzistenciją . Tai aš ir klausiu , ar jums nekyla tokių minčių , ką sielos veiks , kuo gyvens , kuo mąstys , po Dievybių garbinimo įsiterpiančių laikotarpių . Kai aš paklausiau Algimanto , tai man pasakė , kad turiu dar daug gyvulinio proto , jeigu kyla tokie klausimai . O kaip jums gerbiamieji sielos broliai ir forumo kolegos , ar nekyla tokių klausimų ?
Išsiųsta: 15.09.11 09:01. Pavadinimas: ....viskas yra Č..
....viskas yra ČIA IR DABAR, emipetrai,..o ten jau bus taip kaip bus, ten jau bus kas veikti, ypač kai siela eis per morontinius pasaulius link dvasinio statuso,...todėl jau ->čia ir dabar t.y. ant šios esančios planetos reikia mylėti Dievą Kūrėją visu protu, visomis jėgomis, visa siela, o savo artima kaip save patį,...ir kad nepapultum į savo laikinojo intelekto spastus,..turėtum manau dažniau skirti maldų Dievui Kūrėjui-ROJAUS TREJYBEI, idant tavo siela jau dabar patirtų džugsmą,..nors ir koks bebūtų laikmetis, sunkus,lengvas ar dar koks nors,..Tegul Dievo TĖVO ramybė ir meilė pasilieka su mumis visais per amžius!
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
Nebūtų Kaligastijos draugelis...
neturiu laiko knygai skaityt Dabartiniam Pasauly jūs tiek darbo užduodat, kad lakstau kiaurą parą iškišęs liežuvį, kaip koks ciuckis 
JEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE
emipetrai, man tikrai nekyla, bo šiam žaidimųųųų pasaulyyyy dar turiu tiek nenuveiktųųų darbųųųų
- dalyvis dabar forume