Išsiųsta: 05.06.11 05:49. Pavadinimas: Ritualai trukdo ar padeda?

Kodėl ritualai trukdo? Gal ritualai visai netrukdo?


meistras rašo:

citata:

Miela varnele, gal galėtum paaiškinti plačiau, kaip ta tavoji meilė Dievui Tėvui , na tai ką čia tu tu įvardiji Dievu Tėvu ir meile jam pasireiškia. Jeigu sakai , kad būtent ritualai tau tam netrukdo. Ką tai rodo tu ritualų atlikimas ar ryšį su Tėvu ar visišką nesupratimą, nei kas tas Tėvas nei kas toji meilė Jam. Ar kai Tėvą atrasi savyje, ar ir toliau tuos ritualus atlikinėsi. Ir kas gi tas tikėjimas ir kas įtikėjimas.

 Išsiųsta: 05.06.11 10:16. Pavadinimas: Viskas priklauso nuo..

Viskas priklauso nuo žmogaus psichologijos. Iš esmės žmogui nereikia nieko aplink, tik jo sąmonės ir jo sąmonėje esančios valios. Nereikia nei vietos, nei nuoseklumo, nei daiktų, nei kūno pozos, nei žodžių - užtenka tik sąmonės vibracijų, gebėjimo rinktis laisva valia.

Tuo tarpu kiti nesugeba ramiai koncentruoti minčių, ir tol kol nuo minčių būsenos priklauso kūno padėtis, ir nuo kūno padėties priklauso minčių būsena - tai tinka asanų įvairių kūno pozų naudojimas. Taip pat mudrų naudojimas.

Jeigu sunku koncentruoti dėmesį, ir tvarkytis su protu galima naudoti mantras, kurios tą dėmesį nukreips (jeigu žmogus savais žodžiais nemoka kalbėti ir melstis iš širdies).

Tada ateina ir įvairiausios tikėjimo formos, kad koks daiktas be įpatingos cheminės struktūros gali padėti... tai naudojami įviarūs daiktai - bet jie tuo pačiu leidžia žmogui naudojant juos kaip simbolius lengviau pereiti į tam tikras būsenas.

Kita vertus, sąmonėje vykstantys procesai yra tokie subtilūs ir taip arti cheminio lygmens, kad žmogaus mąstymo procesą veikia įvairių cheminių sudėčių planetos savo trauka, taip pat ir įvairios cheminės sudėties mineralai ir akmenys.

Viskas labai priklauso nuo žmogaus pažengimo į priekį. Jeigu žmogus nebus toks savistabus ir neaugs link esmės, tai perdėtai susikoncentruos į tuos išorinius dalykus... ir niekaip negalės pereiti prie esmės.

Sąmoningumas yra siekiamybė. Ritualų naudojimas kurių prasmė yra bent kiek nesuvokiama tą sąmoningumą pašalina.

Manau kad niekas neturėtų daryti tai ko nesupranta, ar negali pagrįsti kokia nors logika.
Čia svarbiausia nedaryti ko nors vien todėl kad kiti taip daro.

 Išsiųsta: 14.06.11 13:27. Pavadinimas: Taip. Vaidai tu teis..

Taip. Vaidai tu teisus. Tačiau kaip jau ne kartą kartojuosi, yra žmonių kategorija kuriai sąmoningumas nepasiekiamas. Labai įdomiai apie tai rašo Induistai. Jų filosofijoje sąmoningas tikėjimas tiesiausias kelias pas Dievą, tačiau jie neatmeta tų kurie neturi to sąmoningumo. Kitas kelias yra per teisingus ritualus (tai mane labai nustebino, nes aš irgi visada buvau šalinnkė samoningumo). Jų filosofiniu supratimu, žmogus sąžiningai ir nuosekliai atliekantis tinkamus ritualus nenukeliaus tiesiai pas Dievą, tačiau jis paklius į kitą planetą pas Pusdievius, kur turės puikią galimybę tobulėti jau kitoje aplinkoje. Tačiau bet kokiu atveju vis tiek gryš į ženę, kad užbaigtų savo kelionę pilnai sąminingas. Išeitų, kad ritualai nėra beprasmis dalykas, gal tik ne visiems tinkamas. Tačiau yra dar vienas aspektas, pastoviai kartojant tuos pačius dalykus, tai tampa įpročiu ir per ritualus neužmirštama padėkoti Dievui, pasimelsi už artimą. tačiau kiek tai jau daroma sąmoningai kai tampa įpročiu?.....Gal tada ir ritualas turi būti sąmoningai suvoktas, kad netaptu automatiniu veiksmų atlikimu.
Ir dar apie ritualus iš budistinės situacijos. Budistai skutasi galvas, na žinoma ir barzdas. yra teorijų kodėl jie tai daro, kažkas tokio kad būtų tiesioginis ryšys su Dievu ar kažkas panašaus. Ir pasakojimas iš ko tai atėjo. kai Budai atėjo nusšvitimas, jis norėjo su kažkuo pasidalinti. Ir jis nuėjo į kalnus pas atsiskyrėlius, kurie siekė dvasinio tobulumo. Šie atsiskyrėliai buvo ilgai nesiprausę ir nesiskutę, bei nesikirpę plaukų. taip kaip Buda buvo Indijos princas ir higiena jam buvo savaime suprantamas dalykas, kad atsikratyti atsiskyrėius užpuolusiais parazitasis, jis juos nuskuto plikai. tai buvo atlikta higienos sumetimais, kas tapo vėliau ritualu.

 Išsiųsta: 14.06.11 15:12. Pavadinimas: Žvilgsnis i#..

Žvilgsnis iš UK pusės:
"senovinis žmogus buvo papročių ir ritualų bejėgė auka; primityvųjį laukinį supo begaliniai ritualai. Viską, ką jis darė nuo to laiko, kada atsibusdavo ryte, iki to momento, kai naktį užmigdavo urve, buvo privaloma šitaip daryti – sutinkamai su genties liaudiškais papročiais. Jis buvo papročių tironijos vergas; jo gyvenime nebuvo nieko laisvo, spontaniško, arba originalaus. Nebuvo natūralaus žengimo į priekį link aukštesnės intelektualios, moralinės, ar visuomeninės egzistencijos.
---
Ritualas yra papročio sušventinimo metodas; ritualas sukuria ir išlaiko mitus, o taip pat prisideda prie visuomeninių ir religinių papročių išsaugojimo. Ir dar, patį ritualą pagimdė mitai. Ritualai iš pradžių dažnai būna visuomeniniai, vėliau tampa ekonominiais ir galiausiai įgauna religinio ceremonialo šventumą ir orumą. Ritualą galima atlikti asmeniškai arba grupėje – arba ir asmeniškai, ir grupėje - kaip tą iliustruoja malda, šokis, ir drama.
---
Religijai vystantis, dvasininkai ėmė specializuotis pagal savo įgimtą talentą arba ypatingus polinkius. Vieni tapo giedotojais, kiti maldininkais, dar kiti aukotojais; vėliau atsirado oratoriai – pamokslininkai. Ir kada religija pavirto institucija, tada šitie dvasininkai ėmė tvirtinti, jog "saugo raktus nuo dangaus."
Dvasininkai visą laiką stengėsi paprastiems žmonėms padaryti įspūdį ir sukelti baimingą pagarbą, religinį ritualą atlikdami senovine kalba ir įvairiais magiškais perėjimais; ir tiek mistifikuoti garbintojus, kad tokiu būdu sustiprintų savo pačių pamaldumą ir autoritetą. Visame šitame slypi didžiulis pavojus, nes ritualas turi polinkį tapti religijos pakaitalu.
Šventikai daug padarė, jog uždelstų mokslinį vystymąsi ir trukdytų dvasiniam žengimui į priekį, bet jie prisidėjo prie civilizacijos stabilizavimo ir tam tikrų kultūros rūšių iškėlimo. Tačiau didelė dalis šiuolaikinių šventikų nustojo veikti kaip Dievo garbinimo ritualo reguliuotojai, savo dėmesį nukreipę į teologiją – bandymą apibrėžti Dievą.
Nepaneigiama yra tai, kad šventikai buvo kaip girnų akmuo ant rasių sprando, bet tikrieji religiniai lyderiai buvo neįkainojami, rodydami kelią į aukštesnes ir geresnes realybes.
---
Jėzus nušlavė visus aukojimo ir atpirkimo ritualus. Jis sugriovė bet kokios tokios netikros kaltės ir izoliacijos jausmo pagrindą visatoje pareikšdamas, jog žmogus yra Dievo vaikas; tvarinio-Kūrėjo ryšys buvo pagrįstas vaiko-tėvo pagrindu. Dievas savo moraliems sūnums ir dukroms tampa mylinčiu Tėvu. Amžiams yra panaikinami visi ritualai, kurie nėra teisėta tokių artimų šeimyninių ryšių dalis."