Išsiųsta: 15.08.11 09:18. Pavadinimas: Gėris ir blogis
Tavo nemokšiškumas matuojamas pagal tavo tikėjimo neteisingumu ir žmonių tragedijomis mastą. Tai, ką vikšras vadina pasaulio pabaiga, Mokytojas vadina drugeliu.
Išsiųsta: 15.08.11 10:43. Pavadinimas: Kada jus zvelgiate i..
Kada jus zvelgiate i pasauli, tada prisiminkite, kad blogio juodosios demes, kurias jus matote, yra parodomos galutinio gerio baltame fone. Jus tiesiog nematote baltu gerio demiu,kurios atrodo menkos juodame blogio fone. Kada yra tiek daug geros tiesos tam, kad ji butu skleidziama ir skelbiama, tai kodel gi zmones turetu taip daug mastyti apie blogi pasaulyje vien tik del to, kad jis pasirodo yra faktas? Tiesos dvasiniu vertybiu grozybes yra malonesnes ir labiau pakeliancios dvasia negu blogio reiskinys. Religijoje, Jezus gyne ir naudojo patyrimo metoda, net ir taip, kaip siuolaikinis mokslas naudoja eksperimento metoda. Mes Dieva surandame dvasines izvalgos vedimo deka, bet prie sielos su sia izvalga mes priartejame deka meiles tam,kas yra grazu,siekdami tiesos,budami istikimi pareigai, ir garbindami dieviskaji geri. Bet is visu situ vertybiu, teisingiausias vedlys i tikraja izvalga yra meile.<- UK.......(dabar jau tikrai iki kito karto,iki)
Išsiųsta: 16.08.11 11:50. Pavadinimas: UK apie gėr ..
UK apie gėrį ir blogį (paieškos rezultatai):
(956.3) 86:6.7 Atsiradus šitoms sampratoms, buvo pradėta ilga ir laiką švaistanti kova, kaip įsiteikti amžinai nepatenkintoms dvasioms, evoliucinės religinės baimės vergiški pančiai, tas ilgalaikis žmogaus pastangų tuščias eikvojimas paminklams, šventykloms, aukojimams, ir šventikams. Tai buvo siaubinga ir gąsdinanti kaina, kurią teko sumokėti, bet ji buvo viso šito verta, nes žmogus šito dėka pasiekė natūralų suvokimą, kas yra santykinis gėris ir blogis; gimė žmogiškoji etika!
(1009.6) 92:5.12 4. Šeštasis amžius prieš Kristų. Daug žmonių kilo tam, kad skelbtų tiesą šitame viename iš didingiausių religinio pabudimo amžių, kuris kada nors egzistavo Urantijoje. Tarp tokių turėtų būti pažymėti Gautama, Konfucijus, Lao-tse, Zoroastra, ir džainizmo mokytojai. Gautamos mokymai plačiai paplito Azijoje, ir jį kaip Budą garbina milijonai. Konfucijus kinių moralei buvo tuo, kuo Platonas buvo graikų filosofijai, ir nors abiejų mokymai religiją paveikė, bet, griežtai kalbant, nė vienas iš jų nebuvo religijos mokytojas; Lao-tse daugiau Dievo įžvelgė dao mokymuose negu Konfucijus įžvelgė humanizme ar Platonas idealizme. Zoroastra, nors buvo smarkiai paveiktas vyraujančios sampratos apie dualistinį dvasinį pasaulį, apie tai, kas yra gėris ir blogis, bet tuo pačiu metu aiškiai išaukštino vienos amžinosios Dievybės ir galutinės šviesos pergalės prieš tamsą idėją.
(1457.5) 132:2.2 Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyveti žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma.
(1453.1) 131:9.3 “Dievas yra su mumis; dėl to savo širdyje mes neturime jokios baimės. Jeigu manyje būtų surasta kokia nors dorybė, tai ji yra Dangaus, kuris gyvena su manimi, pasireiškimas. Bet šitas Dangus, esantis mano viduje, pateikia sunkius reikalavimus mano įtikėjimui. Jeigu Dievas yra su manimi, tai aš esu pasiryžęs savo širdyje nebeturėti jokių abejonių. Įtikėjimas turi būti labai arti daiktų tiesos, ir aš nesuprantu, kaip žmogus gali gyventi be šito gero įtikėjimo. Gėris ir blogis neatsitinka žmonėms be priežasties. Dangus turi reikalo su žmogaus siela sutinkamai su jos ketinimu. Kada jūs klystate, tada nedvejodami pripažinkite savąjį suklydimą ir nedelsdami pasitaisykite.
(1142.1) 103:9.10 Kada protas ima suvokti, kas yra gėris ir blogis, tada jis demonstruoja išmintį; kada išmintis apsisprendžia tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir suklydimo, tada ji parodo, kad jai vadovauja dvasia. Ir tokiu būdu proto, sielos, ir dvasios veikimas visam laikui yra glaudžiai suvienytas ir funkciškai tarpusavyje susietas. Protas yra susietas su faktų žiniomis; išmintis yra susijusi su filosofija ir apreiškimu; įtikėjimas yra susietas su gyvu dvasiniu patyrimu. Tiesos dėka žmogus pasiekia grožį, o dvasinės meilės dėka pakyla iki gėrio.
(1050.1) 95:6.5 Zoroastrizmas yra vienintelis Urantijos tikėjimas, kuriame išsilaikė Dalamatijos ir Edeno mokymai apie Septynias Pagrindines Dvasias. Nors ir neišvystė sampratos apie Trejybę, bet jis iš tiesų tam tikru būdu priartėjo prie sampratos apie Dievą Septinkartį. Pirminis zoroastrizmas nebuvo grynas dualizmas; nors ankstyvieji mokymai iš tikrųjų blogį vaizdavo kaip lygiavertį gėriui laike, bet amžinybė tikrai jį paskandina galutiniojo gėrio tikrovėje. Tiktai vėlesniaisiais laikais iš tikrųjų imta tikėti, jog gėris ir blogis varžosi vienodomis sąlygomis.
Išsiųsta: 16.08.11 14:10. Pavadinimas: Romėnų kar..
Romėnų kareiviui, kada jis vaikščiojo palei Tiberio upę, jis sakė: “Būk drąsus širdyje, o taip pat ir veikdamas. Išdrįsk įvykdyti teisingumą ir būk pakankamai didis, kad parodytum gailestingumą. Priversk savo žemesniąją prigimtį paklusti savo aukštesniajai prigimčiai taip, kaip tu paklūsti savo vadams. Gerbk gėrį ir aukštink tiesą. Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru. Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo iš visos širdies, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje”
Išsiųsta: 21.08.11 19:30. Pavadinimas: Kiekvieno elektrono,..
Kiekvieno elektrono, kiekvienos minties, arba kiekvienos dvasios kiekvienas impulsas yra veikiantis vienetas visoje visatoje. Tiktai nuodėmė yra izoliuota, o blogis priešinasi gravitacijai protiniu ir dvasiniu lygiu. Visata yra visuma; nė vienas dalykas ar būtybė neegzistuoja ir negyvena izoliacijoje. Saviraiška potencialiai yra blogis, jeigu ji yra antivisuomeninė. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Nė vienas žmogus negyvena pats sau.” Kosminis suvisuomeninimas sudaro aukščiausią asmenybės suvienijimo formą. Sakė Jėzus: “Tas, kuris nori būti didžiausias tarp jūsų, tegul tampa visų tarnu.”
Sveiki. Jūs čia tik citatomis kalbat... Blogis yra būtinas. Jei jo nebūtų, tai nežinotume, kas yra gėris. Nebūtų su kuo palyginti. Kaip atpažintume šviesą, nepaklaidžioję tamsoje
Ant blogio priekalo , su gėrio kūju , kalamos ištikimos sielos , kurios amžinybėje , kada nors , taps Rojaus Dievybių Trejybės apkabintos , adekvačiai meilei ir išminčiai , kaip labai išskirtinis patyrimas , toli paliktam žemiškam skausmui ir nevilčiai .
Štai testas, leidžiantis sužinoti, ar tavo misija žemėje baigta.
Jei tu gyvas - ji dar nebaigta. R. Bach „Iliuzijos“
Mielas Emipetrai, kažkodėl galvoju, kad galėtum kurti poeziją ar prozą. Gal esi ką parašęs? Jei taip, dėk drąsiai į kūrybos skiltį. Jei dar ne, pabandyk, galvoju, tau turėtų išeiti... Nuoširdžiai to linkiu, žinoma, jei pats nori
Nors esi ir be vardo , tačiau Moteris , tai reiškia , kad turi tapatybę , o jeigu turi tapatybę , reiškia turi ir sielą , o jeigu turi sielą , reiškia ji moka dainuoti , jeigu moki dainuoti , reiškia jau labai gerai . Tai va , taip ir teka tas gyvenimas . Kartais šį bei tą galiu sukurti , tačiau mažai tam skiriu laiko .
laukiam laukiam emipetro kūrinių... o ir kiti, tai gebandys galėtų nepasididžiuoti ir čia publikuotis. skaičiau, kiek varna pririnkusi ir įdėjusi... tai ir bus gėris!
ČIA NE MANO KŪRINYS , TAČIAU ŠIO FORUMO ŽAVINGOMS MOTERIMS GAL BŪT PATIKS IR SURAS KAŽKĄ NAUDINGA
Ilgoka istorija , bet gal prie arbatos ar kavos puodelio...
Kartą anapus laiko gyveno viena Mažutė Siela, kuri vienąkart pasakė Dievui: — Aš žinau, kas aš esu! — Puiku, — atsakė Dievas, — ir kas gi tu esi? Ir Mažutė Siela sušuko: — Aš esu Šviesa! Dievas nusišypsojo savo didžiule šypsena ir pasakė: — Teisingai! Tu esi Šviesa! Mažutė Siela buvo labai laiminga, nes suprato tą, ką anksčiau ar vėliau supranta visos sielos Dievo Karalystėje. — Oho, — Pasakė Mažutė Siela, — o juk tai iš tiesų puiku! Bet greitai jai tapo nepakankama žinoti tą, kas ji yra. Mažutė Siela pajuto, kaip jai atsiranda naujų troškimų. Dabar ji norėjo būti tuo, kuo ji yra. Ir tada Mažutė Siela sugrįžo pas Dievą (kas iš tiesų yra nebloga idėja visoms sieloms, norinčioms būti tuo, Kuo Jos Yra Iš Tiesų) ir pasakė: — Sveikas, Dieve! Dabar, kai aš žinau, Kas Aš Esu, ar galima man tuo būti? Ir Dievas atsakė: — Tu nori pasakyti, kad nori būti tuo, Kuo Tu Jau Esi ? — Matai, — atsakė Mažutė Siela, — viena yra žinoti, Kas Aš Esu, ir visai kita iš tiesų tuo būti. Aš noriu išgyventi ir pajausti, ką reiškia būti Šviesa! — Bet tu ir taip jau esi Šviesa, — pakartojo Dievas, vėl nusišypsodamas. — Taip, bet aš noriu tą sužinoti, pajusti! — sušuko Mažutė Siela. — Na ką gi, — pasakė Dievas juokdamasis, — Aš turėjau to tikėtis. Tu visada pasižymėjai aistra nuotykiams, — bet po to Dievo išraiška pasikeitė, — Tiktai štai, yra vienas dalykas… — Kas tai per dalykas? — paklausė Mažutė Siela. — Nėra nieko kito, nei Šviesa. Aš sukūriau tik tą, kuo tu esi; ir išeina, kad paprasto būdo pažinti Kas Tu Esi tau nenusimato. Supranti, nėra nieko, kuo tu nebūtum. — Eeee…, — tepasakė Mažutė Siela, kuri dabar buvo truputį susirūpinusi. — Pagalvok apie tai štai taip, — pasakė Dievas, — Tu esi tarytum vienas saulės spindulys. Tu švieti kartu su milijonais, trilijonais ir trilijardais kitų spindulių, kurie ir sudaro Saulę. Ir saulė nebūtų Saulė be tavęs. Jeigu Saulė būtų be vieno savo spindulio… ji negalėtų būti normalia Saule, nes šviestų jau nebe taip skaisčiai. Ir kaip ši užduotis – pažinti save kaip Šviesą, kai esi pačiame Šviesos centre? Nieko sau užduotėlė? — Bet tu juk Dievas, — prisimerkė Mažutė Siela, — sugalvok ką nors! Tada Dievas dar kartą nusišypsojo ir pasakė: — Aš jau sugalvojau. Kadangi negali pamatyti savęs kaip Šviesos, kai esi Šviesoje, mes apsupsime tave tamsa. — O kas yra tamsa? — paklausė Mažutė Siela. — Tai tas, kuo tu nesi, — atsakė Dievas. — O ar nebus man baisu šios tamsos? — pravirko Mažutė Siela. — Tiktai tada, jeigu tu pasirinksi išsigąsti, — atsakė Dievas, — Iš tiesų nėra nieko, ko reikėtų bijoti. Ir tik tada, kai tu nuspręsi, kad yra, tu imsi bijoti. Matai, mes visa tai išsigalvojame. Mes apsimetame. — Î, — tepasakė Mažutė Siela, ir po to ji tuoj pat pasijuto žymiai geriau. Po to Dievas paaiškino, kad tam, kad pažinti pojūčiuose arba aplamai ką nors pajausti, turi atsirasti kažkas visiškai priešingo. Arba, kitaip sakant, jeigu tu nori kažką pajausti — tu pagimdai kažko visiškai priešingo atsiradimą. — Ir tai didžiulė dovana, — pasakė Dievas, — nes be to tu negalėtum nieko pažinti ir pajausti. Tu negali sužinoti kas yra Šiluma be Šalčio, Viršus be Apačios, Greitai be Lėtai. Tu niekada nesugebėtum sužinoti, kas yra Kairė be Dešinės, Čia be Ten, Dabar be Tada. Tokiu būdu, — tęsė Dievas, — kai tu būsi apsupta tamsos, negrūmok kumščiu į debesis ir nešauk, ir nekeik tamsos. Bet vietoje to būk Šviesa šioje tamsoje ir nesijaudink. Tada Tu pažinsi, Kas Tu Esi Iš Tiesų, ir visi likusieji tą pajus. Leisk savo Šviesai spindėti taip ryškiai, kad visi ir kiekvienas galėtų sužinoti, kokia tu nepaprasta! — Tu nori pasakyti, kad tai normalu — leisti kitiems pamatyti tai, kokia aš esu nepaprasta? – paklausė Mažutė Siela. — Na suprantama! — nusijuokė Dievas, — tai netgi labai tinkama! Bet prisimink, kad „nepaprastas“ nereiškia „geresnis“. Kiekvienas yra nepaprastas ir ypatingas savaip! Šitą daugelis suspėjo pamiršti. Ir jie supras, kad tai normalu — būti ypatingu ir nepaprastu, tiktai kai tu pamatysi, kad tau yra labai tinkama — būti ypatinga. — Oho, — pasakė Mažutė Siela, imdama šokti, juoktis ir šokinėti iš džiaugsmo, — Aš galiu būti tokia ypatinga ir nepaprasta, kokia panorėsiu! — Taip, ir tu gali pradėti tą tiesiog dabar, — pasakė Dievas, kuris ėmė šokti, juoktis ir šokinėti kartu su Mažute Siela, — Kokia ypatinga ir nepaprasta dalimi tu nori būti? — Kaip suprasti, kokia ypatinga ir nepaprasta dalimi? — pakartojo Mažutė Siela, — aš nesuprantu. — Supranti, — pradėjo Dievas, — būti Šviesa — reiškia būti ypatingu, o būti ypatingu susideda iš daugybės įvairių dalių. Būti geru — reiškia būti ypatingu. Būti švelniu — reiškia būti ypatingu. Būti ypatingu — taip pat reiškia būti kūrybišku, išradingu. Būti kantriu — tai irgi reiškia būti ypatingu. Ar gali sugalvoti kokių nors kitų reikšmių kaip būti ypatingu? Mažutė Siela truputį pasėdėjo tylėdama. — Aš galiu sugalvoti daugybę būdų būti ypatingu! — pagaliau ji sušuko, — Būti palaikančiu — reiškia būti ypatingu. Būti duodančiu — reiškia būti ypatingu. Būti ypatingu — tai ir būti draugišku. Ir būti rūpestingu — tai taip pat reiškia būti ypatingu. — Taip! — sutiko Dievas, — ir tu gali būti visu tuo, arba bet kokia kita ypatinga dalimi, kokia tik panorėsi bet kuriuo momentu. Tai yra tas, kas ir reiškia būti Šviesa. — Aš žinau, kuo aš noriu būti, aš žinau, kuo aš noriu būti! — džiaugsmingai paskelbė Mažutė Siela, — Aš noriu būti ta ypatinga dalimi, kuri vadinasi „atleidžianti“. Juk tiesa, kad būti atleidžiančia tai reiškia būti ypatinga? — O, taip, — tvirtai pasakė Dievas, — tai labai ypatinga. — Gerai, — tarė Mažutė Siela, — būtent tuo aš ir noriu būti. Aš noriu būti atleidžiančia. Aš noriu pažinti save kaip atleidžiančią. — Gerai, — pasakė Dievas, — bet yra vienas dalykas, apie kurį tau reikia žinoti. Mažutė Siela tapo truputį nekantria. Dabar jai atrodė, kad kiekviename žingsnyje jos laukė naujos komplikacijos. — Kas gi tai yra? — paklausė ji atsidususi. — Nėra nieko, kam būtų galima atleisti. — Nieko? — Ji vos galėjo patikėti tuo, kuo ką tik išgirdo. — Nieko! — atsakė Dievas, — viskas, ką aš sukūriau,— tobula. Nėra nei vienos kitos sielos visame, ką Aš sukūriau, kuri būtų mažiau tobula, negu tu. Apsidairyk. Ir būtent tada Mažutė Siela pamatė, kad aplink susirinkusi didžiulė minia kitų sielų. Šios sielos susirinko iš toli ir iš visur, iš pačių įvairiausių Karalystės kampelių, nes visos sužinojo, kad Mažutė Siela veda su Dievu neįprastą pokalbį, ir visos bei kiekviena norėjo žinoti, apie ką kalbama. Žiūrėdama į didžiulę daugybę susirinkusių sielų, Mažutė Siela buvo priversta sutikti. Nei viena iš sielų neatrodė mažiau puiki, mažiau nuostabi arba mažiau tobula, negu ji pati. Tai buvo taip nuostabu, ir šviesa, sklindanti iš susirinkusių sielų buvo tokia ryški, kad Mažutei Sielai teko netgi truputėlį prisimerkti, žiūrint į jas. — Tai kam gi atleisti? — paklausė Dievas. — Mmm-taip, — atsakė Mažutė Siela, — pasilinksminti, panašu, nepavyks. O aš taip norėjau pažinti save kaip tą, kuri atleidžia. Ir norėjau sužinoti, kaip tai juntama, kai tu esi štai šitoks ypatingas. Ir Mažutė Siela susimastė, kaip reikėtų jaustis, kai tau liūdna. Bet būtent tada prie jos priėjo Draugiška Siela.
— Neverta jaudintis, Mažute Siela, — pasakė jai Draugiška Siela, — aš tau padėsiu. — Tiesa? — nušvito Mažutė Siela, — bet ką gi man reikia dėl to padaryti? — Na nieko — aš tiesiog sukursiu tau kažką, ką tu galėsi atleisti! — Tu taip gali? — Žinoma! — nusišypsojo Draugiška Siela, — sekantį kartą įsikūnijusi, sekančiame gyvenime aš padarysiu ką nors, už ką tu galėsi man atleisti. — Bet kodėl? Kodėl tau staiga reikia tą daryti? — paklausė Mažutė Siela, — Tau, pačiam tobuliausiam Kūriniui! Tau, kuri vibruoja tokiu greičiu, kad gimsta Šviesa, tokia ryški, jog net sunku į tave žiūrėti! Kas gali priversti tave panorėti pažeminti savo vibracijas, kad tavo ryški šviesa taptų tamsia ir sunkia? Kas gali būti priežastimi to, kad tu, kuri esi Šviesa; tu, kuri šoka su žvaigždėmis ir skrieja per Karalystę šviesos greičiu, panorai ateiti į mano gyvenimą ir paversti save tokia, kad sugebėtum padaryti kažką bloga? — Atsakymas labai paprastas, — pasakė Draugiška Siela, — aš tą padarysiu, nes tave myliu. Mažutė Siela nustebo, išgirdusi tokį atsakymą. — Nereikia taip stebėtis, — tarė Draugiška Siela, — tu jau darei tą patį ir man. Nejaugi tu to neprisimeni? O, juk mes tiek kartų jau šokome kartu, tu ir aš. Ilgus amžius mudvi šokome su tavimi šį šokį. Įvairiose vietose mudvi žaidėme kartu su tavimi. Mudvi abi Visu Tuo jau buvome. Mudvi buvome ir Viršumi, ir Apačia, ir Kaire, ir Dešine. Mudvi jau buvome ir Ten, ir Čia, Dabar ir Tada. Mudvi jau buvome visu tuo. Mes buvome ir vyrais, ir moterimis, gėriu ir blogiu; mes jau abi buvome ir aukomis, ir piktadariais. Taip mes ir elgėmės anksčiau daugybę kartų viena dėl kitos, tu ir aš; ir viena sukurdavom kitai tobulą galimybę tam, kad Įkūnyti ir Pažinti tą Kuo Mes Iš Tiesų Esame. — Tokiu būdu, — toliau aiškino Draugiška Siela, — šį kartą, mūsų sekančiame gyvenime aš būsiu tau „bloga“. Ir aš padarysiu kažką tikrai siaubingo, ir tada tu sugebėsi pažinti save Kaip Tą Kuri Atleidžia. — Bet ką gi tu padarysi? — paklausė Mažutė Siela, truputį jaudindamasi, — kas bus tuo iš tiesų siaubingu, ką tu padarysi? — O, — tarė Draugiška Siela, šypsodamasi, — mes būtinai ką nors sugalvosime. Bet po to Draugiška Siela surimtėjo ir tyliai pasakė: — Žinai, viename tu iš tiesų teisi. — Kur? — panoro sužinoti Mažutė Siela. — Man iš tiesų prireiks pažeminti savo vibracijas ir tapti labai sunkia tam, kad padaryčiau tau šį nelabai malonų dalyką. Man reikės apsimesti ir būti kažkuo labai į mane nepanašiu. Ir dabar aš noriu paprašyti tavęs vienos paslaugos. — Visko, ko tik nori! Visko, ko tik panorėsi! — sušuko Mažutė Siela, imdama dainuoti ir šokti, — Aš būsiu atleidžianti! Aš būsiu atleidžianti! — ir staiga Mažutė Siela pastebėjo, kad Draugiška Siela ir toliau liko tyli. — Tai ko tu nori? — paklausė Mažutė Siela, — Ką aš dėl tavęs galiu padaryti? Tu tiesiog angelas, jog sutikai man tą padaryti. — Na, suprantama, Ši Draugiška Siela ir yra angelas! — pertraukė jų pokalbį Dievas, — Kiekvienas ir yra angelas. Visada prisimink: Aš siunčiu tau tik angelus ir nieko daugiau. Mažutė Siela degė iš nekantrumo padaryti kažką tam, kad patenkintų Draugiškos Sielos prašymą: — Tai ką aš tau galiu padaryti? — paklausė ji vėl. — Kai aš imsiu tave mušti ir sukelsiu tau skausmą, — pradėjo Draugiška Siela, — tuo momentu, kai aš padarysiu tau blogiausia iš viso to, ką tu tik gali įsivaizduoti… Tuo momentu… — Taip? — nutraukė ją Mažutė Siela, — tai ką gi…? Tylėdama Draugiška Siela pažvelgė į Mažutę Sielą ir tada prabilo: — Prisimink Kas Aš Esu Iš Tiesų. — O taip, žinoma! — sušuko Mažutė Siela, — Aš pažadu! Aš visada prisiminsiu tave tokią, kokia esi čia ir dabar. — Gerai, — tarė Draugiška Siela, — nes matai, kaip yra: Aš labai stipriai stengsiuosi apsimesti, ir aš, greičiausiai, užmiršiu tą, kas aš esu iš tiesų. Ir jeigu tu neprisiminsi, Kas Aš Esu Iš Tiesų, aš galiu tą užmiršti labai ilgam laikui. Ir jeigu aš užmiršiu Kas Aš Esu, — ir tu gali netgi užmiršti Kas Tu Esi, ir mes pasimesime. Ir tada mums prireiks dar vienos sielos, kuri ateitų ir primintų mums apie tai, Kas Mes Esame. — Ne! Mums šito neprireiks! — Vėl pažadėjo Mažutė Siela, — Aš prisiminsiu, kas tu esi! Ir aš būsiu tau dėkinga už tą dovaną, kurią tu man dovanosi — galimybę pažinti ir pajusti tai, Kas Aš Esu. Ir buvo susitarta, ir Mažutė Siela iškeliavo į savo naująjį įsikūnijimą, džiaugdamasi dėl to, kad bus Šviesa, kas jau savaime yra labai ypatinga; ir dvigubai džiaugsmingiau dėl to, kad sugebės būti ta ypatinga dalimi, kuri vadinasi Atleidimas. Ir Mažutė Siela nekantriai laukė, kada jai atsiras galimybė pažinti ir pajusti save kaip Atleidžiančią ir padėkoti tai sielai, kuri padarys tai įmanoma. Ir kiekvienu nauju šio naujo gyvenimo momentu, kai nauja siela atsirasdavo scenoje, ką ši nauja siela beatnešdavo į Mažutės Sielos gyvenimą — džiaugsmą ar liūdesį, ir ypač, jeigu tai buvo liūdesys, Mažutė Siela galvojo apie tai, ką pasakė jai Dievas: — Visada prisimink, — šypsojosi Dievas, — Aš siunčiu jums tik angelus, ir nieko daugiau…
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume