URANTIJOS knyga

Klausimas yra labai platus. Tad jo pradžiai siūlau vieno labai protingo ir išmintingo žmogaus mintis, išsakytas bendraujant su žurnaliste:

citata:

"Negalima mylėti To, kurio bijai ir bijoti To, kurį myli"
Aleksėjaus Popovo interviu, duotas žurnalui "Daktarė Tatjana" Nr. 10, 2005 m. spalį

DT - "Daktarė Tatjana"
AP - Aleksėjus Popovas

DT - Atsimenu saulėtą pavasario dieną ir mūsų pokalbį kelyje į Optina Dykumą. Mes kalbėjome apie Dangaus Hierarchijas, apie tai, kad egzistuoja skirtingi Dangūs: Tada mes susitarėme, kad grįšime prie šios temos mūsų žurnalo puslapiuose. Žmogui šiame gyvenime yra įdomu suprasti Būties esmę ir savo vietą joje. - Mano nuomone, tai yra svarbiausia.
AP - Aš nesu įsitikinęs, kad tai - svarbiausia. Mano nuomone, svarbiausia yra tam tikra dinamika. Esmė glūdi ne supratime, o mūsų siekyje suprasti. Ir tame yra didelis skirtumas todėl, kad kito asmens pasakojimas visai nebūtinai tampa mūsų suvokimu. Tiesiog dėl skirtingo sugebėjimo priimti iš pažiūros gerai suprantamas sąvokas. Šia prasme, aš manau, kad pasakoti apie grynai asmeniškus patyrimus, pavyzdžiui, apie klinikinės mirties būseną, galima tik tiems žmonėms, kurie turėjo panašios patirties savo gyvenime. Rašomos knygas apie tai, kaip apie jau egzistuojančius mirties dėsningumus. Bet iš tikrųjų ši patirtis yra tiek unikali ir savotiška, kad kalbant apie šiuos pergyvenimus kitam asmeniui, mes nevalingai pradedame jį įtikinėti kažkuo.
DT - supratau jus. Tačiau šiuo atveju manykime, kad turiu kai kurio įžūlumo klausti jūsų apie tai, kas gal būt nebus įdomu daugeliui žmonių. Leidinys yra autorinis, jame vyksta pokalbis <per pirmą asmenį>, kuriame aš bandau per save įžiūrėti tai, ką aš galiu suprasti pati. Tačiau dar yra ir skaitytojų auditorija, kurią šie apreiškimai taip pat gali sudominti. Mes neturime užduoties - prisitaikyti prie visų. Lai ši tema yra labai sudėtinga ir rimta, o daugelis žmonių neturi tokio patyrimo kaip jūs, bet yra Žinojimas. Egzistuoja skirtingos filosofinės sistemos ir pasaulėžiūrinės teorijos, kurios iš principo kalba apie tą patį. Apie tai, kad dvasinė žmogaus sudėtinė yra ne jo kūnas! Ji turi daug ilgesnį egzistavimo laiką ir peržengia tos fizinės egzistencijos ribas, kurias mes matome mūsų fizinėmis akimis. Mūsų sename pokalbyje jūs paminėjote apie tai, kad yra Angelų Hierarchijos, kurios duoda žmonėms apreiškimus ir juos lydi visą gyvenimą. Apskritai pakalbėkime apie tai: Kaip suprasti save ir savo vietą šiame gyvenime, jo prasmę. Nieko kito, įdomesnio ir vertingesnio, mano nuomone, nėra. Labai įdomu, kokia yra jūsų vizija apie tai.
AP - Tania, manau, kad prieš pradedant rimtą diskusiją, būtina patikslinti terminologiją. Apie ką kalbėsime? Pvz . Paprastai tariant žodį <dvasinis> arba <dvasinė sudedamoji>, mes manome, kad mes žinome, apie ką mes kalbame. Nors, jei paprašytume asmenį paaiškinti, ką jis turi galvoje, mes paprastai girdime bendras frazes, kurios neatspindi jo asmeninės patirties ir šio žmogaus supratimo apie tai. Pvz., sumaišomos sąvokos <siela> ir <dvasia>. Arba apjungiamos, priešpastatant jas <kūno> reikšmei. Mano nuomone, pagrindas ir esmė yra tai, kuo mes gyvename. Dabar. Jei žmogus mano, kad jam svarbiausia yra patenkinti savo kūną, tai ir yra jo gyvenimo prasmė šiandien. Niekas negali pasakyti, kur tai nuves. Niekas negali tvirtinti, kad šis žmogus yra teisus ar neteisus. Mes galime pareikšti savo nuomonę dėl poelgių, kuriuos daro žmogus, nes per šiuos poelgius mes suformuojame savo įspūdį apie jį. Tačiau poelgiai - tai dar ne žmogus. Ir jei toks elgesys yra laisvo asmens pasirinkimo rezultatas, tai jo nereiktų už tai smerkti. Žinoma, mes kalbame tik apie socialiai-priimtinas elgesio normas. Todėl sakyti, kad kažkas dvasinis yra svarbus, o kažkas materialus nėra svarbus, aš negalėčiau. Iš kitos pusės mes galime kalbėti apie tam tikrą seką. Pavyzdžiui, žmogus pirmiausia turi pasotinti skrandį, ir tik po to jis pradeda galvoti apie kažką tai abstraktaus. Bet ne atvirkščiai. Tai natūrali biologinė seka. Akivaizdu, kad tokia pati seka yra ir kylant, t.y. kai judama iš materialaus link dvasinio. Iš pradžių, mes susipažįstame su materialiu pasauliu, tada mes pradedame suprasti, kad materialus pasaulis, koks jis bebūtų , ir ką mes jame neįsigytume, niekada mūsų pilnai nepatenkins. Ir tik tada mes galime išeiti į kokius nors kitokius lygius, kuriuos mes galime pasiekti. Tiesa ir tikrovė pasiekiama per individualų patyrimą. Religija, tikra religinė patirtis yra giliai asmeniškas, individualus reikalas. Asmuo tiki. Pats. Ir ne todėl, kad kažkas sako jam, kaip reikia tikėti. Per šį asmeninį patyrimą ir atsiranda išėjimai į tuos lygius, kuriuos mes vadiname dvasiniais.
Dabar apie žinias, kurias mums <duoda> . Manau, kad tai nėra visai taip. Mums neduoda kažkokių žinių. Žinios visada egzistuoja ir įvairiomis formomis, o mes, keisdami patys save, įgyjame sugebėjimą šias žinias suvokti. Arba per netiesioginę, jutimo organų, patirtį, arba per proto pastangas - lygindami faktus ir darydami išvadas. Galima pateikti pavyzdį apie taip vadinamas <šventas> knygas . Aš manau, kad mes neturėtume pamiršti, kad viskas, ką palietė žmogaus ranka negali būti šventa pagal apibrėžimą. Jei kažkas buvo perleista per žmogaus rankas, tuomet tai tampa žmogaus kūriniu. Tačiau šios knygos yra labai įdomios, susipažįstant su išmintimi žmonių, kurie jas parašė. Juk kiekvienam laikmečiui yra būdingos savitos Dievo teorijos, savitas supratimas apie žmogaus santykius su viršžmogiškojo lygio būtimi. Štai tokiu atveju, šios knygos yra amžinos. Ir, žinoma, negalima apsiriboti tik kokiu nors konkrečiu tokių knygų rinkiniu. Būtų keista manyti, kad Dievas, vieną kartą kažką perdavęs per pranašus, nutiltų ir paliktų žmogų vienišą. Dar keisčiau atrodo kažkokios <išrinktosios> tautos koncepcija. O ką kitos tautos Dievo nedomina?
Priešingai, mūsų Tėvas su mumis kalba visą laiką, visokiomis sąlygomis ir visai paprastų žmonių lūpomis. Dievas kalba kiekviename iš mūsų. Ir to negalima pamiršti. Todėl, kai mes kreipiamės į išminties šaltinį - ar tai knygas ar angeliškus žodžius, ar į kažką kitą - visa tai susieta su mumis, su tuo, ką mes turime viduje. Todėl, jei mes savyje nešame tik tai, kas susiję su tradicinėmis dogmomis ir tradiciniais įsitikinimais, ir mes manome, kad tik šios dogmos yra vertos mūsų pagarbos, tai nieko nesako apie tai, kad nieko daugiau neegzistuoja, bet sako apie tai, kad dabar mes esame tokie ir kad nieko kito nematome. Tačiau tuo pačiu metu tai rodo, kad tam tikru momentu mes buvome kitokie, nes buvo laikas, kada mes nežinojome, pavyzdžiui, kas tokia yra Biblija. O po to mes tai sužinojome. Ir pats tas faktas, kad šis knygų rinkinys atsirado tam tikru mūsų gyvenimo laikotarpiu, sako, kad kitu laiko momentu jis turėtų natūraliu būdu užleisti kelią kažkam kitam, kas labiau atitinka tą lygį, kurį mes pasiekėme, besivystydami. Tačiau įprastai mes apie tai negalvojame. Suradę sau kokią nors atramą ir gana patogiai įsitaisę ant jos, mes negalvojame apie kitokios atramos egzistavimą. Kodėl? Kodėl reikia palikti „atsėdėtą“ (ir visuotinai pripažintą) vietą? Tam reikalingos pastangos, o tradicijų komforte mes pamirštame jas panaudoti.
DT - Na, jūs esate visiškai teisus sakydamas, kad būnant tam tikroje pasaulio pažinimo, patirties, galimybių suvokimo būklėje, šiame laiko-erdvės etape egzistuoja tam tikros žinios arba tas pats informacijos apie žinias, apie kurias jūs kalbate, rinkinys.
AP - Žinoma.
DT - palaipsniškumas, seka.
AP – Tačiau palaipsniškumas nulemia judėjimą. Negalima sustoti ant kokio nors laiptelio ir pasakyti, kad jau viskas. Aš radau viską.
DT - Neįmanoma. O kas taip daro?
AP - Beveik kiekvienas. Kas mano, kad pasiekė tam tikras <lubas> supratime apie šį pasaulį.
DT - Šis pasaulis yra apskritai nesuvokiamas. Susidariau tokį įspūdį.
AP - Tuo metu, kai mes pirmą kartą susitikome su Vadovu (matomai kažkokios cerkvės vadovu – past.), mes pradėjome giliai nerti į stačiatikybę. Ir bendravimas su Vadovu patvirtino mūsų pasirinkimą. Mes mintimis save paglostėme ir pasakėme: - ach, kokie mes šaunuoliai! Štai ji, kaip paaiškėja, tiesa, kokia ji mums atrodė tada. Galiausiai mes įgijome kažkokį tai savo paieškų <baigtinumą>. Jeigu: Po kurio laiko, toliau bendraujant su tuo pačiu Vadovu, bet kitame lygmenyje, be bažnyčios valdininkijos, tiesiog žmogiškai - namie, pasivaikščiojant, mes staiga sužinojome, kad Vadovas - ne tiek bažnyčios hierarchas, kiek tiesiog žmogus, kuris gyveno šioje žemėje daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir turintis pakankamai didelę žemiškos išminties patirtį. Ir būtent šita gyvenimiška išmintis padėjo jam daryti įtaką žmonėms, kurie su juo susitikdavo. Tačiau, kita vertus, šita išmintis jį ir ribojo todėl, kad į paprastus klausimus, kurie iškildavo žmogui, nešališkai skaitančiam Bibliją, Vadovas nežinojo, ką pasakyti. Tačiau jis neneigė tokių klausimų. Ir mes nuoširdžiai ir dažnai aptardavome su juo šias temas.
DT- Beje, aš uždaviau kai kuriuos jūsų klausimus vienam mąstančiam kunigui. Ir iš tiesų į šiuos klausimus jam buvo sunku rasti atsakymus.
AP- Taip. Kokius klausimus?
DT- Pavyzdžiui, jūs visada klausėte, kaip suprasti amžinąjį atpildą už nuodėmes per trumpalaikį mirtingojo gyvenimą žemėje?
AP- Mes galime kalbėti šia tema, bet dėl to mes turime paliesti ir kitą temą. Atpildas. Auka. Iš kur gi visa tai? Ar tikrai kažkas ten, sėdintis viršuje, gauna pasitenkinimą dėl to, kad kažką čia žudo? Kaip šiuolaikinis žmogus gali susitaikyti su kraugerišku ir kerštingu dievybės atvaizdu? Visa tai, mažų mažiausiai kelia nuostabą.
DT- Ar galiu sustabdyti jus šiuo metu, aš atsiprašau.
AP- Taip, prašom.
DT - esmė tikriausiai yra tame, kad kai nepažįstama sėkla pasodinama į dirvą, mes iš pradžių nežinome, kas išaugs iš jos. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol sėklos vegetuos, tuomet sudygs, tuomet - lapeliai, o tik po to - vaisiai. Ar tai nėra susiję su tuo, kad yra tam tikrų sąmonės, supratimo ir suvokimo apribojimų apie tai, ką jūs sakote. Ir šiame lygmenyje reikia tiesiog priimti tai, kaip savaime suprantamą dalyką, o prasmės suvokimas ateis laipteliu aukščiau.
AP - Žinoma. Tai yra teisinga. Nereikia lipti su integralais ten, kur tik pradėjo mokytis abėcėlės. Tačiau toks požiūris tampa tinkamas ir raštingas tik vienu atveju. Kai nei viena konfesija, nei viena iš esamų religijų nepretenduos į kažkokią pilnutinę ir galutinę tiesą.
DT- Bet tai jau yra žmogiškasis faktorius.
AP – tame tarpe. Štai šia tema iliustracija. Vyras paklydo miške. Bėgioja panikoje, negali išeiti iš šio miško. Staiga jis išgirsta žingsnius. Mato kitą žmogų, laimingas pribėga prie jo, tikėdamasis, kad šis jam pasakys dabar, kaip išeiti iš miško. O šis, antrasis, kurį jis sutiko, sako - aš negaliu pasakyti jums, kaip išeiti iš šio miško. Aš nežinau kelio. Tačiau vieną dalyką, aš galiu jums patarti - nereikia eiti tuo keliu, kuriuo ėjau aš. Tikrai žinau, kad šis kelias veda tik į mišką. Ieškokime kartu išėjimo iš šio miško.
Štai kada mūsų brangūs tikėjimų atstovai pradės suprasti, kad kelias, kuriuo jie vaikšto, yra ne tas, į kurį reikia visus kitus pritraukti, ir kad geriausias sprendimas - bendros Kelio paieškos,- štai tada visi pokalbiai apie ko nors <nesavalaikiškumą> liks praeityje. Nuoširdus Dievo siekis nusvers grynai žmogiškuosius argumentus. Kaftanas (drabužis) turi būti pagal ūgį. Labai sunku vaikui nešioti suaugusiojo daiktus.
DT- Arba - priešingai. Labai sunku dėvėti kostiumą, kurį tu išaugai. Spaudžia ir slegia.
AP - Taip, taip. Bet jei grįžti į santykius, kurie egzistuoja bažnyčioje, ar tu prisimeni, kaip greitai įvyko suklestėjimas? Atsivertimas į krikščionybę posovietinės inteligentijos laikotarpiu. Bet to pakako dešimčiai metų. Dabar bažnyčiose jau nėra tiek daug mąstančių žmonių. Kadangi nėra su kuo pasikalbėti, o klausimų milžiniškas kiekis.
DT- Tiesiog negalima svarstyti.
AP – Tas pats klaidingas nuolankumo supratimas.
DT- Juk sakote , kad vieną kartą mačiau Vadovą, kaip žmogų. Laimei, aš galiu su vienu kunigu kalbėti apie bet kokią temą, kaip ir su jumis. Grįžkime prie amžinojo atpildo klausimo.
AP - Taip. Jis išsprendžiamas tuo, kad nėra tokio dalyko, kaip atpildas.
DT - Budizme yra toks dalykas kaip karma.
AP- Ir nėra jokios karmos.
DT- Kaip taip?
AP - Pats žmogus, savo pasirinkimu tampa arba realiu Dievui ir Visatai - ir tada gyvenimas pratęsiamas ir pradedamas kilimas, arba nerealiu - ir tiesiog nustoja egzistuoti.
DT- O kas yra mirtis?
AP - Mirtis - gyvenimo tąsa.
DT - Paaiškinkite, prašau.
AP – Galime ir šia tema pakalbėti. Bet šiek tiek vėliau. Taigi, kol žmogus nežino, kas tokia yra mirtis, tai jam lengviausia paaiškinti mirtį kažkokiu tai nusikaltimu. Nuodėme, karma. Ir kol jis nematys toliau, nei savo asmeninis materialus gyvenimas, tol jis laikysis tokių teorijų, nes jos kažką paaiškina. Kaip taip? Žmogus gyveno-gyveno ir staiga numirė. Mes nežinome, kas ten, už to slenksčio ir pagal savo įpročius tiesiog bijome visko nežinomo - paaiškiname mirtį, kai kažkokią tai bausmę.
DT - Iš tiesų, nesuvokiama.
AP - Taip. Visa tai susiję su mūsų išsivystymo lygiu. Taip pat ir čia. Atpildo, kaip kažkokios dievybės keršto, nėra. Tačiau yra Dieviškieji įstatymai, kurių pažeidimas neišvengiamai sukelia tam tikrus padarinius. Ir vienas iš šių įstatymų sako, kad, pavyzdžiui, žmogus bus tuo, kuo jis save padaro. Kokius poelgius mes darome, kokius sprendimus mes priimame - visa tai tampa tuo, kas užtikrina mūsų tolesnį egzistavimą. Tai įstatymas.
DT - teisingai.
AP - Šia prasme tai, ką žmonės paprastai vadina <atpildu >, yra nežinomos realybės reakcija į mūsų veiksmus. Suvokiant šį <nežinomą>, mokantis <vykdyti Tėvo valią>, mes vis toliau judame nuo primityvios sampratos apie Dievybės kerštą už žmogaus nepaklusnumą. Atpildo už nuodėmę idėja pakeičiama žmogaus dieviško suderinamumo idėja.
DT- Visiškai sutinku su jumis.
AP - Dabar toliau. Jei mes pamirštame atlygį, tada mums tampa lengviau pasirinkti tarp baimės Dievui ir Dievo Meilės. Juk, jei jūs skaitote Bažnyčios Tėvus, tai ten rimti ir protingi žmonės labai ilgai, kruopščiai, bet nesėkmingai bando sujungti šias dvi koncepcijas. Viena vertus, Dievas - yra Meilė. Kita vertus, žmogus negali atsikratyti Dievo baimės. Bet vėl gi. Jeigu mes be jokios dogmos rėmų pradedame žiūrėti į šiuos klausimus su atvira siela, tada mes turime pasakyti sau - aš negaliu mylėti to, kurio aš bijau. Ir kaip galima bijoti to, kurį myli? Tai yra du nesuderinami dalykai. Reikalingas pasirinkimas. Ir atmesdami atpildą, mes suvokiame, kad nėra tokio dalyko kaip baimė. Nėra ko bijoti. Mylintis Tėvas yra suinteresuotas tuo, kad viskas, kas yra šiame pasaulyje, ir viskas, ką žmogus nešioja savo viduje, taptų suprantamu bet kuriam Jo vaikui. Tuo išreiškiama Dievo, kuris pašventė save pasauliui, meilė ir kaip atsako laukia, kad pasaulis pašvęstų save Jam. Kad kiekvienas Jo vaikas taptų toks pats kaip Jis.
DT - Pagal Jo Atvaizdą?
AP- Taip. Esmė yra tame, kad mes galime tapti panašiais į kažką-nors ar ką-nors tik tuo vieninteliu atveju, kuomet mes suprantame tai ar tą, į kurį mes norime tapti panašūs.
DT- Žinoma. Mes galime tapti bendra-kūrėjais.
AP- Tėvas, pagal apibrėžimą, yra begalinis. Ir tvarinys niekada negali būti tokiu pačiu, kaip Kūrėjas pilna ir galutine prasme. Tačiau kiekviename mūsų priartėjimo prie Dievo žingsnyje atsiras vienoks ar kitoks Jo supratimas. Kitaip tariant, mes turime beveik begalinio augimo galimybę.
DT - Taip.
AP - Čia mes palietėme kai kuriuo dalykus, kuriuos, tikriausiai, neturėtume aptarti jau dabar. Juos labai sunku suprasti. Reikia kalbėti apie kai kuriuos lygius, kurie yra prieinami mūsų įprastam mirtingajam protui. Mes - baigtinės būtybės ir kalbėti apie Begalybę mums yra gana sunku.
DT- Reinkarnacijos įstatymas. Tai yra vienas iš didžiausių įstatymų. Kurio pagalba vyksta evoliucija. Sunku įsivaizduoti, kaip gyvenimas galėtų vystytis be šio įstatymo. Tai, mano nuomone, turi labiausiai tiesioginį ryšį su tuo, apie ką tik pasakėte. Apie kosmoso įstatymus. Joks mokslas niekada nemokė, kad žmogus gyvena žemėje vieną kartą. Krikščionybėje apie tai nesakoma tiesiogiai, bet simbolišką to paminėjimą galima rasti Šventojo Rašto puslapiuose. Feniksas, atgimstantis iš pelenų, pranašautas senovėje. Šios žinios grynoje formoje buvo kažkokia tai paslaptimi, kuri galėjo būti perduota tik paruoštiems protams. Yra daug klausimų dėl buvimo šiame kūne ir šiame pasaulyje baigtinumo. Šiuos klausimus yra labai sunku suprasti. Aš uždaviau šiuos klausimus kunigui, tačiau negavau aiškaus atsakymo. Pagal mūsų įsitikinimus mes einame tik vieną vienintelę žemišką kelionę. Per vieną šitą trumpą gyvenimą kažkas turi įvykti, nutikti ir apsispręsti. Mes turime pereiti per visus tobulumo etapus ir ties tuo viskas baigiasi. O toliau prasideda amžinybė. Ir mes apsisprendžiame – arba į Rojų arba – į Pragarą.
AP- Na, jūs suprantate, iš kur visa tai.
DT - Taip, suprantu. Bet tai netelpa į nieką, apie ką jūs sakote.
AP - Taip yra dėl to, kad asmuo, be šio gyvenimo, nieko daugiau nežino. Ir jis yra priverstas tai priimti.
DT - Paklausyk. Ir tada atsiranda daug klausimų, į kuriuos tiesiog negalima rasti atsakymų.
AP - Tokioje koordinačių sistemoje, žinoma, atsakymų nėra.
DT - Taip. Ir neišvengiamai pradeda atsirasti bent kokie nors atsakymai, jei pradedi vartoti šį reinkarnacijos įstatymą bent kažkaip. Bet klausyk toliau. Gerai. Žmogus gimsta kūne, ateina į šią žemę, gyvena tik vieną kartą, viską čia sužino ir praeina: Amžinasis sielos likimas priklauso nuo to, kaip žmogus praleido vieną trumpą gyvenimą žemėje, nepriklausomai nuo to, ar jis gyveno tik keletą dešimtmečių ar keletą metų. Kyla ir kitas klausimas - iš kur atsiranda <siela> iki tol, kol ji patenka į kūną? Kuomet žmogus išeina iš įsčių, jis paveldi nemirtingą sielą. Kur ji buvo iki tol? Gal yra kokia nors saugykla, sielų bankas? Kai ji buvo panaudota viename kūne, tuomet ji išvyko kažkur toliau.
AP- Tania, kadangi mes jau nustatėme mūsų poziciją apie egzistuojantį ribotą požiūrį į šiuos visus dalykus, tuomet akivaizdu, kad mes, norėdami pradėti tai suvokti, neturėtume aptarinėti šiuo metu egzistuojančių pozicijų privalumų ir trūkumų. Aš manau, kad verta aptarti tuos dalykus, kurie šiuo metu mums yra priimtini. Tai yra, štai šitą - mes suprantame, bet toliau dar negalime judėti.
DT- Aš uždaviau jums labai konkrečius klausimus.
AP- O aš labai konkrečiai atsakinėju. Kalbėsime apie reinkarnacija ar apie sielą?
DT - Apie reinkarnaciją ir sielą.
AP - Apie sielą - tai labai paprasta. Sielos susidarymo mechanizmas ir kam ji reikalinga, šiuo metu yra gana gerai pristatyta šioje planetoje. Žmonės turi pakankamą išsivystymo lygį, kad tą suvoktų. Situacija yra tokia. Pirma, reikia labai aiškiai suvokti, kad <siela> ir <dvasia> - tai ne tas pats.
DT - Žinoma.
AP - Antra, mes turime suprasti, kad <siela>, kaip tokia, tarnauja kaip talpykla, kuri yra arba tampa realia Visatai po fizinės žmogaus mirties. Pavyzdžiui, mes gyvename pasaulyje, kuriame, jei pasakyti švelniai, mes esame pripratę veidmainiauti. Nesakau <meluoti>, bet < veidmainiauti > mes esame pripratę.
DT - Na, taip. Dažnai ir visur.
AP - Štai ši savybė - veidmainiavimas, kaip tokia, ji nėra reali Visatai. Dieviškoje Visatoje nėra klastos, todėl, jei mes gyvename pasaulyje, kur veidmainiavimas yra mūsų įprasta ir pagrindine savybe, tai mirdami mes matome ir jaučiame, kad tai nieko neprideda prie to, kas vadinama <siela >. Mes aptinkame tai, kad tai, kas buvo vertinga mūsų žemiškojo gyvenimo metu, tiesiog neegzistuoja pomirtiniuose pasauliuose. Veidmainiavimas neturi jokios vertės Visatoje.
DT - Dar vienas labai įdomus klausimas.
AP- Taip, bet tai atskira tema.
DT - Sutinku.
AP - Jeigu kalbėti apie tai, kaip atsiranda siela ir kas su ja vyksta toliau, tai čia mechanizmas yra labai paprastas. Siela neateina iš niekur. Nėra jokio sielų banko. Sielos atsiradimas visada yra susijęs su mūsų sąmoningu veiksmu, su mūsų sąmoningu pasirinkimu.
DT - Stop. Tada aš užduosiu klausimą apie aborto nuodėmę. Kai yra teigiama, kad jau žmogaus embrione yra nemirtinga siela, nors ir nėra sąmonės.
AP - Sielos egzistavimas ir vystymasis yra susijęs su žmogaus sąmoningu pasirinkimu. Koks gi yra embriono pasirinkimas? Embrionas dar nėra žmogus ir priskirti jam žmogaus savybes - tai tarsi bandyti virti vaisių kompotą iš sėklų. Tokie veiksmai būtų per ankstyvi, ar ne? Sielos gimimas yra susijęs su Dievo veiksmu, kuris pasireiškia žmoguje, santykinai kalbant, <Dievo kibirkštimi> ir paties žmogaus, išreiškiančio save pirmuoju sąmoningu moraliniu sprendimu, veiksmu. Paprastai vaikas tokį sprendimą priima būdamas 4-5 metų amžiaus. Kas tai per sprendimas? Sąmoningas pasirinkimas suteikti naudą kitam asmeniui, o ne sau. Pirmasis sąmoningas altruistinis sprendimas sukuria galimybę įsikelti į žmogų < Dievo kibirkščiai> ir šią akimirką atsiranda sielos gimimas. Būtent gimimas. Ir tėvai yra Dievas ir žmogus. Gimusi siela vystosi žmoguje, atsižvelgiant į jo priimamus sprendimus ir poelgius, kuriuos mes darome per savo gyvenimą. Be to sielos augimas gali būti ir neigiamas. Tai yra, neatmestina galimybė prarasti savo sielą, ją sumenkinti. Žinoma, tai nėra susiję su kokiu nors mistiniu <pardavimu>, tiesiog asmuo nustoja būti žmogumi ir grįžta į gyvūnų egzistencijos lygį, toliau turėdamas žmogaus kūną. Tačiau mes visi turime pilną galimybę, netgi daugiau, prisiimame visišką atsakomybę už tai, ką pagimdėme. Ir pagarbiai elgdamiesi su savo siela, mes sukuriame tai, kas užtikrina mūsų pomirtinį gyvenimą. Arba, kitaip tariant, mes išsigelbėjam.
DT- Gerai. Dabar - <Dvasia>?
AP - Dvasia – yra labiau sudėtinga sąvoka. Praraja tarp materialaus pasaulio, kuriame mes gyvename, ir dvasinių realybių yra tokia didelė, kad ją galima įveikti tik po ilgo ir laipsniško kilimo. Kiekvienas naujas mūsų egzistavimo lygis leidžia mums būti šiek tiek mažiau materialiu ir šiek tiek daugiau dvasiniu. Kiekviename naujame žingsnyje mes gyvename visavertį gyvenimą, bet niekada negrįžtame į tą būties lygį, kuris jau buvo praeitas.
DT - Ar jūs neigiate reinkarnacijos įstatymą?
AP- Aš neigiu ne reinkarnacijos įstatymą, o reinkarnacijos uždarumą. Mes negalime reinkarnuotis į ten, kur jau buvome. Mes nesugrįžtame atgal. Ir šia prasme, reinkarnacijos nėra.
DT - O kas ten atsiranda?
AP - Paklauskime savęs. Ką tokio paslaptingo savyje gali atnešti paprasto materialaus kūno paprasta mirtis, kad paverstų grubų, pusiau gyvūnišką tvarinį, vadinamą žmogumi, į spindinčią Dvasią? Esant tinkamam mąstymui atsakymas yra akivaizdus. Nieko. Bet koks mūsų pasiekimas reikalauja mūsų pačių pastangų. Kuomet Dievas sukuria tobulą būtybę, Jis tai daro pats. Mes gi esame pašaukti į Kelio, kuriame galime tapti tobulais, praėjimą. Palaipsniui ir per mūsų pačių pastangas bei sprendimus.
DT - Manoma, kad atsidaro kitoks pasaulio matymas.
AP- Tegul atsidaro kas tik nori. Bet, pagalvokit savo protu, o ne dogmomis.
DT – Tu žinai, kad man tikrai patinka reinkarnacijos idėja ir aš nenoriu jos atsisakyti.
AP - reinkarnacijos idėja yra tai, kad kiekvieną kartą po mirties tu pradedi gyventi sekantį gyvenimą?
DT - Taip.
AP - Bet ne čia. Jūs niekada negrįšite į tą planetą, kurioje jūs jau gyvenote.
DT - Į Žemę - ne.
AP- Kadangi jums čia nėra daugiau ką veikti. Maža to. Kiekvienas jūsų ateities gyvenimas bus susijęs su galimybe įgyti kūną, adekvatų jūsų suvokimui.
DT- Bet ne Žemėje?
AP - Ne Žemėje.
DT – Bet kūno vis tik. Žmogaus. Pagal atvaizdą?
AP - Kas yra pagal atvaizdą? Dvi rankos, dvi kojos? Kas tai pasakė? Turime aiškiai suprasti, apie ką mes kalbame. Aš dar kartą pabrėžiu, kad viskas, ką paliečia žmogaus ranka, negali būti šventa. Absoliučiai viskas. Todėl bet koks apreiškimas visada yra susijęs su vieta, laiku ir žmogaus pasirengimu jį priimti. Šventumas - tai yra kažkas, kas priklauso kitam egzistencijos lygiui. Tai transcendencija. Liesdami šias kategorijas žmogaus pavidale, mes sumenkiname jų prasmę ir vertę.
DT - Kodėl bažnyčia panaikino reinkarnacijos įstatymą?
AP - Atsakymas į jūsų klausimą yra labai paprastas. Buvo konkretūs vyskupai, konkrečios aplinkybės, bažnyčios tarybos, sprendimai, priimti balsuojant. Ar galite įsivaizduoti, kad Tiesos klausimai būtų sprendžiami balsų dauguma? Pavyzdžiui, aš negaliu. Ir tai yra apgailėtinas mūsų istorijos faktas.
DT - Gal geriau šiuos klausimus aptarti su kunigais?
AP - Žinoma geriau. Visada malonu pasikalbėti su mąstančiu žmogumi. Ir jei pasitaikys tokia galimybė pasikalbėti su kunigu – su malonumu dalyvausiu. Jeigu mes iš tiesų esame, kaip sakome, bet, deja, kartais silpnai tai jaučiame, tikinčiais žmonėmis, tuomet tikras tikėjimas yra nesuderinamas su baime. Nepriklausomai nuo to, kas gali nutikti tikinčiam žmogui, jis visada pasitikės Dievu.
DT - Vadinasi, mūsų tikėjimas yra silpnas.
AP – Taip, būtent! Tikro tikėjimo formulė yra ne tame, kad <tegul atsitinka taip, kaip atsitiks > todėl, kad tokia Tavo valia. Formulė - kitokia. Aktyvi. Ji skamba taip . <Mano valia, kad būtų Tavo valia>. Štai taip ji skamba. Aktyvi, tikrai žmogiška pozicija.
DT - Ar tu nori pasakyti, kad tu neturi baimės. Mirties baimės, pvz.
AP - Kalbant apie mirtį – baimės nėra. Kokia gali būti baimė, kai grįžti namo?
DT - vaikas nebijo imti karšto, nes jis neturi patirties, kas bus po to. Taip pat žmogus neturi baimės, jei jis tiksliai žino, kas jo laukia. Mirtis - tai visada nežinoma. Kaip galima nebijoti to, ko nežinome?
AP – Čia būtina paminėti skirtumą tarp gyvūno ir žmogaus. Žmogaus suvokimo pirmas lygis, gyvūninis, lemia tai, kad jis žino tik tai, ką jis iš tikrųjų matė, girdėjo, pajuto ir t.t. Gyvūnas negali būti abstraktus. Jokiam gyvūnui negalima paaiškinti, kad laužas - tai karšta, tol, kol jis to pats nepajaučia. Tai gyvūninio lygio suvokimas. Žmogaus suvokimo lygmuo yra tame, kad mes galime mokytis galvodami, o ne tik bandydami kažką. Žmogui pasiekiamas supratimas to, apie ką jis galvoja. Jis savo protu valdo savo sąmonę, o ne tik patirdamas pojūčius.
DT - Suprantu.
AP - Todėl. Išplėsdamas šią mąstymo patirtį, pereinant, pavyzdžiui, klinikinę mirtį, žmogus pradeda siekti teorijos. Jis žino, kodėl ir kas nutiks. Bet jis niekada nežinos, kas tiksliai atsitiks su juo. Nežinomybė išlieka. Bet vietoj nežinomybės baimės, mes pradedame suvokti nežinomybės džiaugsmą ir skonį.
DT – Tikrai taip.
AP - Todėl pasakyti, kad kas nors žino ką nors – tai reiškia kurti iliuzijas. Neįmanoma žinoti. Bet būti teoriškai pasirengusiu tam, kas beatsitiktų – tai pilnai mūsų jėgoms. Jei mes tikime į mylintį Tėvą, tai visi išsigalvojimai, susiję su atlygiu, skaistykla, amžinąja ugnimi, - tiesiog tampa žmogaus proto nebrandumo atspindžiu. Tačiau žmogus negali būti visada nesubrendusiu. Mes augame. Keičiamės. Reiškia, neišvengiamai turi keistis ir pasaulio vaizdas. Tiek materialus, tiek ir dvasinis.
DT - Jūs tiksliai žinote, kad kūnas atsiskiria nuo sielos?
AP – Dėl kūno - nežinau. Tai, kad siela išeina - taip. Jei kūnas yra paimtas iš dulkių , tai į dulkes ir turi grįžti. Kodėl besivystanti siela turi kabintis į šias dulkes?
DT - Kadangi šiai sielai yra mažai laiko susipažinimui su šiuo pasauliu. Pirmiausiai, dėl to. Ir antra, dar dėl kai ko.
AP- Kas yra <laiko trūkumas>?
DT - Galiu pasakyti. Paprastai, ėjimas prie šios ribos yra susijęs su ligomis, negaliomis, senatve. Tai labai nemalonu. Ir žmonės bijo to.
AP - Tada reikia mirti, būnant jaunais.
DT – Dar ko! Kiekvienas žmogus čia turi misiją.
AP - Dar ir misiją! Vyksta suvokimų keitimas. Mes savo nesugebėjimą prasiskverbti giliai į kažką, pradedame kompensuoti laiko faktoriumi?
DT - Aš tiesiog bandau paaiškinti Jums, kodėl žmonės jos bijo.
AP – Aš žinau ir kitką, kad bet kokia baimė - tai išsivystymo lygio atspindys. Visada. Jei mes su tavimi esame gyvūnai, kurie bėgioja, ieškodami maisto ir malonumų kūnui, tuomet atitinkamai nuolat bijosime to, kas yra daugiau nei kūniškas.
DT- Ne . Mes esame gyvūnai, kurie bando pažinti šį pasaulį kaip galima geriau.
AP - Ką reiškia - pažinti? Kokiu pažinimo momentu tu gali pasakyti, kad - taip, aš jau žinau.
DT- Aš nežinau. Kol kas aš negaliu taip pasakyti.
AP - Manau, kad tai niekada neįvyks.
DT - Sunku pasakyti. Žinau daugelį žmonių, kurie nuoširdžiai ir atvirai pareiškė, kad jų gyvenime atėjo momentas, kuomet viskas tapo neįdomu.
AP - Tai - ne susidomėjimo pasireiškimas ar jo stoka. Tai nesugebėjimas pasiekti kažko daugiau negu tai, ką žmogus jau turi. Nesipainiokim. Ir šioje būsenoje tam, kad jaustumeis daugiau ar mažiau stabiliai, o dažnai tai būna susiję su tokiais dalykais, kaip socialiniai santykiai, žmogus pradeda kurti sau kažkokią užbaigtą sistemą. Jam atrodo, kad jam šiame pasaulyje jau viskas yra aišku.
DT – Jūs dabar prieštaraujate sau ar man?
AP - Aš sakau apie tai, kad pažinti ką nors yra neįmanoma. Jeigu aš išsenku fiziškai ir tampu viskam abejingu, tai nėra požymis to, kad aš kažką sužinojau. Tai tik yra atspindys to lygio, kuris man šiuo metu yra ribinis. Tačiau. Ar tai reiškia, kad aš esu pasirengęs mirti, nes aš neva sužinojau?
DT - Mes kalbame iš esmės apie tą patį.
AP – Mes kalbame apie šiek tiek skirtingą. Tiesiog jūs manote, kad esate čia tam, kad pažintumėt šį pasaulį ir jums trūksta laiko, o aš sakau, kad aš nesuprantu, kas yra laiko stoka. Kadangi, mano nuomone, pažinimas kaip procesas gali būti nutrauktas bet kuriuo metu ir tuo metu jis bus pilnas. Nes nėra tokio dalyko, kaip pažinimo užbaigimas. Ką aš nepažinčiau, visada bus kažko daugiau, ko aš dar nežinau. Jei jūs parodysite man žmogų, kuris sako, kad viskas, man jau nieko nereikia, aš viską žinau, tuomet: aš pirmas suabejočiau, kad priešais mane žmogus.
DT – Kokia išvada?

Kadangi visas straipsnis netilpo į temą, jo pabaiga bus pirmajame komentare