Išsiųsta: 17.03.13 18:40. Pavadinimas: nauja išraiška
888 puslapis “Tiesa yra santykinė ir besikeičianti; ji visada gyvena dabartyje, pasiekdama naują išraišką kiekvienoje žmonių kartoje-net ir kiekvieno žmogaus gyvenime“
Jolanta 2013. 03. 17
net ir kiekvienu konkrečiu momentu konkretaus individo konkrečioje raiškoje
Išsiųsta: 22.04.16 20:37. Pavadinimas: Centrinė visata..
Centrinė visata yra amžinybės kūrinys; septynios supervisatos yra laiko kūriniai; šie keturi išoriniai erdvės lygiai neabejotinai turi lemtį sukelti-išvystyti kūrinio galutinybę. Ir yra tokių, kurie mano, jog Begalinysis niekada negali pasiekti visiškos išraiškos nebegalybėje; ir dėl to jie iš tiesų postuluoja papildomą ir neapreikštą kūrinį už ketvirtojo ir labiausiai išorinio erdvės lygio ribų, galbūt visą laiką besiplečiančią, niekada nesibaigiančią begalybės visatą.
maždaug už pusės milijono šviesmečių nuo dabartinės didžiosios visatos periferijos mes matome pradžią tokios zonos, kurioje vyksta neįtikėtinas energijos veiksmas, kuris stiprėja ir intensyvėja daugiau negu dvidešimt penkių milijonų šviesmečių atstumu. Šitie milžiniški energizuojančiųjų jėgų ratai yra išdėstyti pirmajame išorinės erdvės lygyje, kosminio aktyvumo ištisinėje juostoje, kuri juosia visą žinomą, organizuotą, ir apgyvendintą kūriniją.
Mes labai mažai ką žinome apie išorinės erdvės šitų didingų reiškinių reikšmę. Vyksta toks procesas, kada formuojasi didingesnis ateities kūrinys. Mes galime pastebėti jo milžinišką dydį, mes galime matyti jo platybę, ir jausti jo didingus matmenis, bet šiaip jau mes apie šitas valdas labai nedaug ką žinome daugiau už Urantijos astronomus. Kiek mums yra žinoma, jokios materialios žmogiškosios kategorijos, jokie angelai, ar kitokie dvasiniai tvariniai neegzistuoja šitame dangiškųjų kūnų, saulių, ir planetų išoriniame žiede. Šitoji tolimoji sfera yra už supervisatos vyriausybių jurisdikcijos ir administravimo ribų
Dar didingesnė veikla vyksta už šitų regionų, nes Uversos fizikai nustatė jėgos pasireiškimų pirmuosius įrodymus daugiau negu už penkiasdešimties milijonų šviesmečių nuo šių reiškinių pačių tolimiausių pakraščių pirmajame išoriniame erdvės lygyje. Šita veikla neabejotinai pranašauja pagrindinės visatos antrojo išorinės erdvės lygio materialių kūrinių organizavimą.
Tačiau tai nėra didžiausias tikėtinas Visatos dydis. Mėgindami nustatyti Visatos išlinkį ir dydį, kosmologai taiko įvairius matematinius duomenų analizės modelius. Kokia yra Visatos forma – plokščia ar sferiška, baigtinė ar begalinė – mokslininkai tik spėlioja. Oksfordo universiteto kosmologui Mihranui Vardanjanui (Mihran Vardanyan) su kolegomis pavyko tai, kas akivaizdu, tačiau gana keblu: pritaikę sudėtingą matematinį modelį (Bajeso vidurkio modelį – angl. k. „Bayesian model averaging”), jie išvedė rezultatų, gautų pritaikius ankstesnius analizės metodus, vidurkį. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Bajeso vidurkis yra sudėtingas, tačiau jis supaprastina kitų sudėtingų modelių rezultatus. Ir koks gi tas gautasis rezultatas? Tyrėjai apskaičiavo, kad Visatos išlinkis yra griežtai susietas su verte, artima nuliui, o tai reiškia, kad Visata, tikėtina, yra plokščia. Be to, ji yra 250 sykių didesnė nei jos vaizdą yra perteikęs orbitinis teleskopas „Hubble“. Išsamių M.Vardanjano ir jo kolegų skaičiavimų ir jų aprašymo ieškokite čia.
Mokslininkai, naudodami NASA „Spitzer“ kosminį teleskopą, tiksliau nei kada nors anksčiau išmatavo visatos plėtimosi greitį. Nustatyta, kad kosmosas plečiasi 74,3 kilometrų (plius minus 2,1 kilometrų) per sekundę vienam megaparsekui greičiu (1 megaparsekas apytiksliai prilygsta 3 mln. šviesmečių). Jei šie skaičiai atrodo nesuprantami, belieka pasakyti, kad tai vyksta iš tiesų greitai. Be to, tempas nuolat auga, rašo SPACE.com. Amerikietis astronomas Edwinas P. Hubble'as tai, kad visata nėra statiška, aptiko dar 3 praėjusio amžiaus dešimtmetyje. E. Hubble'as nustatė, kad kosmosas plečiasi nuo pat atsiradimo per Didįjį sprogimą prieš 13,7 mlrd. metų. 10 dešimtmetyje astronomai dar kartą sukrėtė pasaulį, kai paskelbė, kad šis plėtimasis nuolat greitėja (šis atradimas jo autoriams 2011 metais padėjo pelnyti Nobelio fizikos premiją).
Nuo pat pirmojo E. Hubble'o atradimo, mokslininkai bando patobulinti visatos plėtimosi greičio, vadinamo Hubble'o konstanta, matavimus. O tokius matavimus atlikti iš tiesų sudėtinga. Naujoji reikšmė Hubble'o konstantos paklaidą sumažina iki vos 3 proc., o matavimų tikslumą padidina tris kartus, lyginant su ankstesniais „Hubble“ kosminiu teleskopu atliktais matavimais. „Vos prieš dešimtmetį viename sakinyje panaudoti žodžius „tikslumas“ ir „kosmologija“ buvo neįmanoma. Visatos dydis ir amžius nebuvo žinomi tiksliau, nei taikant faktorių 2. Dabar kalbame apie kelių procentų tikslumą. Tai gana nepaprasta“, – teigė Wendy Freedman iš Carnegie mokslo instituto observatorijos Pasadenoje, Kalifornijoje.
Nauji matavimai ne tik pasako mokslininkams, kokiu greičiu visata plečiasi, bet ir padeda aiškintis, kodėl plėtimasis greitėja. Manoma, kad to priežastis – tamsioji energija, tačiau mokslininkai dar nelabai žino, kas tai yra. Naują Hubble'o konstantos reikšmę papildę NASA Wilkinsono mikrobangų anizotropijos zondo duomenimis, mokslininkai galėjo apskaičiuoti tamsiosios energijos, kuri kovoja su gravitacija ir traukia visatą į išorę, stiprumą. „Tai didžiulė dėlionė. Smagu, kad galėjome panaudoti „Spitzer“ fundamentalioms kosmologijos problemoms narplioti: nustatant tikslų greitį, kuriuo dabartiniu laiku plečiasi visasa, o taip pat kitu kampu išmatuojant tamsiosios energijos kiekį visatoje“, – kalbėjo W. Freedman.
„Spitzer“ visatą tyrinėja ilgų bangų infraraudonąja šviesa, kuri žmogaus akiai nematoma, tačiau ji leidžia pro vaizdą užstojančias dulkes pažvelgti į tolimąją visatą. Teleskopas sutelkė dėmesį į kintamąsias žvaigždes, vadinamas cefeidėmis, kurios yra patikimi atstumo indikatoriai, nes joms būdingą ryškumą galima apskaičiuoti pagal pastoviai pulsuojančią šviesą. Žinant joms būdingą ryškumą, jį galima palyginti su matomuoju ryškumu ir taip apskaičiuoti atstumą, nes kuo žvaigždės toliau, tuo labiau jų šviesa blanksta.
„Šios pulsuojančios žvaigždės – svarbios astronomų taip vadinamų kosminių atstumų kopėčių pakopos. Žinant atstumą iki objektų ir jį papildžius greičiais, kuriais objektai juda tolyn nuo mūsų, galima apskaičiuoti visatos plėtimosi greitį“, – aiškino „Spitzer“ programos mokslininkas Glennas Wahlgrenas. „Spitzer“ stebėjo 90 cefeidžių žvaigždžių ir sugebėjo jų matomą ryškį išmatuoti tiksliau nei atliekant ankstesnius tyrimus. Tai leido tiksliau apskaičiuoti atstumą iki jų bei kosmoso plėtimosi greitį. „Spitzer“ teleskopas paleistas 2003 metų rugpjūtį. 2009 metų gegužę pasibaigė aparato skysčio, aušinančio instrumentus, atsargos. Be aušinimo skysčio, observatorija negali atlikti stebėjimų visais bangų ilgiais, kaip buvo numatyta. Nuo to laiko „Spitzer“ įgyvendiną antrąją, „šiltąją“ misiją, kuri taip pat davė vaisių. Visą straipsnį galite rasti http://www.tv3.lt/naujiena/623510/mokslininkai-dar-tiksliau-ismatavo-visatos-pletimosi-greiti
Išsiųsta: 24.04.16 08:11. Pavadinimas: juos galima tiktai s..
juos galima tiktai sugretinti, pastatyti šalia vienas kito, palyginti. Bet ne vieną kitu aiškinti, patvirtinti ar neigti. Jų ištakos atskiros, skirtingos. Vienas veržlaus proto produktas, kitas –aukštųjų žinių pavaizdavimas žemąjai egzistencijai. Tik egoistinė, egocentrinė būtybė bando juos (Apreiškimą ir mokslą) suvesti kovoti bokso ringe, tik gyvulinis protas primeta kovos, konkurencijos, nugalėjimo metodus, ir norėtų tai eksplotuoti kaip principą. Mėgaukimės tiek vienu, tiek kitu pateikimu. Vienas ugdo proto jėgą, kitas maitina išmintį. Išmintis gali spresti kur sujungti religiją su visuomenine veikla, kur ne, kur tikėjimą sieti su žiniomis, ku ne. Net dieviškuosiuose amžinybės lygiuose galutinybė –tai tik naujų pradžių galimybė.
Laikas, erdvė, ir patyrimas yra didžiausi žmogaus pagalbininkai, kad jis tikrovę suvoktų santykinai, ir tuo pačiu metu tai yra pačios siaubingiausios jo kliūtys, kad jis tikrovę suvoktų užbaigtai.
Kada ribiniai tvariniai mėgina suvokti begalinį suvienijimą tobulos amžinybės užbaigtumo lygiuose, tada jie betarpiškai susiduria su intelekto apribojimais, kurie yra neatskiriami nuo ribinės egzistencijos. Laikas, erdvė, ir patyrimas sudaro kliūtis tvarinio sampratai; ir vis tik, be laiko, ne erdvėje, ir kitaip negu patyrimu, nė vienas tvarinys negalėtų pasiekti visatos tikrovės net ir riboto suvokimo. Be laiko pojūčio, nė vienas evoliucinis tvarinys negalėtų suvokti sekos ryšių. Be erdvės suvokimo, nė vienas tvarinys negalėtų išmatuoti vienalaikiškumo ryšių. Be patyrimo, nė vienas evoliucinis tvarinys negalėtų net egzistuoti; tiktai Septyni Begalybės Absoliutai iš tikrųjų pranoksta patyrimą, o tam tikrose fazėse net ir jie gali būti patirtiniai.
Anksčiau ar vėliau visos visatos asmenybės pradeda suvokti, jog baigiamasis amžinybės ieškojimas yra nesibaigiantis begalybės tyrinėjimas, niekada nesibaigianti atradimo kelionė į Pirmojo Šaltinio ir Centro absoliutumą. Anksčiau ar vėliau mes visi sužinosime, jog visų tvarinių augimas yra proporcingas susitapatinimui su Tėvu.
Kada nors mirtingieji suvoks, jog sėkmė ieškant Begaliniojo yra tiesiog proporcinga panašumo į Tėvą pasiekimui, ir kad šitame visatos amžiuje Tėvo realybės yra atskleidžiamos tarp dieviškumo savybių ribų. Ir šitas dieviškumo savybes visatos tvariniai patyrimo dėka įsisavina asmeniškai gyvendami dieviškai, o gyventi dieviškai reiškia iš tikrųjų gyventi vykdant Dievo valią.
Materialiems, evoliuciniams, ribiniams tvariniams, gyvenimas remiantis Dievo valios vykdymu, veda tiesiai į dvasinės aukštybės pasiekimą asmenybės arenoje ir tokius tvarinius vienu žingsniu priartina prie Tėvo-Begaliniojo suvokimo. Toks Tėvui skirtas gyvenimas yra grindžiamas tiesa, jautrumu grožiui, ir valdomas gėrio.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 0
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume