Pranešimas: 16
Registruotas: 21.05.10
Iš kur: Lietuva, Vilnius
Išsiųsta: 02.06.10 16:43. Pavadinimas: CITATOS IŠ URANTIJOS KNYGOS (ïðîäîëæåíèå)
Siūlau į šią temą įkelti citatas iš UK, kurios tuo metu labiausiai „kabina“ sielą. Be to, tai bus proga atsiversti knygą, kad dar kartą prisiminti arba naujai perskaityti. Pagarbiai Tadas
Išsiųsta: 18.01.17 09:24. Pavadinimas: Mokslas yra fakt&#..
Mokslas yra faktų šaltinis, o protas negali veikti be faktų. Išminties statinyje jie yra statybiniai blokai, kuriuos drauge sucementuoja gyvenimo patyrimas. Žmogus Dievo meilę gali surasti be faktų, ir Dievo dėsnius žmogus gali atrasti be meilės, bet niekada žmogus negali pradėti suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro begalinės simetrijos, dieviškosios harmonijos, ir visaapimančios prigimties nuostabios pilnatvės tol, kol jis nebus suradęs dieviškojo įstatymo ir dieviškos meilės ir kol patyrimu nebus jų suvienyjęs savo paties besivystančioje kosminėje filosofijoje. Materealių žinių išplėtimas leidžia pasiekti didesnį idėjų prasmių ir idealų vertybių intelektualų suvokimą. Žmogiškoji būtybė tiesą gali surasti savo pačios patyrime, bet tai yra reikalingos aiškios realybės žinios tam, kad pritaikytų savo asmeninį tiesos atradimą negailestingai praktiškiems gyvenimo poreikiams. Tai tiesiog yra naturalu, jog mirtingąjį žmogų turėtų varginti nesaugumo jausmai, kada jis į save žvelgia kaip į neatskiriamai susietą su gamta, nors jis turi dvasinių galių visiškai pranokstančių visus žemiškuosius ir ribinius dalykus. Tiktai religinis įsitikinimas - gyvasis įtikėjimas - žmogui gali būti atrama, kada kyla tokios sunkios ir gluminančios problemos. Iš visų tų pavojų, kurie užgriūną žmogaus mitingąją prigimtį ir sukeli pavojų jo dvasiniam vientisumui, didžiausias yra puikybė. Drąsa yra šauni, bet egoizmas yra tuščiagarbis ir savižudiškas. Protingas pasitikėjimas savimi neturi būti smerkiamas. Žmogaus sugebėjimas pranokti save patį yra tas vienintelis dalykas kuris jį išskirią iš gyvūnų karalijos. Pasipuikavimas yra apgaulingas, apsvaiginantis, ir gimdantis nuodėmę, nesvarbu, ar jį turėtų individas, grupė, rasė, ar nacija. Tiesioginė prasme tai yra tiesa, "Puikybė būna prieš nuopolį." [Pateikta Orvontono Atsiskyrusio Žinianešio.]
Šitas gyvulinės kilmės šventas paveldėjimas, evoliucinė religija turėjo tęstis tam, kad ji perdirbtų ir sukilnintų apreikštąją religiją, kuri siūlo tikėti į visuotines Dievybes. - - - tikriausiai tai neatidumo ar skubėjimo pasekmė-klaida Šitas gyvulinės kilmės šventas paveldėjimas, evoliucinė religija turėjo tęstis tam, kad [ji] (JĄ) perdirbtų ir sukilnintų [apreikštąją] (APREIKŠTOJI) [religiją] (RELIGIJA), kuri siūlo tikėti į visuotines Dievybes. - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - Vienintelės realybės, kurių verta siekti, yra dieviškos, dvasinės ir amžinos. - - - tokia formuluotė mirtingosios kilmės pasaulyje yra neprilygstama. Nepalyginamai vertesnė už “auksines taisykles” ar “morontines motas”. - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - Religinio gyvenimo tobulumo viršūnę Urantijoje pasiekė Jėzus iš Nazareto. Remiantis ištobulintais Jėzaus asmenybės bruožais, įmanoma kiekvienam tikinčiajam išvystyti tokią stiprią ir suvienytą asmenybę - - - Dievas-žmogus amžiams ne tai kas žmogus. “Remiantis” geriau nei “pavyzdys”. Sugretinti-palyginti save su Jėzumi –protinga praktiška praktika. Nepamirškime kad finaliniame gyvenimo etape Mokytojas visiškai išvadavo save iš civilinių-buitinių rūpesčių –pasišventė vienintelem siekiui-tikslui. Kažin ar kas iš žmonių galėtų taip atsiriboti nuo kasdienybės buitiškumo, taip atlaisvinti sąmonę-protą nuo civilinių ritualų.
136 DOKUMENTAS Namų darbų užduotį atliko, Vita vvita 2017-01-19 10:45:13
prisimenant Rantulijos klausimą –kodėl Jonas yra tarp dvidešimties it keturių, o apaštalai ne –apaštalai “... kurie matė naujojo kelio didingą šviesą ir juo įžengė į dangaus karalystę, iš tikrųjų yra didingesnis už Joną.”
Jėzaus idiologija-teologija buvo APREIŠKIMAS (nauja žinia, geroji naujiena) pateikiamas teoriškai* ir atspindimas asmeniškai. Jzui aplinkinis pasaulis –įdomybių kaleidoskopas, nesusiejantis Jį konkrečiais ryšiais (labai didele dalimi). Aktualios sąsajos buvo; šeima, religija, draugija (apaštalai, sekėjai). Apaštalai tęsė teorinį viešinimą Jėzaus Apreiškimo. Jėzaus pavyzdžiu izoliuodami save nuo laikmečio praktiškumo -nuo tuometinės politinės-visuomeninės sanklodos konkretumo. Čia ir skirtumas taro Krikštytojo ir apaštalų su Jėzumi. Jonas buvo savo laikmečio duona ir druska, faktas ir pasekmė. Jam nereikėjo nei tikėjimo, nei pasitikėjimo tuom ką daro. Kai Jėzus, apaštalai, geroji naujiena –buvo vilionė kabanti ore (nepakankamai susieta su natūralia-konkrečia-objektyvia aplinka). Labia įdomus dokumentas –kada apmąstoma tai kas buvo ir tai kas bus
*Kiekviena nauja žinia mus paliečia teoriškai, po to mes ją konvertuojame į praktiką, arba ne.
Algimantai, šį kartą pasikabinai kaip rekalas, pakibai ant iliuzinių siekių-tikslų demonstravimo kabliuko.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - septynių savaičių patyrimas man maitinantis Ir kada pasineriu į gamybos patį procesą, tai net ir energijos atsiranda daug daugiau visame mano kūne.
Tačiau Tėvas mane mokė, kad Jam reikalingas MANO DVASINIS ATSIVĖRIMAS KAIP DVASINĖS ASMENYBĖS, O NE MATERIALAUS KŪNO GALIŲ IR RIBŲ DEMONSTRAVIMAS NET IR MAITINANTIS JO GYVĄJA ENERGIJA, kad aš esu tik pradiniame Evoliucinio kelio pasaulyje ir turiu tik pirminį – ir labai laikiną – materialų apvalkalą – mirtingojo materialų kūną, kuris bus po prisikėlimo pakeistas, ir jo mityba bus kitokia negu dabartinio kūno, o tapus dvasios tapatybe bus vėl mano asmens nauja išorinė forma, o Jį pasiekus Rojuje, vėl mano išorinė forma bus pakeista, tad iš to jau tolimo būsimosios praeities meto, kada dabar sprendžiu tokį aktualų man iššūkį, kaip maitintis – bus likęs tik labai silpnas aidas-prisiminimas, tačiau VISĄ TĄ LAIKĄ AŠ LIKSIU TA PAČIA DVASINE ASMENYBE, TUO PAČIU ASMENIU, KURIO DVASINIO ATSIVĖRIMO KAIP TIK TĖVUI IR REIKIA – IR JAU ŠITAME PRADINIAME MANO EVOLIUCINIO ŽINGSNIO Į AMŽINYBĘ PASAULYJE. BŪTENT DĖL TO AŠ IR TURIU SUSITELKTI NE Į MATERIALAUS KŪNO MITYBOS IŠŠŪKĮ, O Į DVASINĖS ASMENYBĖS GILESNIO ATSIVĖRIMO IR ĮTIKĖJIMO GELMĘ, IR RŪPINTIS TĖVO DVASINIU REIKALU
Viduje buvo klausimas – ar man tęsti toliau žengimą šiuo keliu? Mano vidus sake, kad reikia šį kartą toliau nebetęsti, nes viduje jaučiau MONOTONIJĄ, JAU GALĖJAU IR TOLIAU LAISVAI, BE JOKIOS BAIMĖS EITI TOLYN, TAČIAU MAN ĖMĖ STIGTI TO ĮVAIRUMO, KURĮ PAMAČIAU GAMINDAMAS URANTAMS IR YPAČ KASDIEN HOLAI ĮVAIRIUS VALGIUS, NEBETURĖJAU TO ĮVAIRUMO PATYRIMO – JUTAU TARSI BŪTŲ KAŽKOKIA TUŠTUMA, BET DAR SUNKIAU BUVO PATIRTI, JOG IR MANO BENDRAVIMAS SU URANTAIS PASIKEITĖ, JIS BUVO NEBE TOKS, KOKS ANKSČIAU, NES JIE ATRODĖ TARSI GYVENTŲ JAU TOLIAU NUO MANĘS , JIE MAN TARSI BŪTŲ SUMAŽĖJĘ SAVYJE, DAUGIAU APIMTI ILIUZIJOS, IR KĄ AŠ JIEMS AIŠKINAU VISU SAVO ATSIVĖRUSIU VIDUMI-ŠIRDIMI, JIE TOKIU PAT ŠIRDIES LYGIU MANĘS NE TIK NESIKLAUSĖ IR NEGIRDĖJO, BET IR NESUPRATO. Todėl mano vidus ir linko į tokios energinės mitybos tiesiogiai iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU užbaigimą ir sugrįžimą prie materialaus ir įprasto maisto.
Ir Aš džiaugiuosi, kad tu taip greitai atkreipei į Mano tau suteiktą mintį, o ne tavosios pasąmonės suformuotą, kad priimtum sprendimą nutraukti tolimesnį maitinimąsi tiesiogiai iš Manosios Energijos, nes tai nebus Manajam Evoliucinio Plano įgyvendinimui tinkamas sprendimas. Ir Aš džiaugiuosi, kad tu priimti nori sprendimą VISŲ LABUI, O NE SAVOJO ASMENS IŠSIKYRIMO TARP KITŲ LABUI. Tavasis tolimesnis maitinimasis VIEN TIK TIESIOGIAI MANĄJA ENERGIJA URANTAMS KELTŲ DAUGIAU NEPASITIKĖJIMO SAVIMI NEGU PASITENKINIMO, NES JIE PATYS ŽENGTI TOLIAU BŪTENT ŠITA KRYPTIMI NEDRĮSTŲ, IR DĖL TO NEPATIRDAMI KOKIOS NORS TAVO APIBŪDINAMOS VIDINĖS DVASINĖS BŪSENOS MANYTŲ, KAD JOS NEPATIRIA BŪTENT DĖL TO, KAD NEATSISAKO MATERIALIOS MITYBOS. O JIEMS TOKS LAIPTELIS DAR PER AUKŠTAS, TODĖL JIE NET NUSTOTŲ IŠ VISO LANKYTIS IR GYVOJOJE MŪSŲ ŠVENTOVĖJE.
MAN ĮNEŠANT ASMENINĮ INDĖLĮ Į ŽMONIJOS ŠVIESINIMĄ URANTIJOJE ŠIUO METU.
Išsiųsta: 21.01.17 01:01. Pavadinimas: septynių savai&..
septynių savaičių patyrimas man maitinantis Algimantas 2017-01-20 12:14:37
Informacijos-minties arealas taip pat mielas ir patrauklus kaip ir nuoširdaus atsidavimo-atsivėrimo-pasišventimo. Vilniečių charakteristika manau nepilna –nėra trūkumo –yra arealas, kuriame trūksta intensyvumo-dinamikos; matomai kaip vedantysis nepatenkini lūkesčių. Tarpusavio bendrumas-šiltumas atsiranda; visų pirma kur panašumas; protų, širdžių, požiūrių, norų, siekių, tikslų. Tiesiog tarp vilniečių ir tavęs stinga panašumo; -tai nei trūkumas, nei nekintantis faktas.
Algimantai, pamąstyk apie tai –tavo gyvenimas tik epizodas planetos istorijoj –tavo ekstremalumas, išimtinis vienetinis reiškinys. Algimantai, Urantijos Dokumentai subalansuotas, apibendrintas planetos palikimas mirtingiesiems (taip pat Visatų palikomas) ant visos ateities. Nei Sai-Baba Indijoj, nei Algimantas Lietuvoj –nekonkurentai Dokumentams.
Iš mūsų laukiama ne materialių pasiekimų; betgi intelektualių, tavo taip numenkinančiai prieš pastatomų dvasiniams, o dvasiniai pasiekimai daugumos realizuojami nesąmoningai; -dėl ko intelekto svarba padidėja dar labiau. Bus dar geriau, jeigu savo išsigalvojimus-psichologinius žaidimus-pokalbius su dievybėmis paliksi kaip laisvalakio užsiėmimus, kaip asmeninius-privačius patyrimus.
Minties Derintojai yra nuostabios dvasinės esybės, tobuli Kūrėjo fragmentai, nes yra kilę tiesiogiai iš Energijos Šaltinio ir Centro – Kūrėjo, kurį sudaro keturios skirtingos Asmenybių Asmenybės – Tėvas, Amžinasis Sūnus, Begalinė Dvasia ir viską talpinantis savyje AŠ ESU. - - - jovalas-ambasadoriniai teršalai ir čia pat tiesos atstatymas- “ Šie Minties Derintojai yra dovana iš Tėvo, tai yra iš Pirmojo Kūrinijos Šaltinio.“ - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
atsiranda galimybė susilieti ir tapti vienu dvasioje su savo pasirinktu individu, bet, kad tai įvyktų, turi būti pasiektas didžiulis tarpusavio susivienijimas, susiderinimas, todėl jie ir vadinami Minties Derintojais. - - - Minčių derinimas; tai ne susiderinimas tarp individo ir fragmento; -toks susiderinimas reikštų suniveliavimą tiek fragmento, tiek individo. Neužtenka kad ten jūs su Jokūbėnu bandot susiderinti. Visų pirma Derintojas jūsų pačių mintis atitinkančias amžinybės kriterijus-nuostatas iškelia į pirmą planą, kad jomis gyventumėt, jas plėstumėt, jomis mąstytumėt. Derintojas –tai nenuilstantis, atidus jūsų minčių tikrintojas, tai dieviškumas jumyse, ieškantis ko nors panašaus jumyse; ir tai radęs, stengiasi paverst dominuojančiu faktoriumi jūsų asmenybės veikloje. Retais atvejais pats Derintojas pakiša jums mintį nuo savęs.
Kūrybinis manipuliavimas Dokumentų informacija yra viena, ir visai kitkas prikurti ir prikergti savo paistalus prie Apreiškimo. Manau atėjo metas turėti akademinį tinklapį, plečiantį mūsų supratimą atskirais klausimais, atskirais požiūriais, atblokuojantį protą, eliminuojantį davatkiškumą, skatinantį reikšti mintis, klausimus, abejones, įsivaizdavimus, įžvalgas.
Išsiųsta: 23.01.17 13:39. Pavadinimas: Nors mintys savarank..
Nors mintys savarankiškas reiškinys, bet jos neišvengiamai patenka proto-vaizduotės glėbin ir apdorojimui.
Stipri asmenybė pajungia savo įtakon ne tik minčių-proto pasaulį, bet ir valią charakterį saviraišką; kitaip tariant, jau ne asmenybė-individas įtakojamas šių reiškinių, bet šiuos reiškinius valdo-įtakoja asmenybė.
Kada žmogus daugiau gyvulinis; -tuomet Derintojas save pozicijonuoja prote, kuomet žmogus mažumą gyvulinis; -Derintojas save daugiau pozicionuoja asmenybėje, galiausia, prieš susiliejimą, Dieviškasis Buvimas visiškai save pozicionuoja žmogiškojoje asmenybėje. Nuo šiol asmenybė tampa verta Pirmojo Šaltinio ir Centro statuso.
Žiūrėkit, žmogiškumo aušroje asmenybę valdydavo visa paveldėta prigimtis, įtakodavo visa planetinė-gamtinė aplinka, ir jei ką gražaus gero dieviškai teisingo atlikdavo, tai su šiuo atlikimu susije asmenybės aspektai nepradingdavo; -jie amžiams tapdavo Aukščiausiosios Būtybės dalimi –pačiai asmenybei neišliekant.
primityvumas nėra minusas, netgi turtinanti savybė, jeigu sudaro tik kažkurią dalį individo savybių; taipogi eksplotuojamas saikingai; kaip ir saikingas davatkiškumas būtų papuošalas religingumui. Net nežinau ar tai primityvumas ar bukumas; ignoravimas kai kurių realybių, ar net visų išskyrus keletą pasirinktų-pamiltų- aklai, besalygiškai (davatkiškai) kliaujantis.
Prisikūriat nebūtų-neesamų dalykų, fanatiškų teiginių. Jokie ne namai Rojus. Jeigu namais vadinti, tai labiau Pagrindinė Visata, kur laukiame paskyrimo-darbo-gyvenimo, šiuo metu kaip užbaigtumo korpusas dislokuotas Rojuje, ar Havonoje. Rojus nenamai, Rojus dislokacijos vieta, intelektualios ir dvasinės karjeros pasiekimas-užbaigimas. Apraminkit savo protelius; karščiavimas signalizuoja ligą; atvirą ar užslėptą. Vaizduotę naudokite produktyviai, praktiškai.
Vien dėl to kad atramos taškas –Urantijos Dieviškieji Dokumentai –tiek jūs, tiek bet kas bus pranašesnis, bus pirmaujantis, bus “geresniame kelyje”. Ir jokia tai “aristokratija”. Savo nusižeminimui-kuklumui-nuolankumui prisiminkite Andoną ir Fontą, neturėjusių nei rašto, nei kalbos, tik primityvios-pirmapradės artikuliacijos pabandymus –išreikšti savo jausmus-vertinimus-norus-reakcijas (refleksus). Neturinčius pastovaus Derintojo, bet sugebėjusius savo gyvenimą praturtinti tuo kas gražu, gera, teisinga; tuom sukurdami sielą –tą amžinybės embrioną.
Birute, nuolankumas gerai jei nėra geresnių savybių
Pažinsit save –pažinsit kitus (aplinką). Be pažinimo; religingumas –davatkiškumas. Be supratimo jūsų dvasingumas –muilo burbulas (iliuzinis). Jūsų patirtis –tik psichologinis žaismas –izoliuotas egoistinis būsenos-nuotaikos palaikymas, nors aplink ir apokalipsė būtų.
Šiandieninis planetos sodininkas kolektyvinis; 196 Dokumentų Autoriai. Ane JULIJA
"Aš ketinu iš savo sūnaus padaryti mokslininką ar verslininką, o dabar tu pradedi iš jo daryti filosofą ar filantropą." O Jėzus šypsodamasis atsakė: "Galbūt mes padarysime iš jo visus keturis; tuomet gyvenime jis galės džiaugtis keturgubu pasitenkinimu, kadangi jo klausa, atpažįstant žmogiškąją melodiją, sugebės atskirti keturis tonus vietoje vieno." Tada Gonodas tarė: "Aš matau, jog tu tikrai esi filosofas. Tu turi parašyti knygą ateities kartoms." O Jėzus atsakė: "Ne knygą – manoji misija yra nugyventi gyvenimą šitoje kartoje ir visoms kartoms.”
Didžioji gyvybės problema yra paveldėtų gyvenimo polinkių priderinimas prie Paslaptingo Pagalbininko dieviško buvimo inicijuojamų dvasinių akstinų reikalavimų. Nors visatos ir supervisatos karjeros metu nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams, bet dabartiniame savo gyvenime Urantijoje kiekvienas žmogus turi nori nenori tarnauti dviems šeimininkams. Jis turi įsisavinti nuolatinį žmogiškąjį žemiškojo kompromiso meną, tuo tarpu savo dvasinę ištikimybę jis paskiria tiktai vienam šeimininkui; ir būtent dėl to tiek daug suklumpa ir jiems nepasiseka, jie netenka kantrybės ir neišlaiko evoliucinės įtampos. Nors tiek galvos smegenų paveldėti duomenys, tiek ir elektrocheminio reguliavimo paveldėtas mechanizmas veikia tam, kad efektyvios Derintojo veiklos sferą apribotų, bet jokie paveldėti trūkumai ( normaliame prote) niekada neužkerta kelio galutiniam dvasiniam laimėjimui. Paveldimumas gali įtakoti asmenybės pergalių greitį, bet tai neužkerta kelio tam, jog galiausiai kylančiojo jaudinantis patyrimas bus užbaigtas. Jeigu jūs tikrai bendradarbiausite su savo Derintoju, tai dieviškoji dovana, ankščiau ar vėliau, išvystys nemirtingą morontinę sielą ir, po susiliejimo su ją, šį naująjį tvarinį pristatys vietinės visatos Sūnui Šeimininkui ir galiausiai Rojuje pristatys Derintojų Tėvui. [Pateikta Orvontono Atsiskyrusio Žinianešio.]
Pergalingo žmogiškojo gyvenimo žemėje sąmonė gimsta iš to tvarinio įtikėjimo, kuris išdrįsta mesti iššūkį kiekvienam iškylančiam egzistencijos epizodui, kada susiduria su žmogiškųjų apribojimų siaubingu reginiu, neklystamai deklaruodamas: Nors aš ir negaliu šito padaryti, bet manyje gyvena tas, kuris tą padaryti gali ir kuris tą padarys, visatų visatos Tėvo-Absoliuto dalis. (0059-6-1)
537.5) 47:7.5 Tikrasis kosminės sąmonės gimimas įvyksta penktojoje mansonijoje. Jūs pradedate mąstyti visatos lygmeniu. Tai yra tikrai horizontų išplėtimo laikas. Kylančių mirtingųjų besivystančiam protui pradeda aiškėti, jog kažkoks didingas ir nuostabus, kažkoks dangiškas ir dieviškas likimas laukia visų tų, kurie užbaigia progresinį kilimą į Rojų, kuris buvo pradėtas taip sunkiai, bet taip džiaugsmingai ir laimingai. Maždaug šituo metu vidutinis kylantis mirtingasis pradeda rodyti bona fide patirtinį entuziazmą, susijusį su kilimu į Havoną. Mokymasis tampa savanorišku, nesavanaudiška tarnystė tampa natūralia, ir garbinimas tampa spontanišku. Ima skleistis tikrasis morontinis charakteris; vystosi tikrasis morontinis tvarinys.
Išsiųsta: 25.09.17 21:02. Pavadinimas: Dievai yra mano glo..
Dievai yra mano globėjai; Aš nenuklysiu; Petys petin jie veda mane amžinojo gyvenimo nuostabiais keliais ir šlovinga atgaiva. Šitoje Dieviškojoje Akivaizdoje aš tikrai nejausiu alkio ir nebūsiu ištroškęs. Ar leisiuosi žemyn į netikrumo slėnį ar kilsiu aukštyn į abejonių pasaulius, Ar eisiu vienatvėje ar su bičiuliais, tokiais, kaip aš, Ar triumfuosiu šviesos choruose ar klupsiu šių sferų nuošaliose vietovėse, Tavo geroji dvasia tikrai man patarnaus, o tavo šlovingas angelas mane paguos. Ar nusileisiu tamsos ir pačios mirties gelmėn, Aš tikrai neabejosiu tavimi ir tavęs nebijosiu, Kadangi aš žinau, jog laiko ir tavojo vardo šlovės pilnatvėje Tu prikelsi mane, kad sėdėčiau kartu su tavimi dangaus bastione.
“Jokūbai, Jokūbai, kada gi aš jus mokiau, kad jūs visi turite žiūrėti vienodai? Aš atėjau į pasaulį paskelbti dvasinės laisvės tuo tikslu, jog mirtingiesiems būtų suteikta galia gyventi savąjį ir laisvą individualų gyvenimą prieš Dievą. Aš nenoriu, jog visuomeninę harmoniją ir broliškąją ramybę tikrai reikėtų pirkti, paaukojant laisvą asmenybę ir dvasinę savastį. Tai, ko aš reikalauju iš jūsų, savo apaštalų, yra dvasinė vienybė – ir tą jūs galite patirti tame džiaugsme, kada esate vieningai atsidavę tam, kad visos širdies vykdytumėte manojo Tėvo danguje valią. Jums nereikia matyti vienodai arba jausti vienodai, arba net ir mąstyti vienodai tam, kad dvasiškai būtumėte vienodi. Dvasinė vienybė kyla iš tos sąmonės, jog kiekviename iš jūsų gyvena, ir vis labiau viešpatauja, dangiškojo Tėvo dvasinė dovana. Jūsų apaštališkasis sutarimas turi kilti iš tos realybės, kad kiekvieno iš jūsų dvasinė viltis yra tapati kilme, prigimtimi, ir lemtimi. “Šitokiu būdu jūs galite patirti dvasinio tikslo ir dvasinio supratingumo ištobulintą vienybę, kylančią iš abipusio sąmoningo suvokimo, jog Rojaus dvasios, gyvenančios kiekviename iš jūsų, yra tapačios; ir jūs galite turėti šitą giliai dvasinę visišką vienybę, išlaikydami savo intelektualaus mąstymo, temperamentingo pojūčio, ir visuomeninio elgesio pačius įvairiausius individualius ypatumus. Jūsų asmenybės gali būti gaivinančiai įvairios ir labai skirtingos, tuo tarpu jūsų dieviškojo garbinimo ir broliškos meilės dvasinė prigimtis ir dvasios vaisiai gali būti suvienyti tiek, jog visi tie, kurie matys jūsų gyvenimą, tikrai pažins šitą dvasinį tapatumą ir sielos vienybę; jie atpažins, kad jūs buvote su manimi ir šito dėka išmokote, ir gerai išmokote, kaip vykdyti Tėvo danguje valią. Jūs galite pasiekti tarnavimo Dievui vienybę net ir tada,kada jūs šitaip tarnaujate sutinkamai su savo paties proto, kūno ir sielos savitais sugebėjimais. [1592]▼
Išsiųsta: 03.01.18 17:22. Pavadinimas: "Tai yra mylimas..
"Tai yra mylimas sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas." Šitas paprastas ritualas pažymi kylančiojo mirtingojo įžengimą į Rojaus tarnystės amžinąją karjerą. Nedelsiant po to, kada tik yra patvirtinamas susiliejimas su Derintoju, naujoji morontinė būtybė savo bičiuliams pirmą kartą yra pristatoma savo naujuoju vardu, ir jai būna suteikiamas keturiasdešimties dienų dvasinis pasitraukimas iš visų kasdienių darbų tam, kad pabendrautų su savimi ir kad pasirinktų kurį nors vieną iš pasirinktinų maršrutų į Havoną ir, kad išsirinktų kurį nors vieną iš skirtingų Rojaus pasiekimo metodų.
Bet vis dar šitos nuostabios būtybės iš tiesų yra daugiau ar mažiau materialios; jos yra dar toli nuo tikrųjų dvasių; jos daugiau yra panašios į viršmirtinguosius, dvasiškai kalbant, vis dar yra truputį žemesnės už angelus. Bet jos iš tikrųjų tampa nuostabiais tvariniais.
Tai yra nuostabus amžius kylantiesiems mirtingiesiems, ir paprastai jis liudija žmogiškojo proto ir dieviškojo Derintojo tobulą susiliejimą. Potencialiai, šitas susiliejimas galėjo įvykti ir anksčiau, bet labai dažnai tikrojo darbinio tapatumo nebūna pasiekiama iki to laiko, kada yra gyvenama penktajame ar net šeštajame gyvenamajame pasaulyje.
Išsiųsta: 09.01.18 22:42. Pavadinimas: AMADONITAI buvo pal..
AMADONITAI buvo palikuonys tų ANDONITŲ (Andono ir Fontos linija), kurie maišto metu liko ištikimi Vanui ir Amadonui.
"AMADONITAS" yra daugiau kultūrinės ir religinės, o ne rasinės paskirties terminas, rasiniu požiūriu amadonitai iš esmės buvo ANDONITAI.
"NODITAS" yra tiek kultūrinis, tiek ir rasinis terminas, nes patys noditai sudarė Urantijos aštuntąją rasę; Dalamatijos ekspanciją, eksportą, plitimą.
NODITAI laisvai poravosi su sangikų rasėmis ir paliko gabių palikuonių.
NODITAI bendravo ir susimaišė su AMADONITAIS, ir jie buvo įtraukti tarp "senovės galingųjų žmonių." (Biblija, ST)
NODITAI buvo Princo personalo maištininkų narių palikuonys, jų vardas kilo nuo jų pirmojo vadovo, Nodo, kažkada buvusio Dalmatijos gamybos ir prekybos komisijos pirmininku, vardo.
Tuoj po Dalamatijos sugriovimo NODO pasekėjai suskilo į tris pagrindines grupes.
Iki atvykstant Adomui ir Ievai,– Noditai ir Amadonitai – buvo labiausiai išsivysčiusios ir kultūringiausios rasės žemėje.
Tarp noditų ir amadonitų egzistavo tradicinis priešiškumas. Šitie vaidai nuolat iškildavo į paviršių, kada tik šitų dviejų grupių palikuonys mėgindavo imtis kokio nors bendro reikalo. Net ir vėliau, Edeno reikaluose, jiems buvo nepaprastai sunku dirbti drauge taikiai.
Įsikūrus naujajame Edene, reikėjo prisitaikyti prie primityvaus gyvenimo būdo; atrodė, kad ta žemė iš tikrųjų yra prakeikta. Gamta dar kartą diktavo savo sąlygas. Dabar Adomitai buvo priversti, tam, kad išgyventų, sunkiai plušėti neparengtoje žemėje ir susidoroti su gyvenimo realybėmis gamtos priešiškumo ir mirtingojo egzistencijos nesuderinamumo sąlygomis. Pirmąjį sodą jie surado iš dalies parengtą, bet antrąjį sodą turėjo susikurti savo pačių rankų darbu ir "nuo veido žliaugiant prakaitui." Laikui einant antrajame sode, pražangos pasekmės tapo vis akivaizdesnės, Adomas išmintingai daugiausia laiko praleisdavo mokydamas savo vaikus ir jų draugus
pilietinio administravimo, švietimo metodų, ir religinio atsidavimo.
Jeigu ne šita toli siekianti įžvalga, tai po jo mirties būtų prasidėjęs chaosas.
Adomitai aplinkines tautas labai smarkiai pralenkė savo kultūriniais pasiekimais ir intelektualiu išsivystymu. Jie sukūrė trečiąją abėcėlę ir kitokiais būdais klojo pamatus didelei daliai to, kas buvo meno, mokslo, ir literatūros pirmtakas. Čia, žemėse tarp Tigrio ir Eufrato, jie išlaikė rašymo, metalo apdirbimo, keramikos, ir audimo menus ir sukūrė tokį architektūros tipą, kuris nebuvo pranoktas per tūkstančius metų. Jų religinės sampratos apie Dievybę ir visatą buvo išvystytos ir daugiau ar mažiau tikslios, jų sveikatos nuostatos, jų laikmečiui, buvo nuostabios, ir jų švietimo metodų nuo to laiko niekas niekada nepranoko.
Viską susumavus, Adomas ir Ieva įnešė didžiulį įnašą į spartų civilizacijos vystymą ir žmogiškosios rasės pagreitintą biologinę pažangą. Žemėje jie paliko didžią kultūrą, bet buvo neįmanoma, jog tokia išsivysčiusi civilizacija išliktų, kada Adominis palikimas anksti nusilpo ir galiausiai išnyko. Būtent tauta sukuria civilizaciją; civilizacija tautos nesukuria.
Didvyriškumas, vadovaujant antrajam sodui, sudaro vieną iš labiausiai stebinančių ir įkvepiančių Urantijos istorijos epų. Šitos puikios sielos niekada iki galo neprarado iš akiračio Adominės misijos tikslo, todėl jos drąsiai ir priešinosi aplinkinių ir menkesnių genčių poveikiui, nors jos nuolat noriai siųsdavo savo geriausius sūnus ir dukras emisarais į žemės rases. Kartais tokia ekspansija išsekindavo jų pačių kultūrą, bet visada šitos aukštesnės tautos savąjį lygį susigrąžindavo.
Adomas po savęs paliko didžią intelektualią ir dvasinę kultūrą, bet ji nebuvo išvystyta mechaninių priemonių srityje, kadangi kiekvieną civilizaciją riboja prieinami natūralūs ištekliai, įgimti talentai, ir pakankamas kiekis laisvalaikio tam, kad būtų užtikrintas išradingumo gerų rezultatų pasiekimas. Violetinės rasės civilizacija rėmėsi Adomo buvimu ir pirmojo Edeno tradicijomis. Po Adomo mirties ir kada einant tūkstantmečiams šitos tradicijos blėso, tada Adomitų kultūros lygis visą laiką smuko tol, kol aplinkinių tautų ir natūraliai besivystantys violetinės rasės kultūriniai sugebėjimai pasiekė abipusio poveikio pusiausvyros būseną. Bet Adomitai maždaug 19.000 m. pr. Kr. buvo tikra nacija, turėjusi keturis su puse milijono žmonių, o milijonai jos palikuonių jau buvo įsilieję į aplinkines tautas.
Žemes, dabar vadinamas Rusija ir Turkestanu, per visą jų pietinį nusidriekimą užėmė didžiuliai kiekiai Adomitų, susimaišiusių su noditais, Andonitais, ir raudonaisiais ir geltonaisiais sangikais.
ANDITAI buvo geriausi iš visų susimaišiusių žmogiškųjų palikuonių, kurie Urantijoje atsirado nuo grynosios linijos violetinių tautų laikų. Jie iš išsilaikiusių ADOMITŲ ir NODITŲ rasių likučių apjungė didžiąją dalį geriausiųjų tipų ir, vėliau, kai kuriuos geltonųjų, mėlynųjų, ir žaliųjų žmonių geriausiuosius palikuonis. Šitie ankstyvieji anditai nebuvo arijai, jie buvo anksčiau už arijus. Jie nebuvo baltieji, jie buvo anksčiau už baltuosius. Jie nebuvo nei vakarietiška, nei rytietiška tauta. Tačiau būtent anditų palikimas vadinamųjų baltųjų rasių daugiakalbiam mišiniui suteikė tą apibendrintą vienarūšiškumą, kuris buvo pavadintas kaukazoidiniu. Šita senovinė kalba vakarų kalboms suteikė visą tą panašumą, kuris yra vadinamas indoeuropietišku.
Šitie anditai mėgo pavojus ir riziką; jie turėjo klajokliškų polinkių. Didesnis kiekis sangikų ar Adomitų giminės kraujo jiems turėjo stabilizuojančio poveikio. Bet net ir šitokiu atveju, vėlesnieji jų palikuonys niekada nesustojo tol, kol nebuvo apkeliavę aplink planetą ir nebuvo atradę paskutiniojo tolimo kontinento.
Anditų migraciniai užkariavimai tęsėsi iki pat jų galutiniojo pasklidimo, nuo 8.000 m. pr. Kr. iki 6.000 m. pr. Kr. Kada jie pasklisdavo iš Mesopotamijos, tada nuolat eikvodavo savo gimtųjų kraštų biologinius rezervus, nors žymiai sustiprindavo aplinkines tautas. Ir kiekvienai nacijai, į kurią jie nukeliaudavo, atnešdavo humorą, meną, polinkį rizikuoti, muziką, ir gamybą. Laikinai, bent jau, jų buvimas paprastai pagerindavo senesniųjų rasių religinius tikėjimus ir moralines nuostatas. Ir tokiu būdu Mesopotamijos kultūra tyliai pasklido po Europą, Indiją, Kiniją, šiaurės Afriką, ir Ramiojo vandenyno salas.
Kada barbarai raiteliai iš šiaurės rytų išplito po visą Eufrato slėnį, tada jie neužkariavo tų ANDITŲ LIEKANŲ, kurios gyveno ties upės žiotimis Persų įlankoje (dabartinis Kuveitas). Šie ŠUMERAI sugebėjo apsiginti turėdami aukštesnį intelektą, geresnius ginklus, ir platų tinklą karinių kanalų, kurie buvo tarpusavyje sujungtų tvenkinių drėkinimo schemos papildanti dalis. JIE BUVO VIENINGA TAUTA, NES TURĖJO VIENODĄ GRUPINĘ RELIGIJĄ. Tokiu būdu jie galėjo išlaikyti savo rasinį ir nacionalinį vientisumą praėjus daug laiko po to, kada jų kaimynai šiaurės vakaruose buvo suskaidyti į izoliuotus miestus-valstybes. Nė viena iš šitų miestų grupių vieningų šumerų nugalėti nesugebėjo. Maždaug 2.500 m. pr. Kr. šumerai patyrė didžiulį pralaimėjimą nuo šiaurinių suitų ir guitų. Štai tokia yra laikmečiu po Adomo violetinės rasės ir jų gimtosios žemės tarp Tigrio ir Eufrato istorija. Senovės civilizacija galiausiai žlugo dėl labiau išsivysčiusių tautų emigracijos ir jų menkesniųjų kaimynų imigracijos. Bet dar likus daug laiko iki to meto, kada barbarų raiteliai užkariavo slėnį, didelė dalis Sodo kultūros buvo pasklidusi į Aziją, Afriką, ir Europą tam, kad ten sukurtų tuos fermentus, kurių dėka atsirado dvidešimtojo amžiaus Urantijos civilizacija.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume