“...beveik užgarantuoja kitus, kad prisikėlimas morontiniuose pasauliuose yra visuotinis.“ Kokių tik priemonių nesigriebia manipuliuotojas. Šitaip niekados nesakiau. Nesugebi adekvačiai bendrauti; -tad kalbiesi pats su savimi. Bandysiu pakartoti, ką esu išsakęs anksčiau. Žemės gyventojai bus vertinami pagal du paketus. Vienas Dievams, kitas pačiam sau. Pirmas –pripažinti Aukščiau Esantyjį ir demonstruoti moralumą. Ir tai minimumas, kad atsibusti Pirmojoje Morontijoje. Šios Morontijos ypatumas tas, kad čia gli būti užmigdytas-išsklaidytas amžiams. Kas vaizdingai aprašoma Naująjame Testamente –tai antroji mirtis –dvasinė mirtis, po kurios prisikėlimo nebėėė- Na, antrasis paketas pačiam sau; -vaikų užauginimas ir visiškas susiderinamumas tarp gyvenimo bendrakeleivių -tarp gyvenimo draugų –šeimos harmonija. Šitai niekaip neturi įtakos paliekant “ašatų pakalnę“. Bet žengiant per Morontijos Pasaulius, kurie sudaro Sistemą, šitai atlikti-pasiekti būtina-privaloma.
“Kaligastijos gyvenimas priklauso nuo to, kada visuotinė taika ir ramybė įsivyraus šiame pasaulyje.“ liguisto proto formuluotė; tiktų nebent bernardinuose-lt
Morontinis gyvenimas, nusidriekiantis, kaip jis nusidriekia per vietinės visatos karjeros įvairias pakopas, yra vienintelis įmanomas kelias, kuriuo materialūs mirtingieji galėtų pasiekti dvasinio pasaulio slenkstį. Kokį stebuklą galėtų turėti mirtis, tas natūralus materialaus kūno suirimas, jog toks paprastas žingsnis iš tiesų turėtų per akimirksnį transformuoti mirtingą ir materialų protą į nemirtingą ir ištobulintą dvasią? Tokie įsitikinimai yra ne kas kita, kaip nemokšiški prietarai ir mielos pasakos.
Prietarų išlikimas Urantijos rasėse vargu ar yra komplimentas jūsų evoliuciniam vystymuisi, taip pat jis nesiderina ir su jūsų šiaip jau puikiais materialios pažangos laimėjimais.
DIEVAI negali transformuoti – bent jau jie netransformuoja – tokio tvarinio, kurio visa prigimtis yra gyvulinė, į ištobulintą dvasią kokiu nors paslaptingu kūrybinio stebuklo veiksmu. Kada Kūrėjai trokšta sukurti tobulas būtybes, tą jie daro tiesioginiu ir pirminiu kūrimu, bet jie niekada nesiima to, jog gyvulinės kilmės ir materialius tvarinius paverstų tobulomis būtybėmis vienintelio žingsnio dėka.
Morontinės karjeros vienas iš tikslų yra iš mirtingųjų išlikusiųjų visiškai išrauti likusius gyvulinius bruožus, tokius, kaip nuolatinį darbų atidėliojimą, tyčinį melagingą dviprasmiškumą, nenuoširdumą, vengimą problemų, nesąžiningumą, ir lengvų kelių ieškojimą. Mansonijos gyvenimas jaunus morontinius mokinius anksti išmoko, kad atidėlioti jokiu būdu nereiškia išvengti.
Tie dalykai, kurių galbūt mokėtės žemėje, bet neišmokote, turi būti įsisavinti tada, kada moko šitie ištikimi ir kantrūs mokytojai. Į Rojų nėra karališkųjų kelių, kelio sutrumpinimų, ar lengvų takelių. Nepriklausomai nuo atskirų maršruto variacijų, jūs įsisavinate vienos sferos pamokas prieš tai, kada einate į kitą sferą; bent jau taip yra po to, kada jūs vieną kartą paliekate savo gimtąjį pasaulį.
Jūs turėtumėte suprasti, jog kylančiojo mirtingojo morontinis gyvenimas iš tikrųjų prasideda apgyvendintuose pasauliuose, pradedant kurti sielą, tą akimirką, kada moralinio statuso tvarinio prote apsigyvena dvasinis Derintojas. Ir visą laiką nuo šitos akimirkos, mirtingojo siela turi potencialų sugebėjimą viršmirtingajai veiklai, net kad būtų pripažinta vietinės visatos morontinių sferų aukščiausiuose lygiuose.
Vėjau, supainiojai du dalykus ir tai yra akivaizdu. Net ir žmogiškai įsivaizduojamo šventojo gyvenimą gyvenęs asmuo bus dar dvasiškai visiškai netransformuotas, jis turės dar ir išlikusias gyvūniškas savybes. Ir morontinio gyvenimo neišvengs tokie šventieji. Bet yra kitas dalykas. Išlikti gali tik šventieji arba pasišventę, tik nesugebantys būti šventais. Kalbu grynai frazeologiškai, kad būtų aiškiau galima suprasti.
citata:
"Bet čia slypi pavojus visiems tiems, kurie savo patekimą į karalystę norėtų atidėti, nors jie ir toliau siekia nesubrendimo malonumų ir atsiduoda savanaudiškumo patenkinimui: Atsisakę patekti į karalystę dvasiniu patyrimu, vėliau jie gali stengtis į ją patekti, kada ateities amžiuje bus apreikšta geresniojo kelio šlovė. Ir, dėl to, kada tie, kurie su panieka karalystę atstūmė tada, kada aš atėjau žmogiškuoju pavidalu, stengsis į ją patekti tada, kada ji bus apreikšta dieviškumo pavidalu, tada visiems tokiems savanaudžiams aš tikrai pasakysiu: Aš nežinau, iš kur jūs esate. Savąją galimybę pasiruošti šitai dangiškajai pilietybei jūs turėjote, bet visus tokius gailestingumo pasiūlymus jūs atstūmėte; visus kvietimus ateiti tuo metu, kada durys buvo atviros, jūs atmetėte. Dabar jums tiems, kurie išgelbėjimą atstūmėte, šitos durys yra užtrenktos. Šitos durys nėra atviros tiems, kurie į karalystę norėtų įeiti dėl savanaudiškos šlovės. Išgelbėjimas yra ne tiems, kurie nenori mokėti tokios kainos, kad iš visos širdies atsiduotų manojo Tėvo valios vykdymui. Kada dvasia ir siela nuo Tėvo karalystės jūs esate nusisukę, tada beprasmiška protu ir kūnu stovėti prieš šitas duris ir belstis, sakant, 'Viešpatie, atidaryk mums; mes taip pat norėtume būti dideli karalystėje.' Tuomet aš tikrai pareikšiu, kad jūs nesate iš manosios avidės. Aš jūsų tikrai nepriimsiu, jog būtumėte tarp tų, kurie kovojo gerąją įtikėjimo kovą ir laimėjo atpildą už nesavanaudišką tarnystę karalystėje ant žemės. Ir kada jūs pasakysite, 'Argi mes nevalgėme ir negėrėme drauge su tavimi ir argi tu nemokei mūsų gatvėse?' tada aš iš tiesų vėl pareikšiu, kad jūs esate svetimi dvasiškai; kad mes nebuvome bičiuliai tarnai Tėvo gailestingumo tarnystėje žemėje; kad jūsų aš nepažįstu; ir tada visos žemės Teisėjas iš tikrųjų jums pasakys: 'Išeikite iš mūsų jūs visi tie, kurie mėgavotės piktybinio blogio darbais.'” 1829
Akivaizdu, kad galutinis sprendimas priimamas ne morontijoje.
citata:
Leiskite man rimtai įspėti tuos iš jūsų, kurie norėtų išdrįsti, žiūrėdami atmerktomis akimis ir turėdami iš anksto apmąstytą piktą valią, Dievo darbus sąmoningai priskirti velnių poelgiams! Tikrai, tikrai aš jums sakau, iš tiesų jums bus atleista už jūsų visas nuodėmes, net ir už visas šventvagystes, tačiau, kas tik šventvagiaus prieš Dievą tyčia ir turėdamas piktą užmačią, tas išgelbėjimo negaus niekada. Kadangi tokie užkietėję piktybinio blogio darbininkai niekada neieškos ir negaus atleidimo, tai jie yra kalti dėl tos nuodėmės, jog dieviškąjį atleidimą atstūmė amžinai.
Ir labai aiškiai apie tai pasisakoma čia:
citata:
Kada jūs viską užbaigiate žemai čia, kada jūsų kelias yra nueitas laikinojoje formoje žemėje, kada jūsų išmėginimų kelionė materialiame kūne yra užbaigta, kada ta dulkė, kuri sudaro mirtingojo tabernakulį, “sugrįžta į žemę, iš kurios atėjo”; tada, taip yra apreiškiama, ta viduje gyvenanti “Dvasia tikrai sugrįš pas Dievą, kuris ją suteikė.” Šitos planetos kiekvienoje mirtingoje būtybėje gyvena Dievo fragmentas, dieviškumo neatskiriama dalis. Ji dar nėra jūsų pagal nuosavybės teisę, bet suplanuotai numatyta, kad ji būtų vienu su jumis, jeigu jūs išliksite po mirtingosios egzistencijos.
Išlikimas būna po mirtingosios, o ne morontinės egzistencijos. Taisyk save, kol nevėlu...
Citatų amžius du tūkstančiai metų su viršum. Apgailėtina. Ne veltui dangų dangūs abejojo ar pateikti Jėzaus gyvenimo aprašymo Dokumentus. Sutarimo nebuvo pasiekta. Buvo kompromisinis sprendimas –aprašymą atliks grupė Tarpinių Būtybių “išlikimas būna po mirtingosios, o ne morontinės egzistencijos“. Žiūri į knygą, ir matai špygą. Nėra jokios morontinės egzistencijos. Yra egzistencialus mirtingas laikinumas ir amžinybė (materialiame mūsiškiame būvyje vadinama trancendencija). Nėra jokių sprendimų dėl išlikimo. Sprendimai dėl sunaikinimo-išskaidymo. Jei patenki tokio sprendimo jurizdikcijon gyvendamas materialų gyvenimą; -paprasčiausiai nėra prisikėlimo-prikėlimo. Šis likimas realus ir Pirmojoje Morontijoje. Ne visi išlikusieji keliaus amžinybės keliu. Tik čia sprendimas patiriamas tiesiai į veidą.
Kada nėra suvokimo; protas leidžia sau vartoti žodžius ne pagal reikšmę, ne pagal prasmę, ne pagal esmę. Kalba tampa grubi prasmių-reikšmių lygiu, grubi verybių-esmių lygiu; užsimoti visada galima; bet dėstymas parodo ko kas vertas-
Vėjau, žinai dar kame yra problema. Tame, kad visus Apreiškimus žmonija iškraipo pagal savąjį suvokimą. Ir tą daro tiek Algimantas, tiek ir tu. Kiekvienas iškraipymas kyla ir dėl savanaudiškumo, ir dėl per didelio įsimylėjimo save. Gal nepastebėjai, bet šiame forume kalbiesi iš esmės pats su savimi. Ir ką tokiu atveju sako mokslas?... Kuomet rašai: "Nėra jokių sprendimų dėl išlikimo", tą bandai pagrįsti tik savaisiais išvedžiojimais. Tuomet, nori ar nenori, reikia tai patikrinti ir Apreiškime. O jis sako:
citata:
Asmenybės amžinasis išlikimas visiškai priklauso nuo mirtingojo proto, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas.
citata:
Jūsų Derintojo sėkmė, vedant jus per mirtingąjį gyvenimą ir užtikrinant jūsų išlikimą, priklauso ne tiek nuo jūsų tikėjimų teorijų, kiek nuo jūsų sprendimų, pasiryžimo, ir tvirto įtikėjimo.
citata:
dieviškieji Pagalbininkai tikrai niekada nepasinaudoja jumis arba kokiu nors būdu savavališkai nepaveikia jūsų pasirinkimo ir sprendimų. Derintojai gerbia jūsų asmenybės nepriklausomybę; jie visada paklūsta jūsų valiai. Jie naudodami savo darbo metodus yra atkaklūs, išradingi, ir tobuli, bet jie niekada nevartoja prievartos valinių asmenybių, kuriose jie gyvena, atžvilgiu. Dieviškasis Pagalbininkas niekada nesudvasins nė vienos žmogiškosios būtybės prieš jos valią; išlikimas yra Dievų tokia dovana, kurios laiko tvariniai turi trokšti.
citata:
Siela gali atsirasti nepriklausomai nuo intelektualios kultūros, bet negali atsirasti, kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo – pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties, bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso.
citata:
Amžinasis išlikimas gali atsidurti pavojuje tiktai dėl paties individo proto sprendimų ir sielos pasirinkimo.
citata:
Evoliuciniuose pasauliuose, savasis aš yra materialus; jis yra daiktas visatoje ir kaip toks yra veikiamas materialiosios egzistencijos dėsnių. Jis yra faktas laike ir reaguoja į laiko vingius. Sprendimai dėl išlikimo turi būti formuluojami čia.
Daug citatų? Jų yra dar daugiau. Bet parinkau jas ne tik dėl tavęs, o ir dėl kitų, kurie gal skaitys šį forumą ir kuriems tai nebus tik bukas citavimas...
Derintojų užduotis yra išaukštinti mirtingųjų protą ir nemirtingas žmonių sielas pervesti į Rojaus tobulumo dieviškąsias aukštybes ir dvasinius lygius. Derintojai į mirtingojo protą negali įsiskverbti tol, kol viduje gyvenančių pagalbinių proto dvasių tarnavimas nėra jo tinkamai parengęs labiau patyręs Derintojas dažnai gyvena aukštesnio tipo žmogiškajame prote; dėl to žmogiškasis paveldėjimas turi būti reikšmingas faktorius lemiant parinkimą ir paskyrimą. Nėra jokių tarpininkų arba kitokios įsiterpiančios valdžios ar galios, veikiančios tarp dieviškųjų Derintojų ir jų žmogiškųjų subjektų; Dievas ir žmogus yra susieti tiesiogiai. Nėra būtinybės tikėjimams, religijoms, dvasininkams, apaštalams, ambasadoriams. Jūs esate visa tai.
Sielos bankrotas pasireiškia nesugebėjime padaryti teisingo (dvasiškai) sprendimo. Sielos bankrotas reiškia, kad jau nepadės nei septynios morontijos - nėra galimybės renovuoti to, kas jau bankrutavo. "Pasipuikavimas yra apgaulingas, apsvaiginantis, ir gimdantis nuodėmę, nesvarbu, ar jį turėtų individas, grupė, rasė, ar nacija. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, "Puikybė būna prieš nuopolį.”" psl. 1223
citata:
Už nuodėmę ir tyčinį maištą prieš Dievo valdžią didžiausia bausmė (tikrovėje neišvengiama pasekmė) yra egzistencijos, kaip tos valdžios individualaus subjekto, praradimas. Piktybinės nuodėmės galutinė pasekmė yra sunaikinimas. Galiausiai, tokie su nuodėme susitapatinę individai save sunaikina, tapdami visiškai nerealiais dėl to, jog piktybiškai apkabina blogį. Tačiau, tokio tvarinio faktiškas išnykimas yra visada uždelsiamas tol, kol pagal nustatytą teisingumo tvarką, tuo metu galiojančią toje visatoje, ji yra panaudojama iki galo. Dekretas dėl egzistencijos nutraukimo paprastai yra priimamas pateikiant naujos dieviškosios tvarkos arba epochinį nuosprendį valdai ar valdoms. Tokiame pasaulyje, kaip Urantija, jis būna planetinės dieviškosios tvarkos pabaigoje. Dekretą dėl egzistencijos nutraukimo tokiais momentais gali suderintu veiksmu paskelbti tos sferos visi tribunolai, pradedant planetine taryba, einant aukštyn per Sūnaus Kūrėjo teismus iki Dienų Senųjų nuosprendžio tribunolų. Mandatą dėl sunaikinimo priima supervisatos aukščiausieji teismai po to, kada nusižengusiojo gyvenamojoje sferoje būna patvirtinamas nepaneigiamas kaltinimas; ir kada nuosprendį dėl sunaikinimo patvirtina aukščiau, tada sunaikinimas įvykdomas tiesioginiu veiksmu tų teisėjų, kurie gyvena supervisatos būstinėje ir veikia iš supervisatos būstinės. Kada šitas nuosprendis yra pagaliau patvirtinamas, tada su nuodėme susitapatinusi būtybė tą patį akimirksnį nustoja egzistavusi tarsi jos niekada ir nebūtų buvusios. Nėra jokio prisikėlimo iš tokios lemties; tai trunka visą laiką ir amžinai. Laiko transformacijos ir erdvės metamorfozės gyvosios energijos tapatybės faktorius suskaido į kosminius potencialus, iš kurių jie kažkada ir atsirado. Kai dėl piktadario asmenybės, tai iš jos yra atimama besitęsiančios gyvybės priemonė dėl to, jog tvarinys nesugebėjo pasirinkti tokios krypties ir primti tokio galutinio sprendimo, kas būtų užtikrinę amžinąjį gyvenimą. Kada asocijuoto proto pagalba tebesitęsiantis nuodėmės apkabinimas aukščiausią tašką pasiekia visišku savojo aš susitapatinimu su piktybiniu blogiu, tada po gyvybės nutraukimo, po kosminio išskaidymo, tokią izoliuotą asmenybę absorbuoja kūrinijos viršsiela, ji tampa Aukščiausiosios Būtybės besivystančio patyrimo dalimi. Niekada daugiau ji tikrai nebepasirodo kaip asmenybė; jos tapatybė išnyksta tarsi jos niekada ir nebuvo. Asmenybės, kurioje gyveno Derintojas, atveju, patirtinės dvasinės vertybės išlieka toliau gyvenančio Derintojo tikrovėje.
citata:
Taip būna net ir tada, kada pasibaigia planetinis amžius, kada tie, kurie būna mirtingojo pasiekimo žemesniuose lygiuose, yra surenkami, būtent jų grupiniai sargai gyvenamųjų sferų prisikėlimo salėse juos atstato iš naujo, net ir taip, kaip jūsų dokumentai pažymi: "Ir jis tikrai pasiųs savuosius angelus su galingu balsu ir savo išrinktuosius surinks draugėn nuo vieno valdos krašto iki kito." Teisingumo metodas reikalauja, jog asmeniniai arba grupės sargai atsilieptų visų neišlikusiųjų vardu tada, kada, paskelbus naują dieviškąją tvarką, yra kviečiama pagal sąrašą. Tokių neišlikusiųjų Derintojai nebesugrįžta, ir kada būna kviečiama pagal sąrašą, tada atsiliepia serafimai, bet Derintojai neatsako. Tai sudaro "neteisiųjų prisikėlimą," tikrovėje tai yra tvarinio egzistencijos nutraukimo oficialus pripažinimas. Šitas teisingumo šaukimas pagal sąrašą visada būna tuoj pat po gailestingumo kvietimo pagal sąrašą, po miegančiųjų išlikusiųjų prisikėlimo.
Su nuodėme susitapatinusios būtybės morontijų, deja, nepasiekia... Be abejo gali bandyti apgauti save ištraukta iš konteksto citata "Derintojų užduotis yra išaukštinti mirtingųjų protą ir nemirtingas žmonių sielas pervesti į Rojaus tobulumo dieviškąsias aukštybes ir dvasinius lygius.", tačiau nevertėtų užmiršti, kad būtent žmogaus protas pasirenka arba nuodėmę, arba gėrio kūrimą. Jei nepastebėjai, iš tavosios puikybės išaugo tik tavo vienišumas...
Būkite sveiki visi ir linkiu visiems dar gražių vasaros dienų. Mažai randu laiko apsilankyti šiame forume, VIS DARBAI , DARBAI , DARBAI. Visada žaviuosi VAIDU VDS . Labai išmintingai moki pateikti Urantijos knygos citatas. Tai yra labai svarbu ir teisinga. Vėjas, visų vėjų pūtėjas, visada viskuo nepatenkintas. Taip negalima . Tai baisu, tai veda į asmenybės sunykimą. Reikėtų aktyvuoti savyje MEILĘ pasauliui, tai pats geriausias vaistas.
Išsiųsta: 08.10.16 18:24. Pavadinimas: Dievo prote yra to..
Dievo prote yra toks planas, kuris apima jo visų milžiniškų sferų kiekvieną tvarinį, ir šitas planas yra bekraštės galimybės, beribės pažangos, ir begalinio gyvenimo amžinasis tikslas. Ir tokios neprilygstamos karjeros begaliniai lobiai yra jums, kad siektumėte jų!
Amžinybės tikslas yra priešakyje! Dieviškumo pasiekimo jaudinantis patyrimas yra prieš jus! Lenktynės dėl tobulumo tęsiasi! Ir kas tik šito nori, tam yra leidžiama dalyvauti, ir tikrai pergalė apvainikuos kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri dalyvaus įtikėjimo ir pasitikėjimo kitu lenktynėse, pastangas.
Nuo to laiko, kada žmogus įgauna vertikalią stovėseną, per vieno šimto tūkstančių metų laikotarpį, paprastai atvyksta Planetos Princas, kurį pasiunčia Sistemos Aukščiausiasis Valdovas, gavęs iš Gyvybės Nešėjų pranešimą, jog valia veikia, nors šitokiu būdu yra išsivystę palyginti labai nedaug individų. Primityvieji mirtingieji paprastai pasveikina Planetos Princą ir jo matomą personalą; iš esmės, dažnai jie žiūri į juos su baiminga pagarba ir nuolankumu, beveik garbindami, jeigu nuo šito nebūtų sulaikomi.
Žmogaus etinio mąstymo, moralios valios, įgavimas paprastai sutampa su ankstyvosios kalbos atsiradimu. Pasiekus žmogiškąjį lygį, atsiradus mirtingojo valiai, šitos būtybės gali laikinam apsigyvenimui savo viduje priimti dieviškuosius Derintojus, ir po mirties didelė jų dalis tinkamu laiku yra parenkama kaip išlikusieji.
Kada į primityvų pasaulį atvyksta Planetos Princas, tada vyrauja susiformavusi baimės ir nemokšiškumo religija. Princas ir jo personalas pateikia pirmuosius apreiškimus apie aukštesniąją tiesą ir visatos organizaciją.
Šita dieviškoji tvarka liudija dvasinę aušrą, ir turi tendenciją vystyti RELIGIMĖS ir FILOSOFINĖS MINTIES specializuotas sistemas.
Iki šitos eros pabaigos rasės yra išgryninamos ir išvystomos iki fizinio tobulumo ir intelektualios jėgos aukšto lygio. Normalaus pasaulio vystymuisi ankstyvose stadijose labai padeda tas planas, kuris skatina labiau išsivysčiusių mirtingųjų tipų augimą, proporcingai mažindamas žemesniuosius tipus. Ir būtent tai, kad ankstyvosios jūsų tautos šitų dviejų tipų šitokiu būdu atskirti nesugebėjo, ir paaiškina, kodėl šiandieninėse Urantijos rasėse yra tiek daug nenormalių ir degeneruotų individų.
Princo amžiaus vienas iš didžiausiųjų laimėjimų yra apribojimas daugintis protiškai nesveikiems ir visuomeniškai netinkamiems individams. Likus daug laiko iki antrųjų sūnų, Adomų, atvykimo, didžioji dauguma pasaulių savo pastangas rimtai nukreipia į rasių gryninimo užduotį, ko Urantijos žmonės daryti rimtai dar net ir nepradėjo.
Dovanoti tuščią užuojautą degeneruotoms žmogiškosioms būtybėms, nenormaliems ir menkesniems mirtingiesiems, kurių neįmanoma išgelbėti, tai nėra nei švelnumas, nei altruizmas. Yra gausybė galimybių, kaip parodyti pakantumą ir pademonstruoti altruizmą tų nelaimingų ir vargšų individų labui, kurie savo moralinio paveldėjimo dar negrįžtamai neprarado ir savo dvasinės prigimtinės teisės amžiams nesunaikino.
Grynai natūralią biologinės evoliucijos atranką Dalamatijos mokytojai mėgino papildyti sąmoninga visuomenine atranka. Jie nesuardė žmogiškosios visuomenės, bet tikrai žymiai paspartino jos normalią ir natūralią evoliuciją. Jų motyvas buvo vystymasis evoliucijos keliu, o ne revoliucija apreiškimo keliu. Žmogiškajai rasei prireikė amžių tam, jog įgytų tą menką religiją ir moralę, kokią ji turėjo, ir šitie superžmonės buvo išmintingi, kad iš žmonijos neatimtų šitos nedidelės pažangos, tuo sukeldami susipainiojimą ir nusivylimą, kaip atsitinka visada, kada apšviestos ir aukštesnės būtybės imasi pakelti atsilikusias rases, suteikdamos joms per didelį mokymą ir per daug apšviesdamos.
Urantijos paprasti žmonės atsinešdavo savo visuomeninius papročius į Dalamatiją ne tam, kad pasikeistų juos į naujus ir geresnius, bet kad jie vystytųsi palaikydami ryšius su aukštesne kultūra ir bendraudami su labiau išsivysčiusiais protais.
Princo personalas gyveno drauge kaip tėvai ir motinos. Tas tiesa, jie neturėjo savo vaikų, bet šie penkiasdešimt Dalamatijos tėviškųjų namų visada glaudė ne mažiau kaip penkis šimtus įsūnytų mažylių, surinktų iš Andoninių ir sangikų rasių labiau išsivysčiusių šeimų; daugelis iš šitų vaikų buvo našlaičiai. Jiems buvo palankiai suteikiama šitų supertėvų disciplina ir mokymas; ir tuomet, po trejų metų mokymosi Princo mokyklose, jie galėdavo vesti ir buvo pasirengę gauti užduotis kaip Princo emisarai vykti į savo atitinkamų rasių gentis, kurioms taip reikia tokio mokymo.
Fadas parengė Dalamatijos mokymo planą, kuris neignoravo mąstymo ir jausmo, vystant charakterį. Mokymasis buvo individualus ir kolektyvinis. Mokinius mokė tiek vyrai, tiek moterys, tiek abu tuo pačiu metu. Pusė šio grupinio mokymo buvo skirta atskirai berniukams ir atskirai mergaitėms; kita pusė buvo bendra. Mokiniai fizinio darbo įgūdžių buvo mokomi kaip individai ir buvo suvisuomeninami grupėmis arba klasėmis. Jie buvo mokomi broliautis su jaunesniųjų grupėmis, su vyresniųjų grupėmis, ir su suaugusiais, o taip pat atlikti grupinį darbą su vienmečiais. Jie taip pat buvo supažindinami su tokiais susivienijimais, kaip šeimos grupės, žaidimų komandos, ir mokyklos klasės.
Natūralaus žmogaus fizinių pojūčių ir prietaringų baimių religijos Mokytojas nesumenkino, nors jis labai apgailestavo dėl to, kad šitos primityvios garbinimo formos tokia didelė dalis išsilaikė intelektualesnių žmonijos rasių religinėse formose. Jėzus paaiškino, jog tas didžiulis skirtumas tarp proto religijos ir dvasinės religijos yra dėl to, kad pirmoji remiasi bažnytiniu autoritetu, tuo tarpu pastaroji visiškai remiasi žmogiškuoju patyrimu.
Iki to laiko, kada rasės taps labai išmintingos ir civilizuotesnės, išsilaikys didelė dalis šitų vaikiškų ir prietaringų ritualų, kurie yra taip būdingi primityvių ir atsilikusių tautų evoliuciniams religiniams papročiams. Kol žmogiškoji rasė neišsivystys iki tokio lygio, kada geriau ir bendriau suvoks dvasinio patyrimo realybes, tol didžiulis skaičius vyrų ir moterų ir toliau asmeninę pirmenybę teiks toms oficialioms religijoms, kurios reikalauja tik intelektualaus pritarimo, ne taip, kaip dvasinė religija, kuri tampa priežastimi tam, jog PROTAS ir SIELA aktyviai dalyvauja įtikėjimo drąsiame žygyje kovojant su vis augančio žmogiškojo patyrimo rūsčiomis realybėmis.
Nusistovėjusios, sustabarėjusios, įsitvirtinusios oficialios religijos suteikia paruoštą prieglobstį, į kurį gali pabėgti iracionali ir sujaukta žmogaus siela, kada ją gąsdina baimė ir kankina neužtikrintumas. Tokia religija iš savo pasekėjų, kaip užmokesčio už pasitenkinimą ir nuraminimą, reikalauja TIKTAI pasyvaus ir grynai intelektualaus PRITARIMO
Tradicija yra saugus prieglobstis ir lengvas kelias toms baimingoms ir neryžtingoms sieloms, kurios instinktyviai vengia dvasinių kovų ir protinių neaiškumų, susijusių su tikėjimo ir pažinimo kelionėmis, kuriose aktyvus besivystantis žmogiškasis protas ir besivystanti žmogiškoji siela.
Ir žemėje ilgą laiką gyvens tie neužtikrinti, bailūs, ir neryžtingi individai, kurie pirmenybę teiks tam, kad šitokiu būdu užsitikrintų savo religinį nusiraminimą, nežiūrint to, kad savo dalią šitaip susiedami su oficialiomis religijomis, jie kompromituoja asmenybės laisvę, sumenkina savigarbos orumą, ir visiškai atsisako teisės dalyvauti ASMENINIAME TIESOS IEŠKOJIME – kada žmogus ieško Dievo, sau pačiam ir kaip jis pats, Jį ir suranda.
Siela yra toji žmogaus dalis, kuri mąsto apie savąjį aš, mato tiesą, ir suvokia dvasią, kuri amžiams iškelia žmogiškąją būtybę virš gyvulinio pasaulio lygio. Savimonė, savaime, nėra siela. Morali savimonė yra tikroji žmogiškoji saviraiška ir sudaro žmogiškosios sielos pamatą, o siela yra toji žmogaus dalis, kuri išreiškia žmogiškojo patyrimo potencialaus išlikimo vertybę. Moralus pasirinkimas ir dvasinis pasiekimas, sugebėjimas pažinti Dievą ir potraukis būti toks, koks yra jis, yra sielos bruožai.
Žmogiškoji siela, kada yra subrendusi, sukilninta, ir sudvasinta, tada priartėja prie dangiškojo statuso tuo, kad ji beveik tampa tokia esybe, kuri įsiterpia tarp to, kas yra materialu, ir to, kas yra dvasiška, tarp materialiojo savojo aš ir dieviškosios dvasios.
Susiformavus fizinei-cheminiai aplinkai, pradedama formuoti gyvulinė-biologinė gyvybė; -plazmos inplantavimas. Pasiekusi proto-valios išraišką gyvybė identifikuojama; kaip žmogus. Gyvulinis žmogus. Atsirandant; “taip vadinamai“ moraliai, dar identifikuojama žmogus-siela. Kada nebežiūrima sau po kojom, ir matoma toliau nosies, mąatant apie tai kas yra?, kas vyksta?, kas už viso to stovi?; -pretenduojama į dvasinio statuso siekimą.
APGAILĖTINA Atsieit; knygos skaitytojų forumas –mirtina tyla
Satanijos Gyvybės Nešėjai buvo suprojektavę natrio chlorido gyvybės modelį; dėl to link jos implantavimo nebuvo galima žengti nė vieno žingsnio tol, kol vandenyno vandenys netapo pakankamai sūriais.
Prieš 550.000.000 metų Gyvybės Nešėjų korpusas sugrįžo. Nors tuomet šita atmosfera augalų augimui buvo ideali, bet joje anglies dvideginio laipsnis buvo toks aukštas, kad joks gyvūnas, tuo labiau žmogus, nebūtų galėjęs gyventi ant žemės paviršiaus. Bendradarbiaudami su dvasinėmis galiomis ir viršfizinėmis jėgomis mes organizavome ir inicijavome šito pasaulio pirminės gyvybės modelius ir patalpinome juos į šios sferos svetingus vandenis.
Prieš 450.000.000 metų įvyko perėjimas iš augalinės gyvybės į gyvulinę. Buvo daug pereinamųjų etapų tarp ankstyvųjų primityvios augalinės gyvybės formų ir vėlesniųjų aiškiai išreikštų gyvulinių organizmų. Net ir šiandien tebėra pereinamieji pelėsiniai grybeliai, ir vargu ar juos galima klasifikuoti kaip augalus ar kaip gyvūnus.
Iš eros į erą atsiranda iš esmės naujos gyvulinės gyvybės rūšys. Jos neišsivysto dėl mažų pasikeitimų palaipsnio sukaupimo; jos atsiranda kaip visiškai subrendusios ir naujos gyvybės kategorijos, ir jos atsiranda staiga.
Prieš 400.000.000 metų jūrinė gyvybė, tiek augalinė, tiek gyvulinė, yra visiškai gerai išplitusi po visą pasaulį. Augalinė gyvybė dabar pirmą kartą iššliaužia į sausumą ir greitai padaro ryškią pažangą prisitaikydama prie nejūrinės gyvenamosios aplinkos.
Prieš 250.000.000 metų atsirado žuvų šeima, stuburiniai, vienas iš svarbiausiųjų žingsnių visoje ikižmogiškojoje evoliucijoje. Palankesnėse vietose atsiranda pirmieji primityvūs vandens skorpionai. Greitai po šito, ir staiga, pasirodo tikrieji skorpionai – realiai kvėpuojantys oru. _ _ _
Per beveik begalinius laimėjimų ir praradimų, prisiderinimų ir persitvarkymų ciklus, visi gyvi organizmai per amžių amžius tai ritasi atgal, tai vystosi į priekį. Tie, kurie pasiekia kosminę vienybę, išlieka, tuo tarpu tie, kurie šito tikslo nepasiekia, nustoja egzistuoti.
APGAILĖTINA Atsieit; knygos skaitytojų forumas –mirtina tyla
"Satanijos 606-ojoje planetoje atsirado žmogaus protas, ir šitie naujosios rasės tėvai bus vadinami Andonu ir Fonta. Ir visi archangelai meldžiasi, kad šitie tvariniai būtų greitai apdovanoti Visuotinio Tėvo dvasios dovana, kuri asmeniškai apsigyventų jų viduje." Andonas yra Nebadono vardas, kuris reiškia "pirmąjį į Tėvą panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Fonta pažymi "pirmąjį į Sūnų panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Andonas ir Fonta šituos vardus sužinojo tiktai tada, kada jie buvo jiems suteikti tuo metu, kai jie susiliejo su savo Minties Derintojais. Per visą savo mirtingąjį gyvenimą Urantijoje jie vienas kitą vadino Sonta-an ir Sonta-en, Sonta-an reiškia "motinos mylimas," Sonta-en reiškia "tėvo mylimas." Šituos vardus jie suteikė patys sau, o jų reikšmė yra svarbi jų abipusiam dėmesiui ir meilei. Andono ir Fontos sprendimas pabėgti iš tos primatų genties rodo proto lygį, kuris buvo daug aukštesnis už menkesnį intelektą, kuris buvo būdingas tokiam dideliam skaičiui jų vėlesniųjų palikuonių, kurie nusmuko tiek, kad susiporavo su savo atsilikusiais pusbroliais iš žmogbeždžionių genčių. Bet jų neaiškus jausmas, kad jie yra kažkas daugiau negu tik gyvuliai, buvo dėl to, kad jie turėjo asmenybę, ir jį didino viduje gyvenančių Minties Derintojų buvimas. Primityvusis žmogus – andonitai – turėjo juodas akis ir tamsios spalvos odą, tam tikra prasme tarpinę tarp geltonos ir raudonos. Melaninas yra dažanti medžiaga, kuri yra visų žmogiškųjų būtybių odoje. Tai yra pirminis andoninės odos pigmentas. Savo bendra išvaizda ir odos spalva ankstyvieji andonitai labiau panašėjo į šiandieninius eskimus negu į kitus gyvų žmogiškųjų būtybių tipus. Jie labai gerai pamėgdžiodavo, bet žaidimų instinktas išsivystė tik šiek tiek, o humoro jausmo beveik nebuvo iš viso. Primityvieji žmonės kartais šypsodavosi, bet niekada nesijuokdavo iš širdies. Humoras buvo vėlesniosios Adominės rasės palikimas. Šitos ankstyvosios žmogiškosios būtybės nebuvo tokios jautrios skausmui, taip pat ne taip smarkiai reaguodavo į nemalonias situacijas, ne taip, kaip daugelis vėliau besivystančių mirtingųjų. Fontai ir jos tiesioginiams palikuonims vaikų gimdymas nebuvo nei skausmingas, nei sekinantis išbandymas. _ _ _
Per beveik begalinius laimėjimų ir praradimų, prisiderinimų ir persitvarkymų ciklus, visi gyvi organizmai per amžių amžius tai ritasi atgal, tai vystosi į priekį. Tie, kurie pasiekia kosminę vienybę, išlieka, tuo tarpu tie, kurie šito tikslo nepasiekia, nustoja egzistuoti.
Žmogiškųjų rasių reikaluose mes nesusiduriame su tiesioginiu Septynių Pagrindinių Dvasių poveikiu tokiuose pasauliuose, kaip Urantija. Jūs gyvenate betarpiškai veikiami Nebadono Kuriančiosios Dvasios. Nepaisant šito, šitos pačios Pagrindinės Dvasios valdo visų tvarinių proto pagrindines reakcijas, nes jos yra tikrasis šaltinis tų intelektualių ir dvasinių potencialų, kurie buvo specializuoti vietinėse visatose tam, kad veiktų gyvenime tų individų, kurie gyvena laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose.
Kosminio proto visuose asmenybės susivienijimuose egzistuoja tokia savybė, kurią būtų galima pavadinti "reagavimu į tikrovę." Būtent šitoji valinių tvarinių visuotinė kosminė dovana gelbsti juos, kad jie netaptų mokslo, filosofijos, ir religijos pateikiamų apriorinių prielaidų bejėgėmis aukomis. Šitas kosminio proto jautrumas tikrovei reaguoja į tam tikrus tikrovės aspektus lygiai taip, kaip energija-materija reaguoja į gravitaciją. Būtų dar teisingiau sakyti, jog šitos viršmaterialios realybės šitaip reaguoja į kosmoso protą. Kosminis protas nuolat reaguoja visatos tikrovės trimis lygiais. Šitie reagavimai yra savaime akivaizdūs aiškiai samprotaujantiems ir giliai mąstantiems protams. Šitie tikrovės lygiai yra tokie: 1. Priežastingumas – fizinių pojūčių tikrovės sfera, mokslinės loginio vienodumo sferos, faktinio ir nefaktinio diferencijavimas, atspindinčios išvados, paremtos kosminiu reagavimu. Tai matematinė nevienodo kosminio vertinimo forma. 2. Pareiga – tikrovės moralės sfera filosofinėje srityje, proto arena, santykinio gėrio ir blogio suvokimas. Tai yra nešališka kosminio skvarbumo forma. 3. Garbinimas – religinio patyrimo tikrovės dvasinė sfera, dieviškosios bičiulystės asmeninis įgyvendinimas, dvasinių vertybių suvokimas, amžinojo išlikimo užtikrinimas, iš Dievo tarnų statuso pakilimas į Dievo sūnų džiaugsmą ir laisvę. Tai yra pati aukščiausia kosminio proto įžvalga, kosminio skvarbumo nuolanki ir garbinanti forma. Šita mokslinė, moralinė, ir dvasinė įžvalga, šitos kosminės reakcijos, yra įgimtos kosminiam protui, kuriuo yra apdovanoti visi valiniai tvariniai. Gyvenimo patyrimas niekada nenustoja vystęs šitų trijų kosminių intuicijų; jos yra sudėtinės dalys svarstančio mąstymo savimonėje. Bet mums liūdna konstatuoti, jog tiek mažai individų Urantijoje patiria malonumą ugdydami šitas drąsias ir nepriklausomo kosminio mąstymo savybes.
Išsiųsta: 18.12.16 22:18. Pavadinimas: Mes Dievą garbi..
Mes Dievą garbiname, pirmiausia, kad jis yra, tada, kad jis yra mumyse, ir pagaliau, kad mes esame jame. Argi keista, jog kosminis protas turėtų savimoningai žinoti apie savo paties šaltinį, Begalinės Dvasios begalinį protą, ir tuo pačiu metu sąmoningai suvokti toli nusidriekiančių visatų fizinę tikrovę, Amžinojo Sūnaus dvasinę tikrovę, ir Visuotinio Tėvo asmenybės tikrovę?
Jėzus ne tiktai apreiškė Dievą žmogui, bet taip pat jis naujai atskleidė žmogų ir sau pačiam, ir kitiems žmonėms. Jėzaus gyvenime jūs žmogų matote geriausią. Šitokiu būdu žmogus tampa taip nuostabiai realus, nes Jėzus savo gyvenime turi tiek daug iš Dievo, o Dievo supratimas-suvokimas yra neatskiriama ir esminė visų žmonių savybė.
Asmenybės tapatumas išlieka, kada išlieka siela; susikalbėjimo su Derintoju dėka; aktyviai talkinant Serafimui; nesavanaudiškai tarnaujant valiai.
Tvarinio asmenybę galima atskirti dėl mirtingojo reaguojančio elgesio dviejų save išreiškiančių ir charakteringų reiškinių: SAVIMONĖS ir su ja susietos santykinės laisvos valios.
Asmenybė yra originalios prigimties unikali dovana, kurios egzistavimas nepriklauso nuo Minties Derintojo padovanojimo ir būna anksčiau už jo padovanojimą.
Savimonę sudaro intelektualus suvokimas, jog asmenybė egzistuoja; ji apima sugebėjimą suvokti kitų asmenybių realumą. Ji pažymi sugebėjimą turėti individualų patyrimą kosminėse realybėse ir su kosminėmis realybėmis, kas prilygsta tapatybės statuso pasiekimui ASMENYBĖS RYŠIUOSE VISATOJE . Savimonė pažymi proto tarnavimo realybės suvokimą ir kūrybinės ir nulemiančios laisvos valios santykinio savarankiškumo supratimą.
Didžiosios visatos kiekvienas segmentas, kiekviena atskira visata ir pasaulis, patiria visų Septynių Pagrindinių Dvasių suvienyto patarimo ir išminties naudą, bet asmeninius bruožus ir atspalvius įgauna tiktai vienos. Ir kiekvienos Pagrindinės Dvasios asmeninė prigimtis visiškai persmelkia ir unikaliai sąlygoja savąją supervisatą. Dėl šitos asmeninės Septynių Pagrindinių Dvasių įtakos kiekvienos protingų būtybių kategorijos kiekvienas tvarinys, už Rojaus ir Havonos ribų, turi kažkurios vienos iš šitų Septynių Rojaus Dvasių protėvinės prigimties individualybę pažymintį būdingą ženklą. Mirtingajam protui sunku labai daug ką suprasti apie Pagrindines Dvasias, nes jų darbas yra taip labai specializuotas, ir vis tik visaapimantis, taip išskirtinai materialus ir tuo pačiu metu taip nuostabiai dvasinis. Šitie visapusiai kosminio proto kūrėjai yra Visatos Energijos Reguliuotojų protėviai, ir yra, patys, milžiniškos ir toli nusidriekusios dvasinio tvarinio kūrinijos aukščiausieji reguliuotojai.
Septintoji Pagrindinė Dvasia. Septintosios supervisatos vadovaujanti Dvasia yra Visuotinio Tėvo, Amžinojo Sūnaus, ir Begalinės Dvasios unikaliai vienodas pavaizdavimas. Septintoji Dvasia, yra toks patarėjas, kuris globoja visas trivienės-kilmės būtybes, taip pat yra patarėjas ir vadovas visiems kylantiesiems piligrimams Havonoje, toms žemoms būtybėms, kurios šlovės rūmus pasiekė Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios sujungto veikimo dėka.
Septintoji Pagrindinė Dvasia nėra organiškas Rojaus Trejybės atstovas; bet tai yra žinomas faktas, kad jos asmeninė ir dvasinė prigimtis yra Bendrai Veikiančiojo pavaizdavimas lygiomis proporcijomis trijų begalinių asmenų, kurių Dievybės sąjunga yra Rojaus Trejybė, ir kurių funkcija kaip tokia yra Dievo Aukščiausiojo asmenės ir dvasinės prigimties šaltinis. Dėl to Septintoji Pagrindinė Dvasia atskleidžia asmeninį ir organišką ryšį su besiformuojančio Aukščiausiojo dvasiniu asmeniu. Todėl Pagrindinių Dvasių dangiškosiose tarybose, kada reikia balsuoti dėl Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios bendro asmeninio požiūrio ar išreikšti Aukščiausiosios Būtybės dvasinį požiūrį, tada veikia būtent Septintoji Pagrindinė Dvasia.
Šitokiu būdu Septintosios Pagrindinės Dvasios daugiapusės funkcijos aprėpia tokį diapazoną, kuris prasideda Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmeninės prigimties sujungtu pavaizdavimu, toliau eina per atstovavimą Dievo Aukščiausiojo asmeniniam požiūriui, ir baigiasi Rojaus Trejybės dieviškojo požiūrio atskleidimu. Ir tam tikrais atžvilgiais, šita vadovaujanti Dvasia panašiai išreiškia Galutiniojo ir Aukščiausiojo-Galutiniojo požiūrius.
Tėvo ir Sūnaus įtakos sritys; -idialogijos, propogandos. Dvasia (jos agentūros) tai įgyvendina konkrečiai (jėgos centrai, energijų manipuliuotojai, gyvybės projektuotojai, palaikytojai, aplinkos manipuliuotojai; -tarp kitko –apvaizdos teikėja, kaip ir kylančiųjų tvarinių Dievas –Aukščiausioji Būtybė)
Vietinės Visatos Kuriančioji Dvasia –jos agentūros atlieka viską dėl Sūnaus Kūrėjo planų ir tikslų; -sukurt aplinką, patalpint gyvybę, išugdyt protą; galintį priimti Derintoją, vesti valinę būtybę-asmenybę per morontiją iki pradinio dvasios statuso. Toliau, Supervisatos sferose tai tęsia Pagrindinės Dvasios agentūros. Tarp kitko, paskutinėje sferoje teks suprasti-suvokti savo Pagrindinę Dvasią, lygiai kaip ir kylančiųjų tvarinių Dievą –Aukščiausiąją Būtybę –kitaip niekaip neprisiartinsite prie Rojaus Begalinės Dvasios.
Septynios Pagrindinės Dvasios kolektyviai yra apdovanotos Trečiojo Šaltinio ir Centro aukščiausiomis-galutinėmis savybėmis. Nors kiekviena iš jų šitą dovaną turi individualiai, bet jos iš tikrųjų atskleidžia visagališkumo, buvimo visur, ir visažinumo savybes tiktai kolektyviai. Nė viena iš jų negali šitaip veikti visuotinai; kaip individai ir šitų aukštybės ir galutinybės galių panaudojime kiekviena asmeniškai yra apribota tiesioginės priežiūros visata.
Visatų visatai Rojaus Tėvas kalba tiktai per savo Sūnų, tuo tarpu jis ir Sūnus kartu veikia tiktai per Begalinę Dvasią. Už Rojaus ir Havonos ribų Begalinė Dvasia kalba tiktai Septynių Pagrindinių Dvasių balsais.
Begalinė Dvasia asmeninio buvimo poveikį paskleidžia tarp Rojaus-Havonos sistemos ribų; kitur jos asmeninis dvasinis buvimas yra paskleidžiamas vienos iš ir per vieną iš Septynių Pagrindinių Dvasių. Dėl to iš tiesų Trečiojo Šaltinio ir Centro dvasinį buvimą supervisatoje bet kuriame pasaulyje ar bet kuriame individe sąlygoja tą kūrinijos segmentą prižiūrinčios Pagrindinės Dvasios unikali prigimtis. Ir atvirkščiai, dvasinės jėgos ir intelekto sujungtos linijos eina į vidų į Dievybės Trečiąjį Asmenį per Septynias Pagrindines Dvasias.
Visos datos formate GMT
2 val. Šaukimų šiandien: 1
Teisė: šypsenėlės taip, paveikslėliai taip, šriftai taip, balsavimas ne
avatarai taip, Nuorodų auto pakeitimas įjung, demonstracija išjun, taisyti ne
- dalyvis dabar forume